žibintas

žibiñtas, šviestuvas patalpai, gatvei ar kitoms erdvėms apšviesti. XIX a. pabaigoje paplito žibaliniai žibintai. Žibalinės lempos šviesdavo neryškiai, jų šviesa sklisdavo netoli, nepadėdavo pelkėse ir keliuose ieškant pasiklydusių keliautojų. Ūkininkai savo trobose degindavo dideles ir mažas žibalines lempas. Jas pakabindavo prie lubų. Uždėdavo specialų gaubtą, šviesai nukreipti. Naudotos stalinės lempos su matiniu baltu gaubtu, kartais išpaišytu rožėmis. Jas statydavo gyvenamajame kambaryje, kur visa šeima susėsdavo prie stalo skaityti ar dirbti. Moterys čia dažniausiai adydavo. Dažnai prie didelio stalo ateidavo ir kaimynai. Mezgančios moterys susėsdavo ant suoliuko prie krosnies (joms šviesos nereikėdavo). Mergos ir bernai, eidami dirbti į tvartą ar klojimą, pasišviesdavo maža liktarna. Naktį važiuojant vežimu kabinti audros žibintai (vok. Sturmlaterne). Virtuvėje žibalinę lempą pakabindavo ant sienos. Jos užpakalyje būdavo pritaisomas veidrodėlis šviesai atspindėti. Kai motina nešdavo savo vaiką į lovą, kitoje rankoje laikydavo šią lempą. Su tokia lempa rankoje šeimininkė išlydėdavo iš namų svečius.

L: Brzezinski E. Es leuchtet ein Licht... // Der redliche Ostpreuβe. 1984, Nr. 35.

Iliustracija: Žibintas su žibaline lempa, įstatomas į bakenus –navigacinius ženklus, žyminčius Nemuno farvaterį, 2002 / Iš Remigijaus Pauliko rinkinio Viešvilėje