etninė kultūra
ètninė kultūrà, mažlietuvių etninė kultūra, istoriškai susiklosčiusi mažlietuvių kultūros bruožų visuma, kuri genetiškai siejasi su XIII–XIV a. kryžiuočių užkariautomis vakarų baltų gentimis, jų kultūros tęstinumu, interakcija su krikščionybe, Didžiosios Lietuvos lietuvių, jotvingių, lenkų (mozūrų), kolonistų vokiečių ir kitomis etninėmis kultūromis. Vokiečių kolonistų geresnė teisinė ir socialinė padėtis ruošė dirvą etninei asimiliacijai ir akultūracijai. Etninė kultūra rutuliojosi kaip kaimo visuomenės agrarinė kultūra, ji ypač ryški kraštovaizdyje, išlaikiusiame istorinius paminklus – piliakalnius ir alkavietes, į kurį skverbėsi naujoji vokiečių architektūra. Po Žalgirio mūšio, kai padidėjo Lietuvos politinė įtaka, XV–XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje susidarė Mažoji Lietuva – etninė kultūrinė sritis, kurios svarbiausieji bruožai buvo lietuvių kalba, su lietuvininko etnonimu susijusi daugumos gyventojų savimonė, išplėtoti teritorinės kaimo bendruomenės vidiniai santykiai, ankstyvosios liuteronybės, teikusios pirmenybę gimtajai kalbai, viešas išpažinimas ir lietuvių raštijos bei mokymosi lietuvių kalba pradmenys. XVI–XX a. kraštą aprašiusieji autoriai trumpai apibūdino daugelį lietuvininkų etninės kultūros sričių. Jie atkreipė dėmesį į vietinius tikėjimus ir parakrikščioniškus apeiginius veiksmus per žemdirbystės bei šeimos šventes. Tiesioginis sąlytis su kolonistų bei miesto kultūra, gyvenimo būdą reguliuojantys valdžios institucijų nuostatai bei prekybiniai ryšiai per Karaliaučių prisidėjo prie laipsniškų lietuvininkų drabužių, apavo, maisto, sodybos ir bendruomeninio bei religinio gyvenimo pokyčių. Jie kai kuriais atžvilgiais XX a. pradžioje lietuvininkų etninę kultūrą sutapatino su teritorinėmis politinėmis ribomis apibrėžta kultūra (statyboje naudojamas fachverkas, ertikis; drabužiuose – pirktinės medžiagos ir europietiškas jų sukirpimas, fabrikiniai siūlai; mityboje – importiniai produktai: kava, razinos, ryžiai ir panašiai). Aukštojoje etninėje kultūroje vėlesniais amžiais formavosi tradicinės domėjimosi kryptys: teologija, muzika, lingvistika ir folkloras. XIX a. lietuvininkų inteligentijos etninės kultūros specifinis bruožas buvo išskirtinis dėmesys lituanistikai. Jis siejosi su bendrąja folkloristikos ir lingvistikos mokslų plėtote Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, ir pastangomis užfiksuoti nykstančios kultūros klodus. Etninės kultūros daugialypiškumas XIX–XX a. reiškėsi evangelikų liuteronų ir surinkimininkų religinėmis pažiūromis ir skirtingo gyvenimo būdo paplitimu. Etninės kultūros raiška daugiausia koncentravosi religinėje veikloje ir buityje. 1872–1896 galutinai uždraudus lietuvių kalbą mokyklose, lietuvininkų ir vokiečių etninės kultūros konvergencija paspartino prieštaringus procesus: dalis gyventojų prarado etninę savimonę – nutautėjo, kiti sąmoningai manifestavo etninės kultūros plėtotę, kūrė tautinės raiškos koncepciją, dėvėjo tautinius drabužius, rengė rankdarbių parodas, mėgėjų teatro ir chorų pasirodymus, spaudoje kėlė geriausius lietuvininkų etninės kultūros bruožus. Po 1934 Pietnemunėje, Prūsų Lietuvoje, o l939 ir nuo Lietuvos atplėštame Klaipėdos krašte lietuvininkų tautinės etninės kultūros plėtotė buvo griežtai suvaržyta, jos manifestacija uždrausta, pakeista vokiečių etninės kultūros viešąja raiška. Po Antrojo pasaulinio karo, po deportacijų ir didelės dalies lietuvininkų repatrijavimo į Vokietiją, labai sumažėjo lietuvininkų bendruomenė. Daugelis etiketo paminklų buvo sunaikinti arba sunyko. Senųjų lietuvininkų šeimose etninė kultūra iki šiol išliko savita ir skiriasi nuo Mažojoje Lietuvoje po karo įsikūrusių kolonistų kultūros.
