Augustas Dėvilaitis

Dėvilaitis Augustas, Deivelaitis, Dewileit 1897 VII 14Šyškrantėje (Rusnės vlsč.) 1968 IX 11Rusnėje, žvejys, lietuvininkų evangelikų liuteronų sakytojas, kantorius, lietuvių tautosakos pateikėjas. Baigė Šyškrantės 7 klasių mokyklą. Kai grįžo su pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais, sovietų kareivių buvo suluošintas už tai, kad gelbėjo nuo laužo Rusnės bažnyčios knygas. Jose rado surašytas 7 savo giminės kartas, tarp kurių buvo tik viena vokietė ir viena kuršininkė (kopininkė). Jau XVIII a. pavardė užrašyta su lietuviška galūne: Dewileitis. Po karo, stingant evangelikų liuteronų kunigų, vietos gyventojams teikė religines paslaugas, rengė kapinių šventes, prižiūrėjo Šyšos kapines. Buvo plačiai žinomas kaip liaudies medicinos akušeris ir veterinaras. 1956–1967 Vytautui Kalteniui padainavo apie pusšimtį giesmių, dainų, papasakojo žaidimų (saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne, 3872), papasakojo apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Wilhelmo kanalu, apie lietuvininkų sovietinį genocidą. V. Kaltenio ir mokytojo Benedikto Slavinsko 7 dešimtmetyje į magnetofono juostą įrašytos 6 dainos buvo dainuojamos „Vorusnės“ etnografinio ansamblio (įsteigtas 1971), kitų meno saviveiklos kolektyvų. Jos išspausdintos L. Petrošienės ir J. Bukančio sudarytame Klaipėdos krašto dainų rinkinyje Bėgau jūružėm (1997), be to, panaudojus muzikologės Genovaitės Četkauskienės garso įrašus, – knygoje Lietuvininkų žodis (1995). Dėvilaitis palaidotas Šyšos kapinėse, kur ilsisi ir žmona Madlynė Dėvilaitienė-Ziliūtė (vok. Zilus; 1891–1969), kilusi iš Raudžių kaimo (netoli Kintų). Abu pateikė Šilutės kraštotyros muziejui ir Vilniaus universitetui nemažai kalbos faktų, etnografinių žinių, padovanojo eksponatų. Šalia palaidoti 3 jų vaikai: Edvikė, Gertrūda ir Valteris. Valteris žuvo Antrajame pasauliniame kare. Sūnus Evaldas su žmona Elizabeta Plaktyte (vok. Plackties) iš Vorusnės bei vaikais Gintaru (Günter) ir Kotryna gyvena Vokietijoje.

Vytautas Kaltenis

Iliustracija: Augustas Dėvilaitis, 1964