Pamedė

Pamed (vok. Pomesanien), prūsų žemė (baltai, žemėlapis). Jos šiaurrytinė riba su Pagude ėjo nuo Drūsens ežero iki Paserijos aukštupio, į rytus riba tęsėsi palei aukštutinę Draventą iki Draventos ežero prie Osterodės, pietinė riba ėjo Osos upe. Pirmą kartą Pamedė paminėta 1231 popiežiaus Grigaliaus IX bulėje. Nuo 1207 čia veikė katalikų misionieriai vienuoliai cistersai, vadovaujami pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono. 1233–1237 Pamedė užkariauta kryžiuočių. 1243 įkurta Pamedės vyskupystė, vyskupo rezidencija buvo Riesenburge. Pamedėje pastatyta 13 bažnyčių. 1250–1254 padalyta: 1/3 atiteko Pamedės vyskupui, o likusi dalis – Kryžiuočių ordinui. Pamedės kapitula 1284 pajungta Ordinui. Nuo XIII a. Pamedė suskirstyta į valsčius. Svarbiausi: Reisija (vok. Reisen), Gerija, Pabursas (vok. Poborse), Reidentas (vok. Rudenz), Alimas (vok. Alyem), Pasalava (vok. Pozolne), Linkos (vok. Lyncke), Pastelinas (vok. Postelyn). Nuo 1466 didelė dalis Pamedės priklausė Lenkijos karalystei, o 1525–1945 Rytprūsiams. 1577 Pamedės vyskupija suvienyta su Kulmu (tokia liko iki 1821). 1945 Pamedės žemės atiteko Lenkijai.

L: Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958; Gelžinis M. Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva. V., 1996; Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1968. T. IV; LE; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Nowa encyklopedia powszechna. Warszawa, 1998; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989; Užmirštieji prūsai. V., 1999.

Edvardas Gudavičius

MLEA