evangelikų liuteronų maldos namai

evangèlikų liuterõnų maldõs nama (pastatai). Kryžiuočių ordino laikų katalikų bažnyčios buvo fachverko konstrukcijos, medinės (Kretingalės, Plaškių) arba sumūrytos iš lauko akmenų (Žiokų, Pavandenės, Kaimės). Mūro dažnesnės, nes nereikėjo dažnų remontų, buvo ilgalaikės. Tokios per karus priglausdavo moteris, vaikus, senus žmones. Neretai iš pradžių statytos medinės koplyčios ar mažos bažnyčios vėliau jų vietoje pastatant mūrinės. Nugalėjus Reformacijai, perimti maldos namai pritaikyti naujojo tikėjimo reikmėms: pamažu atsisakyta koplyčių, šalutinių altorių, šventųjų paveikslų, statulų, stacijų, išpažinčių klausyklų. Paliktas altorius, sakykla, sakraliniai indai. Evangelikų liuteronų maldos namų interjero svarbiausi elementai: altorinėje dalyje yra altorius (Dievo stalas, Kristaus karstas, aukojimo vieta), krikštykla (kartais priestate), sakykla (dažnai virš altoriaus), giesmių rodyklė (matomoje vietoje, su kiekvienoms pamaldoms keičiamais giesmių numeriais pagal giesmyną). Evangelikų liuteronų maldos namų patalpoje rikiuoti suolai (su asmeninėmis vietomis parapijiečiams, jų giesmynų saugyklomis), įrenginėta empora ir chorai, vėlesniais amžiais – apšildymo krosnys, drabužių kabyklos. Evangelikų liuteronų maldos namų interjero elementai keitėsi po Unijinės bažnyčios įkūrimo Prūsijoje 1817. Tada iš evangelikų reformatų perimta tiesiai virš altoriaus iškelta sakykla, o liuteronai daug kur atsisakė nukryžiuotojo Kristaus vaizdavimo. XVI–XVII a. projektuotos kuklios, vienos navos bažnyčios (pvz., Didlaukių, Tolminkiemio), jų aukštis paprastai prilygo grindų pločiui. Bokštai, jeigu turėta lėšų jiems įrengti, statyti masyvūs, kresni. Apsieita be ryškesnių architektūrinių pagražinimų, kiek įspūdingiau atrodė tik frontonas bei centrinis įėjimas. Absoliuti evangelikų liuteronų maldos namų dauguma buvo vienodo plano – ištęsto stačiakampio formos, orientuoto vakarų–rytų kryptimi: su bokštu vakarų, altoriumi, kaip sakralinio statinio svarbiausia dalimi, rytų pusėje (čia pateka saulė, joje Palestinos žemė). Centrinis įėjimas projektuotas bokšte, kuris dažniausiai būdavo prišliejamas prie frontono. Taip jis prailgindavo statinį, tarnaudavo savotišku „įvadu“, psichologiškai parengiančiu žmogų, žengiantį į maldos namus. Priešingoje, tolimojoje pusėje, projektuota presbiterija (choras) – simetriška, kiek didesnė už bokštą patalpa, kur įrengtas daugiau ar mažiau išpuoštas altorius. Presbiterija dar kartą prailgino bažnyčios erdvę, darė ją išbaigtą, ritmingą. Nuo navos ją skyrė arkos arba stačiakampės formos mūrinys, kurio viršutinėje plokštumoje mėgta užrašyti itin reikšmingą Šventojo Rašto sentenciją. Kadangi liuteronybė svarbiausią dėmesį skyrė Šventajam Raštui nagrinėti, jo tiesoms aiškinti, tai prireikė talpesnių, leidžiančių visiems per pamaldas patogiai susėsti maldos namų-salių. Jiems padidinti imti įrenginėti chorai (kūrai, balkonai). Šie projektuoti palei šonines sienas, neretai ir gale (vėliau, kai bendruomenės prasigyvendavo, čia būdavo statomi vargonai). Krikštykla – akmens ar vario indas ant stovo – statytas pačioje bažnyčioje ar pagalbinėse patalpose. Mūrytos ir halės-bazilikos tipo bebokštės (Klaipėdos, 1687), aštuoniakampės kryžiaus plano (Gurnių, 1612–1617) bažnyčios. Didesniųjų miestų evangelikų liuteronų maldos namų buvo dvinaviai arba trinaviai, su apsidomis. Jų bokštai ryškiai stiebėsi aukštyn, tapdavo miesto svarbiausiu vertikaliu akcentu. Statybų reikalams tvarkyti Prūsijoje jau XVII a. buvo įsteigtos projektavimo, statybos darbų vadovo, vyriausiojo patarėjo ir referento pareigybės. Į šiuos postus skirti garsūs architektai. Nuo 1830 statybų vadovu dirbo architektas Karlas Friedrichas Schinkelis, 1854–1865 referentu buvo Augustas Stüleris; pastarasis koregavo Mielaukių, Saugų bažnyčių statybą, projektavo po 1854 gaisro atstatomas Klaipėdos miestiečių ir laukininkų bažnyčias. XIX a. viduryje stiprėjant Prūsijos valstybei, išplitus romantizmo idėjoms, vėl siekta pastatams suteikti išorinio didingumo. Reglamentuojant evangelikų liuteronų maldos namų statybą, 1852 išleisti bažnyčių, klebonijų ir mokyklų projektai. 1861 Eisenache (Vokietija) posėdžiavę bažnyčių architektai rekomendavo Prūsijos valstybei statyti gotikos ar romaniniu architektūros stiliumi keturkampius, aštuonkampius kryžiaus plano evangelikų liuteronų maldos namus, svarbiausia statybos medžiaga laikyti degtas raudonas plytas, bokštus projektuoti vakarų pusėje, sienų netinkuoti. Todėl šio ir vėlesnio laikotarpio bažnyčių pastatai ištaigingesni. Netgi bažnytkaimiuose pastatytieji turėjo puošybos elementų: bokštelių, nišų, „aklų“ langų, iš įvairios konfigūracijos plytų išmūrytų paaukštinimų. Neretą bokštą puošė miesto laikrodis. Tokios bažnyčios pastatytos Plaškiuose, Eitkūnuose, Nidoje, Vanaguose, Pašyšiuose. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje sukūrus daug naujų parapijų, buvo išmūryta naujų bažnyčių pagal kelis kitus projektus bei jų variantus. Kadangi statiniai projektuoti didesni ir aukštesni, jų langai neretai dėstyti dviem eilėmis (pvz., Saugų bažnyčia), atsirado dvejos ar net trejos (Verdainės, Mielaukių bažnyčios) centrinio įėjimo durys. Dominavo stačiakampio plano bažnyčių pastatai, bet statyta ir ovalo konfigūracijos (Tilžėje), kryžiaus plano (Eitkūnuose, Gryneidėje). Evangelikų liuteronų maldos namų sakyklos, altoriai puošti medžio drožiniais, evangelistų figūromis, grakščiomis kolonomis, dažniausiai korintiškomis. Altoriuje, be kryžiaus ar Krucifikso, atsirado dailininkų tapytų paveikslų, langai imti puošti spalvotais stiklais, vitražais (Klaipėdos Žemininkų, Nidos, Juodkrantės bažnyčios). Lubos buvo lygios arba gaubtos, pakabinamos, jos dar puoštos freskomis; tai maldos namams suteikdavo jaukumo, pakilaus dvasingumo. Itin įspūdingos bažnyčios pastatytos Lapynuose (1703) ir Šilutėje (1926). Po 1709–1711 maro bei bado Prūsijos vyriausybei uždraudus mirusius kunigus laidoti pačiose bažnyčiose, jose imta kabinti dvasininkų portretus. Tačiau tai netapo masiniu reiškiniu: taip pagerbti tik labiausiai nusipelniusieji. Daug dažniau kabintas Reformacijos pradininko Martyno Liuterio portretas. XIX a. vis daugiau parapijų įsirengė vargonus, pasistatė ornamentais, raižiniais puoštų krikštyklų. Atsirado paprotys karuose žuvusių parapijiečių pavardes išrašyti specialiose lentose, pritvirtintose prie bažnyčios sienos (po pirmojo pasaulinio karo žuvusiems atminti kai kurių bažnyčių šventoriuose statyti ir paminklai). Evangelikų liuteronų maldos namai tapo ne tik religinių apmąstymų, dvasinio atsinaujinimo, bet ir subtilaus estetinio skonio ugdymo vieta.

L: Boetticher A. Die Bau- und Kunstdenkmäller der Provinz Ostpreussen. H. 5: Litauen. Königsberg, 1895; Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 1–3. Göttingen, 1968.

Albertas Juška

Marija Purvinienė

Martynas Purvinas

Iliustracija: Vilkyškių bažnyčia XIX a. pradžia–XX a. pabaiga / Iš Schwarzien O. knygos „Bilder am der Vergangenheit der Kirchspiels Willkischken“, 1927

Iliustracija: Klaipėdos Laukininkų bažnyčia iki 1945 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Žuvininkų bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Tilžės vokiečių evangelikų liuteronų bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968