interjeras

interjèras, pastatų ir patalpų vidus. Kaimo pastatų interjeras (baldai, įvairios puošmenos, jų išdėstymas patalpoje, patalpos įrengimas bei jos pavidalas) atspindėjo lietuvininkų etninės kultūros tradicijas, jų gyvensenos ypatybes. Nedaug žinoma apie seniausių Mažosios Lietuvos kaimo pastatų interjerus. Casparas Hennenbergeris XVI a. mini, kad lietuvininkų dūminės pirkios buvo įjuodusios nuo dūmų ir suodžių. Sutuoktinių poros tada gyvendavo savose klėtyse, kur laikydavo ir mantą. XVII a. minimos duonkepės krosnys. Theodoras Lepneris XVII a. aprašo dūminius namus su atviru židiniu, naujoviškesnes stubas. Tuose pastatuose buvo nedaug langų, pasišviesta balanomis. Išsamiau kaimiečių pastatų interjerą aprašė Matas Pretorijus (XVII a.), paminėjęs gyvenamuosius namus su atviru židiniu, labiau vasaros būstą stubą, ūkinių pastatų įrangą, kūdikio lopšį. Tačiau anuomet nebuvo tiksliai ir nuodugniai aprašomas visų patalpų interjeras, paminint visus ten buvusius daiktus, baldus, apibūdinant jų pavidalą ir kitas ypatybes. Neliko ir to meto lietuvininkų interjerus vaizduojančių dokumentinių piešinių. Prūsijos valdžios 1724 I 8 įsaku liepta išgriauti namuose buvusias duonkepes krosnis, jas įrengti atskirai už kaimo. Kristijonas Donelaitis Metuose aprašo tvarkingų ir apsileidusių būrų būstus. Eduardas Gisevius knygoje Mano gyvenimas aprašė įvairius XIX a. būstų interjerus Tilžės apylinkėse. To meto tyrėjų darbuose dažniau minimas gyvenamojo namo bei kitų pastatų išdėstymas, šiuose pastatuose buvusios patalpos bei jų lietuviški pavadinimai. XIX ir XX a. sandūroje parengti bei paskelbti (Richardo Dethlefseno, Aleksandro Kuršaičio, Roberto Mielkės ir kitų autorių veikaluose) lietuvininkų namų tikslūs brėžiniai, atskirų interjero dalių (baldų, krosnių ir kitų) piešiniai. Iš jų galima spręsti ir apie XVIII a. lietuvininkų namų pagrindinių patalpų interjerus. Jau nuo seno skyrėsi laukininkų bei žvejų gyvenamieji namai, jų patalpų įranga bei pavidalas. Galbūt nuošaliuose žvejų kaimuose ilgiau išliko senoji lietuvininkų ir kuršininkų gyvensena, senesni buities papročiai. XIX a. pabaigos tyrėjus stebino žvejų namų pryangėje (priemenėje) buvęs didysis pelenas (atviras ugniakuras), iš kurio dūmai kildavo į kriautę (angą lubose). Patalpos sienas puošė indaujos su dekoruotų lėkščių eilėmis, šaukštinės ir rankšluostinės. Vėliau tokią senovinę patalpą su aprūkusiomis lubomis papuošdavo naujoviška daili spinta, nusipirkta iš miestelio amatininkų. Atvirus ugniakurus, tik žema plytų sienele apjuostą plūktinės molio aslos plotą, vėliau keitė krosnims artimesni įrenginiai. Dar vėliau atskirtos virtuvių patalpos. Puošniausia gyvenamojo namo patalpa buvo didžioji stuba (estuba, istuba). Turtingesnėse sodybose jos sienos ir lubos būdavo tinkuojamos, baltinamos. Vėliau paplito sienų bei lubų dažymas, puošimas šeimininkų ar vietos meistrų sugalvotais spalvingais piešiniais (tokios puošybos pavyzdys restauruotas Banių etnografinėje sodyboje Rusnėje). Senuosiuose piešiniuose užfiksuota ir labai puošnių interjerų, būdingų turtingesnių žvejų troboms: pagrindinę patalpą puošė dekoruotų koklių krosnelė, vaizdingi baldai (puošti margaspalviais raštais), atviros indaujos, daug paveikslų. Savita intrejero puošmena buvo savotiška gražesnių indų paroda: dailesnės lėkštės buvo išrikiuojamos ant langų užuolaidų karnizų, pritaisomos prie sienų, palubėje kabinti dailesni bokalai, ąsočiai ir kiti indai. Patalpą dar puošė drožiniais bei spalvomis dekoruotos durys, langų