klėtis

kltis, kltys, ūkininkų pastatai, kuriuose laikyta maisto atsargos, grūdai, drabužiai ir kitas turtas, kur įrengtos patalpos miegoti. Įvairaus pavidalo klėtys (svirnai) buvo paplitę Šiaurės ir Rytų Europoje, bet ne Vokietijoje. Todėl Mažosios Lietuvos klėtys laikytos lietuvininkams būdingu statiniu (vok. die Klette), žinotu dar XVI amžiuje. Klėtys susijusios su lietuvininkų gyvensenos svarbiais ypatumais. Klėtis buvo netekėjusių merginų būstas, jaunavedžių miegamasis, šeimos turto saugykla ir kita. XVI a. kaimo sodyboje gyvendavo visa giminė (po 20–40 žmonių), kiekviena vedusiųjų pora turėdavo savo klėtį, suręstą iš apvalių rąstų ir be langų (Casparas Hennenbergeris). XVII a. turtingesniuose ūkiuose būdavo kelios klėtys (Matas Pretorijus). Mažosios Lietuvos klėtys dažnai minėtos tautosakoje. Ypatinga, netgi ritualinė klėties paskirtis lėmė jų savotišką pavidalą ir reikšmingą padėtį sodyboje. Klėtis statyta greta ar netoli gyvenamojo namo, į jį atgręžiamas įėjimas (dažnai su prieklėčiu – stulpeliais paremta pastoge). Klėtis, ypač jos prieklėtis, dažnai puoštos medžio drožiniais (profiliuotos vėjalentės, stogo arkleliai), profiliuotais prieklėčio stulpeliais, dailiu aptvaru, skliauto apkalu ir kita. Dažnai klėtis dengdavo gražios formos stogu. Dailias krašto klėtis vokiečiai vadino lietuvininkų pažiba. Klėtys statytos iš medienos (mediniame sausame pastate geriau išsilaikydavo grūdai), dengtos nendrių ar šiaudų stogu. Klėtys pakeltos (apie 0,5 m) nuo žemės, kad vėdintųsi pogrindis ir pati klėtis. Pagal patalpų išdėstymą, įėjimą (būdavo ir kelios durys į kelias klėties patalpas) bei prieklėtį skiriamos galinės (įeinama iš pastato galo) ir šoninės klėtys. Klėties pastogę vadino grėdais, bėningiu. Didelėse sodybose būdavo didelės klėtys su keliais sandėliais, papildomomis patalpomis (karšinčių, svečių, mergų, bernų kamaros ir kita). Dėl turto ir gyventojų saugumo klėties langeliai buvo maži (dažnai su metalinėmis grotomis ar virbais), durys, sienos, lubos storos ir tvirtos. Klėties plotas – 30–80 m². Senovėje, kai sodyboje gyvendavo kelios šeimos, kiekviena jų turėdavo savo klėtį. Šeimoms pradėjus kurtis atskirose sodybose, kelios klėtys viename kieme buvo retos. XIX a.–XX a. pradžioje tradicinės klėtys nyko. Vyravo bendri ūkiniai pastatai, kurių vienas galas naudotas kaip klėtis (ten būdavo sandėlis, kamara miegoti ir kita). Turtingesnėse sodybose, dvaruose statyti dideli svirnai – špykeriai. Kelderiuose būdavo klėtis ir rūsys. Sovietmečiu Mažojoje Lietuvoje sunaikintos paskutinės tradicinės klėtys kaip nebūdingos naujai gyvensenai. 1990–1996 Šilutės apskrityje rastos tik vienos klėties liekanos. Mažosios Lietuvos senovinės klėties kopija likusi Olsztyneko–Hohensteino Muzeum Budownictwa Ludowego [Liaudies architektūros muziejuje].

L: Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995; Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje. Niujorkas, 1958; LE.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Klėtis Bildviečiuose, 1890 / Iš Boetticher A. Knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895