Pilypas Ruigys

Ruigỹs Pilypas (Philipp Ruhig) 1675 III 31Katniavoje 1749 IV 6Valtarkiemyje, Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, kalbininkas, liaudies dainų skelbėjas, giesmių kūrėjas ir vertėjas. Ruigio protėviai kilę nuo Klaipėdos. Ruigys augo lietuvių aplinkoje. Tobulai mokėjo lietuvių kalbą ir laikė save lietuviu. 1692–1695 studijavo Karaliaučiaus universitete. Apie 1695–1698 gyveno Kaune. Čia pradėjo rinkti ir užrašinėti lietuvių liaudies dainas. Nuo 1708 Valtarkiemio evangelikų liuteronų lietuvių kunigas. Bendravo su Kristijonu Donelaičiu. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro docentas. Vienas iš labiausiai išsilavinusių to meto Prūsijos lietuvių. Mokėjo vokiečių, lenkų, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Pagrindinis 1727 Naujojo Testamento vertėjas. Daug prisidėjo prie 1735 Biblijos ir 1732 Kvanto–Behrendto giesmyno parengimo (jame išspausdinta 11 Ruigio sukurtų ir verstų giesmių). Į lietuvių kalbos studijas Ruigį paskatino įsitraukti XVIII a. pradžios kalbinė polemika, kurioje jis palaikė Michaelio Mörlino principą remtis gyvąja kalba, gryninti rašomąją kalbą. 1706 J. Šulco išleistoje Ezopo pasakėčių knygelėje įdėjo vokišką eilėraštį, kurį galima laikyti savotišku mörlininkų manifestu. Kalbinės polemikos paveiktas Ruigys 1708 parašė veikalą Meletema sistems lingvam lituanicam [Lietuvių kalbos meletema]. Veikalas išleistas tik 1986 dailininko K. Varnelio, įsigijusio atrastą rankraštį aukcione Londone ir Lituanistinės bibliotekos redaktorių dėka. Šioje knygoje įdėtos 3 lietuvių dainos (kaip ir vokiečių kalba išleistame tyrinėjime), tačiau vietoj Duktė palydėjo savo mylimąjį įdėta Šelmiai lenkai į krygę jojo. Ruigys 1708 parašytą savo veikalą išvertė į vokiečių kalbą, pertvarkė ir 1747 (tituliniame lape – 1745) Hartungų spaustuvėje išleido pavadinimu Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften [Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas]. Šiame veikale bandyta lyginti lietuviškus žodžius su graikiškais, lenkiškais, prūsiškais, vokiškais ir net hebrajiškais. Lyginimas buvo paviršutiniškas, paremtas skambėjimo panašumu, o ne fonetiniais atitikmenimis. Tačiau Ruigys intuityviai suvokė baltų kalbų bendrą kilmę, tas kalbas traktavo kaip skirtingus lietuvių kalbos dialektus. Iškeldamas lietuvių kalbos savitumą gausiai rėmėsi tautosaka. Ruigys labai vertino lietuvių kalbą, laikė ją panašia į graikų kalbą. Lietuvių kalbos giminystę su slavų kalbomis Ruigys aiškino daugiau lenkų nei rusų kalbos duomenimis. Lenkų kalbą nurodė esant artimą lietuvių kalbai. Minėtame veikale išspausdinta 14 patarlių bei priežodžių, 11 mįslių, 100 posakių. Pirmasis lituanistikos istorijoje išspausdino 3 liaudies dainas su laisvu vertimu į vokiečių kalbą: Eine Tochter hatte ihren Geliebten begleitet [Duktė palydėjo savo mylimąjį], Auf eine, die nicht fein spinnen kann [Tai, kuri nemoka plonai verpti], Abschied einer heiratenden Tochter [Ištekančios dukters atsisveikinimas]. Į šių dainų kalbos, fonetikos, poetikos savitumus atkreipė dėmesį žymūs vokiečių mokslininkai, poetai G. Lessingas, J. G. Herderis ir J. W. Goethe. Pastarasis vieną iš šių dainų panaudojo savo dramoje Die Fischerin, 1782 [Žvejė]. Šias 3 dainas savo Dainose įdėjo Martynas Liudvikas Rėza. Ruigys pirmasis iš Mažosios Lietuvos autorių suvokė, kad lietuvių kalba turi dvejopą priegaidę ne tik skiemenyse su dvibalsiu (tai žinojo jau Danielius Kleinas), bet ir su ilguoju balsiu. Tačiau priegaidžių neištyrė. Reikšmingas Ruigio kalbotyros darbas – Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, 1747 [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas]. Žodžiai sudėti ne abėcėlės tvarka, bet lizdais (prie pagrindinio surašyti vediniai). Pateikta daug žodžių iš šnekamosios kalbos. Ruigys kaupė medžiagą ir lietuvių kalbos gramatikai (darbo nebaigė; tai atliko jo sūnus Povilas Fridrichas Ruigys.

L: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. V., 1956; Biržiška V. Aleksandrynas 2. Čikaga, 1963, V., 1990; Jonynas A. Lietuvių folkloristika iki XIX a. V., 1984; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 4. V., 1990; Jonynas A. Pilypo Ruigio dainos // Tautosakos darbai V (XII). V., 1996.

Ambraziejus Jonynas

Daiva Kšanienė

MLFA

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Pilypo Ruigio žodyno viršelis, 1747 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Pilypo Ruigio studijos apie lietuvių kalbą viršelis, 1745 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Pilypo Ruigio žodyno puslapis, 1747 / Iš MLEA