lietuvininkų liaudies dainų melodijos

lietùvininkų liáudies dain melòdijos. Pirmoji lietuvių liaudies dainų melodijų publikacija susijusi su Mažąja Lietuva. Tai 1825 išleistas Martyno Liudviko Rėzos dainų rininys Dainos, oder Litthauische Volkslieder [Dainos]. Jame kaip priedas buvo įdėtos 7 liaudies dainų melodijos. M. L. Rėza apie lietuvininkų liaudies dainų melodijas rašė: Užrašant ir pažymint ją gaidomis dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainos staigūs pakėlimai, greiti kritimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir ženklais išreikšti, nesiduoda pagaunami. Paskelbtose melodijose minėtų bruožų nėra. Išsiskiria tik pirmoji melodija Ko liūdit, sesytės, ko nedainuojat? Dermės ir intonacijos požiūriu ji artima lietuviškai melodikai (J. Čiurlionytė). 1848 periodiniame leidinyje Neue Preussische Provinzialblätter Mažosios Lietuvos dainų rinkėjas Endrikis Budrius paskelbė 37 dainas ir jų melodijas. Šios melodijos pasižymi spalvinga ir savita intonacijos sandara. Kitų Lietuvos regionų melodikoje neaptinkama tokių melodijų bruožų kaip tolimas dermės kintamumas, susipynę pentatonikos ir harmoninio minoro pradmenys ar pentatonikos ir lidinės dermės intonacijos (J. Čiurlionytė). 1886 (I t.) ir 1889 (II t.) išleistas Christiano Bartscho lietuvių liaudies dainų rinkinys Melodien litauischer Volkslieder [Dainų balsai]. Tai buvo didžiausias lietuvininkų liaudies dainų melodijų rinkinys (jame paskelbta 452 dainų melodijos). Rinkinyje sudėta daug melodijų iš Didžiosios Lietuvos. Mažojoje Lietuvoje užrašytos melodijos rodo, kad ryškesnės lokalinės specifikos nėra (J. Čiurlionytė). Kartojasi kai kurie saviti bruožai: dermės turtingumas, tipiška intonacijos, ritmo ir metro sandara. Melodijoms spalvingumo suteikia pagalbiniai chromatizmai. Dažnai pasitaiko būdinga 3 eilučių melodijos forma, sudaryta iš 2 dvitakčių ir trečios tritaktės eilutės. Tarp melodijų daug dzūkams artimų variantų ir analogiškų melodijų. Lietuvininkų liaudies dainų melodijos nevienalytės. Daugelyje dainų dominuoja monodinė melodika. Jos dermės ir intonacijos sandara, ritmas, forma artimi vakarų aukštaičių dainoms. Klaipėdos krašto dainų melodikoje pastebima žemaičių dainų įtaka. Tai liudija Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos etninį vieningumą. Be bendrų bruožų, siejančių su kitų Lietuvos etninių sričių dainomis, didelė dalis Mažosios Lietuvos lietuvininkų liaudies dainų melodijų yra specifinės dėl sudėtingos dermės sandaros, netikėtų perėjimų iš vienos tonacijos į kitą, natūralių dermių (anhemitoninės, pentatonikos, eolinės, lidinės ir kitų) bei funkcinio mažoro ir minoro susiliejimo, moduliacijų, chromatizmų, savitos ritmo ir metro sandaros (pvz., Stov žirgeliai pakinkyti). Dainose apie jūrą, mares, žvejus melodinė skalė platesnė, drąsesni intervalai, melodika paremta akordiniais garsais (pvz., Vai linksmai plaukia, Vai kur nužėgliuos, Pasakyk, mergužyte). Daugelis Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų išsaugojo savo melodinės intonacinės medžiagos originalumą, tautinį savitumą. Vokiečių liaudies dainos ir choralas veikė tik nedidelę dalį dainų (miestuose). Ryškiausi šio poveikio požymiai: kadencijos su paaukštintu vedamuoju laipsniu, dažnai nesiderinančios su bendru melodijos muzikiniu tekstu, homofoninė melodijos sandara (pvz., Oi eisim namo, namytužio). Kai kurie šaltiniai byloja ir atvirkštinį procesą: lietuvių liaudies dainos įtaką choralui arba jos (kiek modifikuotos) įsitvirtinimą giesmėse.

Daiva Kšanienė

Živilė Ramoškaitė

Iliustracija: Klaipėdos draugija „Aida“ su doviliškiais Babių Babio namuose, 1919 VIII 3 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio