indauja

indaujà, ùžgožė, ragóžė, ragólė, ragúolė, lentyna dubenims ir lėkštėms. Krašte buvo paplitusios dekoruotos keraminės ir fajansinės lėkštės, alaviniai indai. Matyt, iš Vakarų atėjo paprotys tokius indus ne tik patogiai ir tvarkingai sudėti, bet ir puošti jais patalpas. Taip paplito indaujos – atviros kelių eilių lentynos, perjuostos keliomis lentjuostėmis. Į tokias indaujas stačiomis buvo sustatomos dailios lėkštės. Kartais su indaujomis jungtos rankšluostinės, šaukštinės. Indaujų lentjuostės būdavo įvairiai drožinėjamos ir dažomos. Taip vakarietišką indaujų konstrukciją papuošdavo baltiški ornamentai, kraštui būdingi spalvų deriniai. Indaujos dydis ir puošnumas priklausė nuo savininkų išgalių – turtingesniuose namuose indaujos siekdavo kambario lubas, ten buvo sudedama daugiau dailių lėkščių ir dubenėlių. Indaujos padėjo palaikyti tvarką – matomoje vietoje išrikiuotos lėkštės turėjo būti švarios ir dailios. Toks indų laikymas buvo higieniškesnis nei suverčiant bet kaip ar visai neplautus indus į kokį užkaborį ar į uždarą nevėdinamą spintelę menkai šildomose patalpose. Būdavo ir kitokių indaujų (ypač XIX ir XX a. sandūroje) – su atvira lentyna viršuje bei uždara spintele apačioje. Vėliau ir kaimuose plito puošnesni miestietiški bufetai.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Henrietos Sakutienės virtuvė Preiloje – indauja dešinėje viršuje, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno