estuba

estubà, stubė, stubà, Mažosios Lietuvos kaimuose namų gyvenamoji patalpa. Įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse estuba skyrėsi savo didumu, vieta pastate, įranga bei panaudojimu. Mažuose namuose būdavo estuba ir prieangis, didesniuose – didžioji estuba (stuba) ir mažoji estuba (stubikė, stubelė). Didžioji ir mažoji estuba būdavo greta arba skirtinguose namo galuose. Jeigu šeima buvo nedidelė, visi jos nariai miegodavo mažojoje estuboje, ypač žiemą. Didžioji estuba buvo skirta svečiams, žiemos darbams, svarbesnėms progoms. Kitur didžiojoje estuboje gyvendavo sodybos šeimininkai, mažojoje estuboje – jų tėvai išimtininkai. Estubos apšildomos krosnimi. Prie krosnies buvo įrengiamas šiltas suolas – kakalis (benkis). Čia stovėjo lovos, kėdės, stalai ir kiti baldai, didžiojoje estuboje – audimo staklės, verpimo rateliai. Kuklesniuose namuose estubos vidaus sienos medinės, pasiturinčių žmonių ir naujesniuose namuose jos tinkuojamos, balinamos ar dažomos, vėliau tapetais išklijuojamos. Estubos puošiamos ornamentuotų koklių krosnimis, dekoruotais baldais, sieniniais laikrodžiais, paveikslais. Sovietmečiu išstūmus senuosius krašto gyventojus, nugriovus daugumą namų, išnyko ir tradicinės estubos, jų įranga. Jas galima pamatyti tik senose nuotraukose.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Žvejo gyvenamoji estuba Įsėje, Pakalnės apskrityje / Iš Richardo Detlefzeno knygos „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“, 1995 (vokiškai 1911, lietuviškai 1995)