germanizacija

germanizãcija, germanų užkariautų ar taikiai prisijungtų kraštų vietos gyventojų nutautinimas (vokietinimas) arba natūrali asimiliacija. Jau IX a. germanų gentys, perėjusios Elbės ir Saalės upes, ėmė veržtis į rytus. Vokiečiai kolonistai įvairiais būdais asimiliuodavo vietos gentis, tauteles. XI a. jie pasiekė, o XII a. pabaigoje užėmė Vakarų Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją, XIV a. pradžioje Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas užgrobė Rytų Pamarį ir pasiekė Prūsą. XIII a. Kryžiuočių ir Kalavijuočių (nuo 1237 Livonijos) ordinai užkariavo prūsų, vakarinių lietuvių, kuršių, latvių ir estų žemes, sukurdami karines teokratines valstybes Prūsijoje ir Livonijoje. Vokiečiai ten valdė ekonomiką, prekybą, amatus, administravo, sudarė visuomenės elitą. Pavergtas prūsų ir vakarų lietuvių sritis kryžiuočiai Stengėsi apgyvendinti kolonistais dvarininkais, žemdirbiais iš vokiškų kraštų. Po kolonizacijos prasidėjo krašto germanizacija. Iš pradžių kolonizuotos tos į Kryžiuočių ordino valstybę patekusios prūsų žemės, kurios buvo į vakarus nuo Priegliaus ir Alnos upių. Mažojoje Lietuvoje iki 1709–1711 maro bei bado vokiečių kaimiečių buvo įsikūrę labai mažai. Girios išsaugojo autochtonus baltus. Semboje XVI–XVII a. irgi vyravo prūsai bei lietuviai. Pirmiausia germanėti (arba lenkėti) pradėjo pietiniai prūsai (pamedėnai, pagudėnai, galindai, bartai), kurių dėl karų, sukilimų buvo likę mažiau negu šiaurinių prūsų (ypač sembų), įsiliejusių į kompaktišką lietuvininkų etninę grupę. Jau XIII a. I pusėje kryžiuočiai užkariautame baltų krašte įvedė feodalinę santvarką su sunkia baudžiava: vietos gyventojai buvo nustumti į žemiausią socialinę padėtį. Tai viena svarbiausių germanizacijos priežasčių. Privilegijuotą padėtį išsaugojo tik perėjusi priešui tarnauti ir vokietėjanti prūsų diduomenės dalis bei šiaip išdavikai. Prūsų elitas žuvo karuose bei sukilimuose, neliko vadų, šviesuomenės, kuri juos telktų. Daug prūsų, nepanorusių būti vergo padėtyje ir suvokietėti, persikėlė į Didžiąją Lietuvą. Be natūralios asimiliacijos vyko prievartinė germanizacija. Ordino magistro Siegfriedo Feuchtwangeno 1310 įsaku vokiečių feodalams, dvasininkams, pirkliams, amatininkams ir pareigūnams buvo uždrausta su prūsais kalbėtis jų gimtąja kalba. Prūsai atkakliai priešinosi prievarta brukamai krikščionybei, kuri buvo vienas germanizacijos šaltinių bei prielaidų. XIV a. prūsai, manoma, sudarė daugumą kryžiuočių sukurtos valstybės gyventojų, XV a. – apie 1/2, XVI a. – apie 1/3. Deja, XVI a. įvykusi Reformacija, katalikiškos Kryžiuočių ordino valstybės virtimas 1525 protestantiška Prūsijos hercogyste pajudino paskutinę prūsų užtvarą, saugojusią jų dvasinę nepriklausomybę, mat iki tol užteko išorinio krikščioniškumo. 1545 ir 1561 prūsų kalba buvo išleista katekizmų, bet daugiau jų nereikėjo, nes dėl germanizacijos politikos labai mažai buvo mokytų žmonių. Iki XVIII a. prūsų tauta išnyko; dauguma suvokietėjo (dalis pietryčių prūsų iš pradžių sulenkėjo, o tik vėliau tokie suvokietėjo), dalis šiaurės prūsų (sembų, varmių, notangų, bartų) bei vakarų sūduviai virto lietuvininkais. Didelis smūgis prūsams, kaip ir lietuvininkams, buvo 1709–1711 maras bei badas. Po jo prūsiškai kalbančiųjų liko tik pavienės salelės, galiausiai – vien seneliai. Panašaus likimo, tik gerokai anksčiau, susilaukė pajūryje gyvenę kuršiai. Tiesa, dargi XIX a. ir net mūsų laikais daug vokiškai kalbančiųjų laikė arba iki šiol tebelaiko save prūsais. Tėvų tikėjimo ir gimtosios kalbos atsižadėjimas nereiškia visiško etninės kultūros pasikeitimo. Kitokiomis sąlygomis ir kitose epochose germanizacija vyko Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviai (lietuvininkai) iki XVIII a. I pusės vokiškosios kolonizacijos sudarė absoliučią gyventojų daugumą (per 90%), o ir jai pasibaigus (iš esmės 1736) Lietuvos provincijoje dar sudarė apie 80 % gyventojų. Per tą kolonizaciją lietuvių dauguma germanizavimo interesais buvo nustumti į žemiausius visuomenės sluoksnius (nors ir iki tol dauguma laukininkų buvo baudžiauninkai lažininkai), virto varguomene. Tokia jų ir privilegijuotų vokiečių kolonistų nelygybė buvo įtvirtinta teisiškai. Buvo padėti germanizacijos ekonominiai pagrindai, jų padariniai pasireiškė XIX a. Greičiau nutausdavo ir vargingieji (dėl nuolatinių kontaktų su vokiečiais – darbas dvare), ir turtingieji (dėl noro prilygti vokiečių ponams arba gauti geresnes tarnybas). Žmogaus socialinę ekonominę ir teisinę padėtį lėmė tautybė. Mažojoje Lietuvoje germanizacija iš esmės prasidėjo po minėtos kolonizacijos. Vyko per vokiečių dvarus, miestus, mokyklą, kariuomenę, spaudą, knygas, šiek tiek per Bažnyčią – lietuviškos pamaldos vykdavo tik bažnyčiose; pamaldūs lietuviai dažnai klausėsi pamaldų vokiečių kalba, nes lietuviškos būdavo laikomos nepatogiu laiku – po pietų. Buvo veikiama, kad mažlietuviai taptų vokiečiais arba bent vokiškos orientacijos ir savimonės piliečiais, uoliais Prūsijos monarchijos ir karaliaus patriotais, integruotųsi į vokiečių tautą ir kultūrą, kuri buvo aukštinama. Oficiali kultūros politika lietuvių atžvilgiu XVIII a. nebuvo nuosekli dėl Prūsijos valdžiai palankios retsykiais propaguojamos vadinamosios prūsų-lietuvių politinės krypties, Reformacijos tradicijų puoselėti vietos gyventojų kalbas, dėl lėšų stokos ir kitų aplinkybių kolonizacijai plėsti. Dėl to nebuvo įgyvendinti projektai (Lysiaus, Kunheimo) pradžios mokyklose lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba, ją padaryti vienintele tinkančia vartoti viešajame gyvenime. Dėl tokių aplinkybių dar XIX a. viduryje nenutautėję lietuviai Mažosios Lietuvos branduolyje (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos, Pilkalnio, Gumbinės, Geldapės apskrityse) dar sudarė apie 1/3 gyventojų. Iki Vokietijos imperijos susikūrimo 1871 svarbiausias germanizacijos veiksnys buvo ekonominis, vyko natūralesnė asimiliacija. Panaikinus baudžiavą (1807), padaugėjo mišrių vedybų, nutiesus geležinkelius, intensyvėjo gyventojų migracija, ypač iš Mažosios Lietuvos į etninės Vokietijos pramonės rajonus uždarbiauti; ten lietuviai greičiau germanizavosi. Iki XIX a. 4-ojo ketvirčio Prūsijos karalius, jo vyriausybė Berlyne nesiėmė konkrečių veiksmų lietuvių germanizacijai spartinti; karalius retsykiais juos, kaip pareigingus ištikimus valdinius, dargi užtardavo prieš vietos valdžią Gumbinėje ir Karaliaučiuje. Stipresnė prievartinė germanizacija prasidėjo po 1871 reichskanclerio Otto von Bismarcko iniciatyva. 1872 liepos mėn. Vokietijos reichstago įstatymu buvo patvirtinta visiems Vokietijos kraštams ir provincijoms bendra mokyklų tvarkymo sistema. Bažnytinių bendruomenių dvasininkija neteko teisių į pradžios mokyklų priežiūrą. Bažnytinės ir privačios mokyklos tapo pavaldžios Kulto reikalų ir švietimo ministerijai. Apygardose (Prūsijoje – Gumbinės ir Karaliaučiaus) mokyklų tvarkymas buvo perduotas vyriausybės skiriamiems prezidentams, apskrityse – apskričių viršininkams ir karališkiesiems mokyklų inspektoriams. Vokietijos parlamentas (reichstagas) rugsėjo 2 d. priėmė įstatymą dėl vokiečių kalbos, kaip vienintelės dėstomosios, įvedimo visose švietimo sistemos pakopose. Rytprūsių apygardos viršininko K. W. Horno 1873 VII 24 potvarkiu lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų, palikta tik žemutiniame skyriuje tikybai dėstyti; mokytojo nuožiūra priklausomai nuo lietuvių ir vokiečių mokinių santykio mokykloje (jei lietuvių per 50%) leista paskutiniame skyriuje pamokyti ir lietuviškai skaityti bei rašyti. Mokytojai vokiečiai savo darbe šio paragrafo netaikė. K. W. Horno 1873 VIII 15 aplinkraštyje nurodyta, kad mokytojai, nevykdantys 1872–1873 nuostatų, būsią laikomi neatliekančiais pareigų ir šalinami iš tarnybos; tas reikalavimas pakartotas kulto reikalų ir švietimo ministro G. Goslerio 1886 VII 13 potvarkyje, nors mokytojų vokiečių trūko. Galutinai lietuvių kalbos pašalinimas iš mokyklų teisiškai įformintas 1874 IV 8 kulto reikalų ir švietimo ministro A. Falko. Pagal 1874 V 23 įstatymą Vokietijos imperijos universitetuose visų dalykų dėstomąja buvo paskelbta vokiečių kalba. Vokietijos ir Prūsijos parlamentams patvirtinus, 1875 įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas; buvo unifikuota raštvedyba, valdininkams atsirado galimybė vokietinti Mažosios Lietuvos vietovardžius (neretai juos tiesiog išverčiant į vokiečių kalbą). Valdininkai ir evangelikų dvasininkai vokietino lietuviškas pavardes, neretai registruodavo tik tuos lietuviškus vardus, kurie turėjo atitikmenį vokiečių kalboje. 1876 VI 19 Prūsijos, o rugpjūčio 28 Vokietijos parlamento įstatymu visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose įvesta valstybinė vokiečių kalba. Išimtis padaryta Klaipėdos ir Šilutės apskritims: greta vokiečių kalbos lietuvių kalba palikta 5 metams kaimų seniūnų ir mokyklų vadovybės raštvedyboje, 20 metų palikta kaimų, bendruomenių gyventojų ir mokinių tėvų susirinkimuose. Tačiau ši išimtis negalėjo būti taikoma lietuvių katalikų bendruomenėse – tai Kulturkampfo politikos rezultatas. Nors Klaipėdos apskrities kaimo mokyklose 4/5 visų mokinių sudarė lietuviai, iki 1884 neliko nė vienos grynai lietuviškos mokyklos, 21 kaimo pradžios mokykloje buvo nutrauktas net religijos dalykų dėstymas lietuvių kalba. Mišrios vokiečių-lietuvių mokyklos buvo paverstos vien vokiškomis mokyklomis. Mokytojai buvo skatinami spartinti lietuvių jaunimo germanizaciją mokyklose. Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius F. Schröderis uždraudė mokytojams lietuviškai kreiptis į mokinius, o tėvams – į mokyklos vadovus. Mokytojai lietuviai būdavo iškeldinami už Mažosios Lietuvos ribų į nelietuviškas apskritis lenkiškoje Mozūrijoje arba vokiškoje Varmėje, nors vietoje mokytojų ir trūko. Lietuvių vaikai, kelerius metus pasimokę iš dvikalbių, toliau privalėjo mokytis iš vienkalbių vokiškų vadovėlių. Lietuvių kalba XIX a. pabaigoje buvo išguita iš Karalienės, 1902 – iš Ragainės mokytojų seminarijų (pastaroji 1882 įsteigta, kad rengtų germanizacijos politikos vykdytojus). 1902 įsteigtoje Klaipėdos mokytojų seminarijoje lietuviškai dėstyta tik iki 1909. Tik Tilžės gimnazijoje liko lietuvių kalbos fakultatyvas. Teismų 1877 I 27 įstatymu nustatyta, kad teismų praktikoje privalu vartoti tik vokiečių kalbą. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų teismuose liet. kalba palikta tik priesaikai duoti (vertėjus lietuviai turėjo samdytis savo lėšomis). Giliai tikintys ir konservatyviai mąstantys, pietizmo paveikti lietuviai gimtosios kalbos teises gynė tik rašydami peticijas ir siųsdami delegacijas. Sparčią mažlietuvių germanizaciją smerkė Mažojoje Lietuvoje leidžiamas žurnalas Varpas. Su germanizacija kovojo Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, mokslininkas ir rašytojas Georgas Sauerweinas. Tačiau tai nepadėjo. XIX a. II pusėje lietuvių kalba buvo pašalinta iš visuomeninio gyvenimo, plačiau ji vartota tik buityje ir bažnyčioje. Vokietijos imperijos valdžia įgyvendino O. Bismarcko tautinės politikos nuostatą: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Valstybės vidaus gyvenimas buvo unifikuotas vokiečių kultūros, tradicijų, didžiavalstybinio šovinizmo dvasia. Todėl XIX ir XX a. sandūroje paspartėjo Mažosios Lietuvos germanizacija. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos provincijoje lietuviškai kalbančių gyventojų oficialiai liko tik apie 20%, nors Vydūnas teigė, kad XX a. pradžioje apie 3/4 Rytprūsių (nuo Klaipėdos iki Vyslos) gyventojų kraujo ryšiais siejosi su prūsų, mažlietuvių, kuršių ir didžialietuvių protėviais, t. y. buvo baltų kilmės žmonės. Lietuvybės nykimą atspindi gyventojų surašymai ir demografinė statistika. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos lietuvininkų autochtonų daugiausia išliko Ragainės, Tilžės apylinkėse, apskritai prie Nemuno žemupio, o Klaipėdos krašte jie sudarė daugumą. Šiame krašte germanizacija buvo sulėtinta, kai 1923–1939 autonomijos teisėmis jis susijungė su Lietuvos valstybe. Vokietijai likusiame Karaliaučiaus krašte germanizacija vyko sparčiau, virtusi genocidu ir etnocidu. Naciai pakeitė į vokiškus apie 57% lietuviškų vietovardžių (prūsiškų nekeitė). Germanizacija spartėjo ir 1939 kovą Vokietijos užgrobtame Klaipėdos krašte, kuriame irgi ėmė siautėti naciai. Čia visokeriopai imta slopinti lietuvybę, prievarta brukti vokiškumą ir hitlerines rasistines teorijas. Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte germanizaciją pakeitė barbariška rusifikacija. Germanizacijos priežastys, aplinkybės, būdai bei metodai, pats procesas įvairiais aspektais atsispindi istoriografijoje.

L: Ostermeyer S. Ist es ratsam die litthauische Sprache zu verdrängen und die Litauer mit den Deutschen zu verschmelzen? Gumbinnen, 1817; Bruožis A. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. Klaipėda, 1923; Bruožis A. Mažoji Lietuva, Jos amžių įvykiai. Klaipėda, 1929; Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. Tilžė, 1932; Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Tilsit, 1932; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938; Pakarklis P. Lietuvių vokietinimas Mažojoj Lietuvoj. Maskva, 1942; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948: Ūdra. Kaip vokiečiai germanizavo Mažosios Lietuvos jaunimą // Keleivis, 1951, nr. 7–9; Nauburas M. Germanizacija // LE, VII, p. 178–180; Hubatsch W. Masuren und Preussisch–Littauen in der Nationalitätenpolitik Preussens 1870–1920 // Zeitschrift für Ostforschung. H. 4. Marburg–Lahn, 1965; Žostautaitė P. Prūsijos lietuvių vokietinimas ir pasipriešinimas jam 1848–1914 m. // Mokslų akademijos darbai. Serija A. T. 1(26) V., 1968; Węzłowe problemy dziejów Prus XVII–XX wieku. Poznań, 1971; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos vietovardžių svetimėjimas XX amžiuje // Lithuania Minor. Т. 3. New York, 1976; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Gudas V. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. V., 1992; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. K., 1995.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Evos Labutytės iliustracija Editos Barauskienės knygai „Vyžeikių karalienė“, 1998

Iliustracija: Maro metais (1709–11) zalzburgiečiai kuriasi ištuštėjusioje Mažosios Lietuvos lietuvininko sodyboje / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938

Iliustracija: Mažlietuvius, siekiančius mokslo, noriai priimdavo misijų mokyklos, atitraukiančios jaunuolius toliau nuo namų. Johanno Evangelisto Gossncrio misijų namai Berlyne, 1898. E. Krauso ir C° nuotrauka / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Vokiškasis erelis siūlo mokytojams papildomą atlyginimą už tai, kad vaikus atpratintų lietuviškai kalbėti ir mąstyti / Iš žurnalo „Sūkurys“, 1913

Iliustracija: Asmeniniai kvietimai ir sveikinimai taip pat standartiniai – vokiški. A. Gulbis ir jo žmona (gim. Kėkštaitė) kviečia į šeimos Šventę Šyškrantėje, 1893 V 16 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Karaliaučius – piliečių lojalumo ir dvasinės kontrolės sostapilis, XIX a. graviūra

Iliustracija: Germanizacija sparčiausiai vyko kariuomenėje. Savo kareivišką nuotrauką Stonaičių kaimo vyrai Martynas Pozingis ir Jurgis Коеningas padovanojo Martynui Kavoliui iš Dėglių su atminimo užrašu vokiečių kalba, XX a. pradžia / Iš Domo Kauno rinkinio