užuolaidos. Tokių patalpų interjerai savo puošnumu bei įvairove gerokai pranoko Didžiosios Lietuvos kaimiečių pirkių bei trobų interjerus. Mažosios Lietuvos laukininkų sodybose, matyt, greičiau plito paprasčiau suplanuoti gyvenamieji namai, racionaliai padalyti į atskiras patalpas. Ten greičiau plito miestietiški interjero elementai: parsigabenti (o ne pačių pasidirbti) dailūs baldai, paveikslai, įvairios reprodukcijos, nuo XIX a. vidurio – šeimos nuotraukos ir kita. Tačiau daug smulkesnių interjero puošmenų (įvairūs audiniai ir kita) pasigamindavo patys šeimininkai ar pagamindavo vietos meistrai. Patalpas puošdavo dailūs sietynai ir žibintai, dideli laikrodžiai (spintelės kabintos ant sienų ar aukštos laikrodinės, statytos ant grindų). Greta pagrindinių baldų (stalų, kėdžių, lovų, suolų ir kitų) gyvenamųjų patalpų interjerus papildydavo anuomet būtini darbo įrankiai: audimo staklės, verpimo rateliai ir kiti. Žiemą (pasibaigus laukų darbams) gyvenamosiose patalpose dirbti ir kitus ūkiui reikalingi darbai, atsinešant tam reikalingų darbo įrankių bei įrenginių. Apie kitų sodybos pastatų interjerus žinių likę nedaug. Kaimo pastatų interjerai ilgiausiai išlaikė senąsias baltiškos gyvensenos bei terpės puošybos tradicijas. Miestuose apsigyvenę lietuvininkai savo būstų interjerus, matyt, dažniau tvarkydavo pagal krašte išplitusius Vakarų pavyzdžius: išdėstydavo amatininkų pagamintus dailius ir madingus baldus, būstų patalpas puošė paveikslai, veidrodžiai, laikrodžiai, dailūs indai. Interjerų pobūdis priklausydavo nuo šeimininkų išgalių bei jų nuostatų, kartais ir nuo priklausymo kuriai religinei srovei – būta ir asketiškai gyvenusių tikinčiųjų. Didžiųjų dvarų sodybose būta puošnių patalpų rūmuose, kartais gausiai išpuoštų vertingais meno kūriniais (Beiniūnai, Friedrichsteinas ir kiti). Nemažai tokių interjerų iki 1945 buvo užfiksuota piešiniuose bei nuotraukose. Gausių visuomeninių pastatų interjerai buvo formuojami pagal tuometines Vakarų madas. Paprastesni buvo kaimo karčiamų, užeigos namų interjerai. XIX ir XX a. sandūroje paplitusios tautinės architektūros nuostatos kai kur į patalpų interjerus grąžino senesnius bruožus, seniesiems lietuvininkams būdingą puošybą ir kita. Svarbesnių Ordino bažnyčių interjerus puošė Vakarų meistrų ir menininkų kūriniai: gausūs drožiniai, skulptūros, paveikslai. XVI a. pradžioje įsigalėjus protestantizmo nuostatoms, ilgainiui buvo atsisakyta ankstesnio interjerų puošnumo (evangelikų liuteronų maldos namai, evangelikų reformatų maldos namai). Po 1944 buvo sunaikinti beveik visi tradiciniai interjerai: bažnyčios bei visuomeniniai pastatai buvo niokojami ir perdirbami, puošnūs baldai ir kitos interjero puošmenos grobstomos, išvežamos ar naikinamos. Pastatų vidus buvo perplanuojamas (pvz., buvusio restorano salėje įkurdinant pokarinius atvykėlius), buvę sienų piešiniai uždažomi, dailias ir puošnias grindis paslėpdavo prastos vėlesnės. Dar ir dabar kai kur pastebimi buvusių interjerų likučiai – priminimas apie sunaikintą kraštą. Negausūs išlikę lietuvininkai beveik visur neteko savo turto ar jo dalies, negalėjo išlaikyti senovinių interjerų. Kai kas iš senųjų krašto gyventojų savo patalpas dar tvarko pagal tėvų papročius, interjerus papildydami ir moderniais dalykais. Mažosios Lietuvos buvusi interjerų įvairovė ligi šiol nebuvo rimčiau tyrinėta, nebandyta apibūdinti krašte ilgai išlikusių baltiškų tradicijų, jų savito derinio su iš Vakarų nuolat plitusiomis estetinėmis bei technologinėmis naujovėmis.

L: Kurschat A. Haus und Hausgerät im preußischen Litauen // Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 5 (Hf. 25–30). Heidelberg., 1911, S. 424–443; Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Lithuania Minor. New York, 1958, p. 153–213, 297–298, 319–320; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Interjero fragmentas – sietynas / Iš Šilutės muziejaus ekspozicijos

Iliustracija: Interjero fragmentas – rankšluostinė ir skrynia / Iš Šilutės muziejaus ekspozicijos

Iliustracija: Stalas, datuotas 1783 metais, spinta ir dekoratyvinių koklių krosnis / Iš Šilutės muziejaus ekspozicijos

Iliustracija: Miegamoji patalpos dalis / Iš Šilutės muziejaus ekspozicijos

Iliustracija: Mezgami tinklai gyvenamojoje patalpoje, Kuršių nerija, XX a. pradžios atvirukas / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Ant virtuvinio staliuko sudėti pinta duoninė, kavamalė, seni buteliai, šaukštai, sviestą formuojanti dėžutė, kampe stovi ližė

Iliustracija: Kambarių sienos ir lubos tinkuotos ir papuoštos spalvotu dekoru, Rusnės etnografinė sodyba, 1999

Iliustracija: Kambarių sienos ir lubos tinkuotos ir papuoštos spalvotu dekoru, Rusnės etnografinė sodyba, 1999

Iliustracija: Žvejo Jurgio Napėno estuba Minėje, Šilutės apskritis / lš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Pilkupos laukininko kambarys, XX a. pradžios atvirukas, išleistas R. Schmidto Klaipėdoje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos miestiečio kambario interjeras (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijos fragmentas) / Iš knygos „Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga“, t. 1, 1999

Iliustracija: Atviras ugniakuras Įsėje, Pakalnės apskritis, XIX a. pabaiga / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895

Iliustracija: Virtuvė, XIX a. / Iš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1932.

Iliustracija: Kristupo Brubreikšos trobos krosnis Vytuliuose, Šilutės apskritis, 1960 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Ragainės bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895

Iliustracija: Karaliaučiaus bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Karaliaučiaus bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Košūbų bažnyčios altorius / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Karaliaučiaus bažnyčios sakykla (1589) / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Šakūnų bažnyčios krikštykla (1894) / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895

Iliustracija: Vargių bažnyčios vidaus bendras vaizdas / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Karaliaučiaus senamiesčio bažnyčios interjero fragmentas / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Neuhauzeno bažnyčios interjero fragmentas / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Karaliaučiaus senamiesčio bažnyčios interjero fragmentas / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Pamario žvejų stubos interjeras / Iš Georgo Hermanowskio knygos „Ostpreußen. Lexikon...", 1996

Iliustracija: Pavandenės bažnyčios interjeras. Šv. Magdalenos, Šv. Barboros ir Šv. Elizabetus skulptūros altoriuje XV a. / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Klišių bažnyčios interjeras / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Labguvos bažnyčios interjeras / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Laukininko kambario būdingas interjeras, Klaipėdos apskritis, XX a. pradžia / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio