Pagudė

Pagud (vok. Poggesanien), prūsų žemė (baltai, žemėlapis). Šiaurėje ribojosi su Varme ir Notanga, rytuose – su Barta, pietuose – su Sasna, pietvakariuose – su Pamede, o vakaruose sieną sudarė Aismarės. Tikėtina, kad XIII a. II pusėje Pagudė minėta Liber Census Daniae [Danijos mokesčių knygoje] kaip P(er)agodia. Vienas pirmųjų Pagudės paminėjimų – 1267 Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro aktas, kuriuo jis Kryžiuočių ordinui pripažino teises į užkariautas prūsų žemes. Kryžiuočiai, 1233–1237 užėmę gretimą Pamedės žemę, pradėjo Pagudę pulti. Per prūsų sukilimus Ordinas nusiaubė Pagudės žemę. Po sukilimų Pagudės žemė buvo padalyta: dalis atiteko Elbingo komtūrijai, kita dalis – Varmės vyskupijai. XII–XIV a. ji suskirstyta į valsčius; žymiausi: Pasalukas (vok. Passaluc), Sambradas (vok. Samrodt), Drūsuo (vok. Drausen), Glatava (vok. Glottau). Nuo XIV a. II pusės Pagudė nebeminėta.

L: Gelžinis M. Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva. V., 1996; Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1968. T. IV; LE; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989; Užmirštieji prūsai. V., 1999.

Edvardas Gudavičius

MLEA