Irena Regina Merkienė
Iliustracija: Tilžės lietuvių literatūros draugijos „Tėviškė“ namelis-muziejus Jokūbynės parke, tik jį įkūrus 1905 / Iš Vydūno knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 (vokiškai)
Iliustracija: Mažlietuvė šventiniais drabužiais, XIX a. pabaiga. Tilžės fotografo nuotrauka / Iš Zweck A. knygos „Litauen. Eine Landes- und Volkskunde“. Stuttgart, 1898
Iliustracija: Tautinė juostelė / Iš Vydūno knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 (vokiškai)
Iliustracija: Seserys Elzė ir Edė Jankutės tautiniais drabužiais, 1927 / Iš Domo Kauno rinkinio
Iliustracija: Rašytoja Ieva Simonaitytė, apsirengusi tautiniais drabužiais per savo 60-ąjį gimtadienį Kaune, 1957 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio
Iliustracija: Lietuvininkė, XIX a. pradžia
Iliustracija: Mažlietuvių ūkininkų šeima, XIX a. (Klaipėdos fotografo nuotrauka) / Iš Zweck A. knygos „Litauen. Eine Landes- und Volkskunde“. Stuttgart, 1898
Iliustracija: Senas žvejys Nidoje / lš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1932
Iliustracija: Nida. Verpėja / Iš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1932
Iliustracija: Nida. Žvejojimas mariose / Iš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1932
Iliustracija: Kultuvės / Iš Vydūno knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 (vokiškai)
Iliustracija: Raštuota mažlietuvių pirštinė / Iš Vydūno knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 (vokiškai)
Iliustracija: Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčia, 1994
Iliustracija: Mažlietuvio ūkininko sodybos kiemas Hohensteino (lenk. Olsztynek) Liaudies architektūros parke, 1999
Iliustracija: Gyvenamasis namas, XIX a. (Tilžės fotografo nuotrauka) / Iš Zweck A. knygos „Litauen. Eine Landes- und Volkskunde“. Stuttgart, 1898
Iliustracija: Krikštas – mažlietuvių antkapinis paminklas / Iš Vydūno knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 (vokiškai)
Iliustracija: Pamario žvejo virtuvė. Piešinys pagal fotografo G. Klagemahno nuotrauką. Kranto miestelis, Žuvininkų apskrityje / Iš Zweck A. knygos „Litauen. Eine Landes- und Volkskunde“. Stuttgart, 1898
Iliustracija: Stagutė (arklas – iš šono) / Iš Bock F. S. knygos „Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen“. Bd 5. Dessau, 1785
Iliustracija: Stagutė (arklas – iš viršaus) / Iš Bock F. S. knygos „Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen“. Bd 5. Dessau, 1785
Iliustracija: Juodkrantė. Šieno gabenimas / Iš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1938
Iliustracija: Žvejų ūkinis pastatas – žuvų sandėlis, Pilkupa, Žuvininkų apskritis, XIX a. / Iš Virginijos ir Kazimiero Mizgirių Gintaro galerijos-muziejaus rinkinio
Iliustracija: Mažlietuvio laukininko sodyba Pempiuose, Klaipėdos apskrityje / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo