gyventojų surašymai ir demografinė statistika

gyvéntojų surãšymai ir demogrãfinė statstika. Iki XVIII a. pabaigos Europoje gyventojų apskaita buvo atsitiktinė ir nepilna, atliekama po kokių nors ypatingų įvykių, pvz., Prūsijoje po 1709–1711 maro bei bado ir 1736, baigiantis vokiškajai kolonizacijai. Dažniausiai būdavo surašomi mokantys mokesčius ir turintys atlikti karinę tarnybą asmenys. Reguliarūs ir visuotiniai gyventojų surašymai pradėti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose 1790, Švedijoje –1800, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Norvegijoje – 1801, Prūsijoje – 1825, Rusijos imperijoje – tik 1897. Tos epochos demografiniai šaltiniai gana netikslūs. Pvz., per 1787 gyventojų dalinį surašymą Prūsijoje, kuri turėjo palyginti gerą administracinį aparatą, kai kuriose apskrityse buvo praleista pusė gyventojų, o 15–20% trūkumai buvo visuotinis reiškinys. Oficiali vokiečių statistika buvo neobjektyvi lietuvių atžvilgiu. Pvz., 1870 evangelikų parapijų gyventojų apskaitos duomenimis, visi 7500 Tilžės apylinkių gyventojų – lietuviai. Tuo tarpu pagal 1878 valdžios duomenis iš 10 000 gyventojų lietuvių įrašyta tik apie 6000 (60%), 1897 – 58,3%, o 1907 – tik 18,9%. Lietuviškai kalbančių žmonių sumažėjimas netgi 39,4% per dešimtmetį – neįmanomas dalykas. Surašinėtojai (jais buvo vien vokiečiai) vokiečiais užrašydavo ir lietuvius, mokančius kalbėti vokiškai. Prūsijos gyventojų visuotiniai surašymai vyko 1837, 1852, 1858, 1861, 1890, 1900, 1905, 1910 ir vėliau. Prūsijos statistikos biuras pirmą kartą gyventojų pasiskirstymo kalbomis duomenis paskelbė iš 1861 surašymo. Pagal juos Richardas Boeckhas sudarė Prūsijos bei jos dalies Mažosios Lietuvos vartojamų kalbų žemėlapį. Po to iki 1890 per surašymus kalbos klausimas nebuvo keliamas, o nuo 1890 vėl imta asmenis surašinėti pagal gimtąją kalbą. Taigi tik nuo 1890 surašymo duomenys yra tikslesni, nes 1825–1861 buvo fiksuojama ne atskirų asmenų, o šeimynų pasiskirstymas pagal gimtąją kalbą; be to, nežinoma, kiek tose šeimynose buvo narių. Daugumą samdinių sudarė lietuviai, bet jie būdavo užrašomi esą tos tautybės, kokios yra jų šeimininkas (dažniausiai vokietis). Anot R. Boeckho, surašinėtojai nustatydavo tik šeimos galvos gimtąją (motinos) kalbą, o kitus šeimos ar šeimynos narius priskirdavo tai tautybei, kuriai priklausė šeimos galva. Amatininkų šeimose, kur su šeimos nariais drauge gyveno pameistriai ir mokiniai, jų tautybė būdavo nustatoma pagal šeimininko meistro (dažniausiai vokiečio) tautybę. Tokiu pat būdu tautybė būdavo užrašoma namų tarnų, žemės ūkio darbininkų, bernų bei mergų (tų socialinių sluoksnių žmonės irgi daugiausia buvo lietuviai). Aleksandras Kuršaitis pažymėjo, kad, pvz., 1890 (o tai jau Vokietijos imperijos lietuvių ir lenkų prievartinės asimiliacijos laikotarpis) lietuvių Mažojoje Lietuvoje gyveno gerokai daugiau, negu rodė oficiali statistika; nemažai lietuvių dėl įvairių priežasčių nurodė, kad jų gimtoji kalba vokiečių. Antai per 1837 surašymą 12-oje lietuviškų apskričių (su Klaipėdos ir Geldapės apskritimi) nurodyta gyvenant apie 150 000 lietuvių šeimynų narių. Tuo tarpu vokiečių statistikas Berghaus teigia, kad 1840 Rytprūsiuose gyveno apie 430 000 lietuvių. Vinco Vileišio teigimu, 1825–1910 duomenis galima vertinti kaip minimalius lietuvių ir maksimalius vokiečių atžvilgiu. Iš oficialių statistikos duomenų matyti, kad tuose valsčiuose, kuriuose daugiau lietuvių gyveno 1736 – tuomet, pasibaigus vokiečių kolonizacijai, buvo surašyti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskričių (hauptamtų) valstybinių (karališkųjų) žemių baudžiauninkų ūkiai, – tai ir XIX a. juose užrašyta daugiau lietuvių. O tuose valsčiuose, kuriuose 1736 vokiečių kolonistų apsigyveno mažiau, juose dar 1861 lietuviai sudarė daugumą. Įsruties apygardos Būdupėnų, Builynų, Dinglaukių, Matiškiemių, Maigūniškių, Plikių, Žirgupėnų valsčiuose (iš jų ir kitų 1818 sudaryta Gumbinės apskritis) 1736 lietuvių baudžiauninkų procentas svyruoja apie 40%, o 1825 lietuvių esą telikę 1%, taigi pagal statistikos duomenis sumažėję apie 40%. Tuo tarpu šiaurinėse apskrityse (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės) 1861 lietuvių užrašyta apie 60%, o tarp kaimiečių – apie 70%. Ragainės, Pakalnės, Labguvos, Pilkalnio apskrityse absoliutus lietuvių skaičius nustojo didėti 1852, o mažėti pradėjo 1858. 1890 Rytprūsiuose tūkstančiui vyrų su gimtąja lietuvių kalba teko 1145,8 moterys, kalbančios ta kalba, o 1900 – net 1162,2. Tūkstančiui vyrų su gimtąja vokiečių kalba 1890 teko tik 1085,6 moterys su ta kalba, o 1900 atitinkamai 1077,3 moterys. Mažosios Lietuvos 12 apskričių tarp tūkstančio gyventojų su gimtąja lietuvių kalba buvo apie 70 moterų daugiau negu imant visus gyventojus. Tai lietuvių germanizacijos padarinys: moterys, būdamos konservatyvesnės, buvo atsparesnės nutautimui. Gyventojų su gimtąja lietuvių kalba iki 30 metų santykis buvo daug mažesnis negu tarp gyventojų su gimtąja vokiečių kalba, o per 30 metų – didesnis. Tai germanizavimo per mokyklą (1872–1873 lietuvių kalba iš jos pašalinta) padarinys. Moksleiviai vis dažniau nurodydavo vokiečių kalbą gimtąja. 1900 visuose Rytprūsiuose buvo tik 1835 Rusijos piliečiai su gimtąja lietuvių kalba (didžialietuviai). Objektyvesni yra dvasininkų superintendentų surinkti iš evangelikų parapijų duomenys, kuriuos Karaliaučiaus Konsistorija pagal diecezijas skelbė 1848, 1870, 1878, 1897, 1907, 1912 ir kitais metais. Kunigai atsižvelgdavo ne į gyventojų kilmę, o į tai, kurias pamaldas – lietuviškas ar vokiškas – šeimyna lanko ir kuria kalba įšventinti leidžia savo vaikus. Nors lietuviai, kurie lankė vokiečių kalba atliekamas pamaldas (jos vykdavo iš ryto, patogesniu laiku, jose dalyvaudavo ir ponai; lietuviškos pamaldos vykdavo dažniausiai popiet) ir kurie savo vaikus konfirmuodavo vokiečių kalba, kunigų būdavo įrašomi vokiečiais, minėti duomenys objektyvesni negu valdžios organizuotų oficialių surašymų, nes skiriasi statistinė duomenų rinkimo metodologija. Jei per oficialų surašymą dalis lietuvių savo gimtąją kalbą nurodydavę vokiečių, tai dvasininkai juos priskirdavę prie lietuvių (paklaida tarp abiejų metodų apie 5%). Pvz., 1890 surašymo duomenimis, šiaurinėse apskrityse (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės) tarp kaimiečių su gimtąja lietuvių kalba buvę 56,7% gyv., o dvasininkų surinktais duomenimis (1897), lietuviškai kalbėjo 62,9% visų evangelikų. Vidurio apskrityse (Ragainės, Pakalnės, Labguvos, Pilkalnio) 1890 atitinkamai – 19,5 ir 21,4% (pastarasis dvasininkų pateiktas skaičius iš 1897). Šiaurinėse apskrityse 1905 atitinkamai – 54,6 ir 59,8%, vid. apskrityse –13,6 ir 16,2%. Tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje tirti padeda ir XIX a. pradžios mokyklų mokinių statistika apie kalbas, kuriomis jie kalbėjo šeimose. 1864 Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose (apėmė visą Mažąją Lietuvą ir kitas Rytprūsių sritis) 12 236 mokiniai mokėjo tik lietuviškai ir 4920 mokinių – lietuviškai bei vokiškai, taigi iš viso buvo 17 156 lietuviai mokiniai. Iš jų 7360 buvo mokomi vien vokiškai, taigi apie 2500 mokėsi jiems nesuprantama kalba. 1871 atitinkamai 10 075, 8161 ir 18 236. Iš jų 9423 buvo mokomi vokiškai ir 8813 lietuvių kalba. 1886 Mažosios Lietuvos šiaurinėse ir vidurinėse apskrityse iš 59 629 viešųjų pradžios mokyklų mokinių 20 778 (34,8%) savo šeimose kalbėjo lietuviškai. Tuo metu pietinėje dalyje (be Gumbinės ir Darkiemio apskričių) Stalupėnų, Įsruties ir Geldapės apskrityse tik 336 mokiniai savo šeimose kalbėjo lietuviškai. Vadinasi, Mažosios Lietuvos branduolyje 1886 dar buvo 21 114 mokinių, savose šeimose kalbėjusių lietuviškai. Tuo tarpu 1911 savo šeimose lietuviškai kalbantys mokiniai apskrityse sudarė tik 26,1% visų besimokančiųjų. Tai lietuvių dėstomosios kalbos pašalinimo iš mokyklų 1872–1873 rezultatas. 1886–1911 vidutiniškai apskrityse šeimose kalbančių gimtąja kalba mokinių sumažėjo daugiau kaip perpus (nuo 22,4 iki 10%). Tuo laikotarpiu šiaurinėse apskrityse absoliutus tokių mokinių skaičius buvo beveik pastovus (1886 buvo 12 979, 1911 – 13 038). Tačiau absoliučiam mokinių skaičiui nedidėjant kartu su bendru jų skaičiumi, ir šiaurinėse apskrityse jų procentas po truputį mažėjo – nuo 52,4% 1886 iki 46,6% 1911 (duomenys su Klaipėdos ir Tilžės miestais). Tuo tarpu šiaurinių apskričių kaimuose 1911 namie lietuviškai dar kalbėjo 56,5% mokinių. Dalies Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvių statistinių duomenų 1890–1912 palyginimas pagal: a) oficialų surašymą, b) dvasininkų iš diecezijų pateiktas žinias ir c) mokyklų surašytus šeimose lietuviškai kalbančių mokinių duomenis. Šiaurinėse apskrityse (be Klaipėdos ir Tilžės miestų) atitinkamai: a) 1890 – 56,7%, 1910 – 53,0%; b) 1897 – 62,9%, 1912 – 57,6%; c) 1891 – 60,8%, 1911 – 56,5%. Vidurinėse apskrityse atitinkamai: a) 19,5 ir 9,8%; b) 21,4 ir 12,3% c) 21,0 ir 10%. Vidurkis šiaurinėse ir vidurinėse apskrityse (be Klaipėdos ir Tilžės miestų) atitinkamai: a) 1890 – 33,7%, 1910 – 26,5%; b) 1897 – 36,8%, 1912 – 30,3%; c) 1891 – 35,3%, 1911 – 28,1%. Sudėję a, b ir c šiaurinių ir vidurinių apskričių (be Klaipėdos ir Tilžės miestų) duomenis, gauname lietuviškai kalbančių gyventojų vidurkį: 1890–1897 – 35,3%, 1910–1912 – 28,3%. Taigi palyginus su oficialia statistika, patikimesni yra dvasininkų iš diecezijų ir mokytojų iš mokyklų surinkti duomenys. Iš statistikos duomenų matyti, kad katalikai vokietėja lėčiau negu evangelikai. 1897 katalikiškose vidurio apskričių parapijose 1290 (46,4%) parapijiečių katalikų, šiaurinių apskričių parapijose – Klaipėdos, Šilutės, Ropkojų, Žibų, Viešvilės – 2195 (65,1%) kalbėjo lietuviškai. Apskritai Mažosios Lietuvos šiaurinės ir vidurinės dalies katalikiškose parapijose 1897 lietuviai sudarė net 56,7% visų parapijiečių. Klaipėdos krašte, 1925 I visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 žmonių užrašyta lietuvių 37 626 (26,6%), klaipėdiškių (vokiškos kultūros veikiami, jie jau buvo praradę savo tautinę savimonę, tačiau namie dažniausiai tebekalbėjo lietuviškai, bet save išskyrė į atskirą gyventojų grupę) – 34 337 (24,2%), vokiečių – 64 158 (45,2%) ir kitų – 5524 (4,0%). 1939 sausį iš 153 793 žmonių – atitinkamai 43 226 (28,1%), 35 219 (22,9%), 64 281 (41,8%) ir 11 067 (7,2%). Taigi lietuviai su klaipėdiškiais 1925 sudarė kiek daugiau nei pusę krašto gyventojų. 1925 krašte gyveno 67 000 vyrų (47,3%) ir 74 640 moterų (52,7%). Evangelikų liuteronų buvo 83,1%, reformatų – 2,6%, katalikų – 7%, judėjų – 5%, kitų tikybų – 2,3%. Taigi Klaipėdos kraštas liko lietuviškiausia Mažosios Lietuvos dalis.

Algirdas Matulevičius

Krašto gyventojų padėtį apibūdina bendrieji demografiniai rodikliai. 1905 Vokietijos gyventojų tankumas 1 km² buvo 112 žmonių, o Rytprūsiuose – 55. Gimstamumas Rytprūsiuose kasmet mažėjo – nuo 37,2 gimdymų tūkstančiui žmonių 1901 iki 31,4 – 1913. Visoje Vokietijoje gimstamumas buvo 1901 – 37,4, o 1914 – 29,4. Didžiausias gimstamumas (40–45) buvo Labguvos, Šilutės, Tilžės, Pagėgių apskrityse; mažiausias (30–35) – Friedlando, Geldapės, Gumbinės, Įsruties,Ylavos, Stalupėnų, Unguros apskrityse; vidutinis (35–40) – Girdavos, Klaipėdos, Pilkalnio, Ragainės, Šventapilės, Žuvininkų apskrityse. Mirtingumas visoje Vokietijoje 1896–1900 buvo 21,2 – tūkstančiui gyventojų. Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje mirtingumas buvo gerokai didesnis. Didžiausias mirtingumas (30–35 kasmet) buvo Šilutės apskrityje. Vidutinis mirtingumas (po 25–30 kasmet) buvo Friedlando, Darkiemio, Geldapės, Girdavos, Gumbinės, Įsruties, Ylavos, Stalupėnų, Šventapilės, Unguros apskrityse. Mažiausias mirtingumas (20–25) buvo Labguvos, Ragainės, Tilžės, Pagėgių apskrityse. Natūralus gyventojų prieaugis buvo netolygus ir po truputį mažėjo (pvz., visoje Vokietijoje 1896–1900 jis buvo 14,8 tūkstančiui gyventojų, 1902–1905 – 13,2, o 1913 jau tik 12,4). Rytprūsiuose 1841–1845 prieaugis – 10,6 kasmet, o 1901–1905 jau 14,4. Karaliaučiaus apygardoje prieauglis 1901–1913 sumažėjo nuo 13 iki 12. Įvairiose Mažosios Lietuvos apskrityse prieauglis svyravo nuo 11 iki 20. Visa tai rodo, kad tradicinė gyvensena Mažojoje Lietuvoje skyrėsi nuo gyvenimo, pvz., Vakarų Vokietijoje (kur buvo mažesnis gimstamumas). Sunkesnis gyvenimas ir kita lėmė didesnį gyventojų mirtingumą Mažojoje Lietuvoje, ypač jos atskirose dalyse.

Leonardas Poviliūnas

L: Der Regierungs-Bezirk Gumbinnen nach seiner Lage, Begränzung, Grösse, Bevölkerung und Eintheilung. Gumbinnen, 1818; Haxthausen A. Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost– und Westpreussen. Königsberg, 1839; Hoffmann J. G. Die Bevölkerung des Preussischen Staats nach dem Ergebnisse der zu Ende des Jahres 1837 Amtlich Aufgenommenen Nachrichten. Berlin, 1839; Meyer H. Topographisch-statistische Uebersicht des Regierungsbezirks Gumbinnen. Insterburg, 1839; Berghaus. Statistik des Preussischen Staats. Berlin, 1845; Schiott A. Topographisch-statistische Uebersicht des Regierungs-Bezirks Königsberg. Königsberg, 1861; Preuszische Statistik (Amtliches Quellenwerk). H. 5: Die Ergebnisse der Volkszählung und Volksbeschreibung nach den Aufnahmen vom 3. Dezember 1861. Berlin, 1864; Die endgültigen Ergebnisse der Volkszählung vom 1. Dez. 1900 in preuszische Staate. Teil. 111. Die Muttersprache der Bevölkerung. 1902; Boeckh R. Der Deutschen Volkszahl und Sprachgebiet in den europäischen Staaten. Eine Statistische Untersuchung. Berlin, 1869; Rogge A. Statistische Nachweisung der littauischen Bevölkerung in der Provinz Preuszen // AM. Bd. VIII. Königsberg, 1871; Fircks A. Rückblickauf die Bewegung der Bevölkerung im preuszische Staate währenddes Zeitraumes vom Jahre 1816 bis zum Jahre 1874. Berlin, 1879; Voelkel M. Die heutige Verbreitung der Litauer // Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft. Bd. II. Heidelberg, 1887; Fircks A. Die Preuszische Bevölkerung nach ihrer Muttersprache und Abstammung // Zeitschrift des Königlich Preussischen Statistischen Bureaus. Jg. 33. Berlin, 1893; Kurschat A. Zur Geschichte der Litauer in Ostpreussen (Insbesondere Statistisches) // Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft. Bd. III. 1893; Das Deutsche Reich in gesundheitlicher und demographischer Beziehung. Berlin, 1907; Gemeindellexikon für die Provinz Ostpreuszen. Auf Grund der Materialen der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlichen Quellen. Berlin, 1907; Solbrig. Veröffentlichungen aus dem Gebiete der Medizinal-Verwaltung. Bd. VII. H. 6. Berlin, 1917; Winkler W. Die Bedeutung der Statistik für den Schutz der nationalen Minderheiten. Wien, 1923; Ganss J. Die völkischen Verhältnisse des Memellandes. Berlin, 1925; Bauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach dergrossen Pest von 1709/10 [Bearbeitet und herausg. von Horst Kenkel] // Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost– und Westpreussen e. V. N. 9. Hamburg, 1968; Amtsbauern und Kölmer im nördlichen Ostpreussen um 1736 nach der „Repeuplierung" des Distrikts Litauen nach der Generaltabelle und den Prästtationstabellen [Bearb. und herausg. von. Horst Kenkei] // Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost– und Westpreussen e. V. N. 23. Hamburg, 1972. Harnoch A. Chronik und Statistik der evangelischen Kirchenin den Provinzen Ost– und Westpreussen. Neidenburg, 1890; Fircks A. Bevölkerungslehre und Bevölkerungspolitik. Leipzig, 1898; Tetzner F. Die Slawen in Deutschland. Braunschweig, 1902; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. K., 1935; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1972, p. 54–55.

Algirdas Matulevičius

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Senieji krašto gyventojai: Gretė ir Martynas Bastijonai iš Kukuliškių

Iliustracija: Karklininkų kaimo gyventoja Ėvė Endzinaitė, 1970

Iliustracija: Karklininkų kaimo gyventoja Berta Endzinaitės, 1970

Iliustracija: Rusniškė Eva Jurgenaitienė, 1978

Iliustracija: Prakurų rinkėja Kuršių nerijoje, 1905. Drobė, aliejus / Iš Rytprūsių kraštotyros muziejaus Lüneburge

Iliustracija: Mergaitė prie marių. XX a. pradžios atvirukas. Išleido G. ir U. V. Karaliaučiuje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio