kaimo architektūra

káimo architektūrà atspindėjo lietuvininkų ir kitų etninių grupių etninę kultūrą, įvairių vietovių skirtingas sąlygas, atitinkamo laikmečio kultūrines ir visuomenines nuostatas bei madas. Mažosios Lietuvos kaimo architektūros savitumą lėmė įvairaus pobūdžio kaimų (žvejų, pievininkų ir kitų) plano struktūros ypatumai (sodybų ir kitko išsidėstymo kaimuose pobūdis), jų erdvinė struktūra (įvairių tūrinių objektų – statinių, želdinių, reljefo formų ir kitko išsidėstymas kaimavietėje), atskirų sodybų suplanavimas bei jų erdvinė struktūra, įvairių pastatų išorinio pavidalo bei jų interjero bruožai. Pvz., kalvotose krašto vietose išsidėstę senieji laukininkų kupetiniai kaimai su įvairiomis išsibarsčiusiomis sodybomis ir gausiais želdiniais labai skyrėsi nuo pelkininkų kolonijų su taisyklingai ir tankiai išdėstytomis mažomis sodybėlėmis; žvejų kaimai su paupyje išrikiuotomis sodybomis labai skyrėsi nuo pievininkų kaimų su aukštumėlėse susispietusiomis sodybomis. Senosiose lietuvininkų sodybose pastatai buvo išdėstomi laisvai – aplink kiemą ar visoje sodybvietėje. Vėlesniais amžiais plito prūsiškasis sodybų suplanavimas, pastatus išrikiuojant aplink stačiakampį kiemą, tarp statinių paliekant statybos taisyklių numatytus priešgaisrinius atstumus. Labai skyrėsi sodybų planavimas įvairių rūšių kaimuose. Pvz., žvejų sodybose arčiau vandens statytos bukinės, įrankinės (pastatėliai žvejybos įrankiams susikrauti), tvarteliai (ten, kur pašarai buvo atplukdomi valtimis). Gatviniuose kaimuose dažnai prie gatvės statyti gyvenamieji namai, o kartais – ūkiniai pastatai (kad būtų patogiau į juos atvežti pašarus, iš tvartų išginti gyvulius į ganyklas ne per sodybos kiemą, o iškart į gatvę – kelią). Savo pavidalu labai skyrėsi įvairaus dydžio sodybos. Būta bežemių ar samdomų darbininkų būstų (kurių viename gale gyventa, o kitame laikyti gyvuliai), mažų sodybėlių, kur tebuvo po du statinius (gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas), stambiųjų ūkininkų didžiųjų sodybų su keliais dideliais pastatais aplink erdvų kiemą. Kaimų bei sodybų, jų gyventojų skirtinga kilmė, neretai etniškai mišrios gyvenvietės irgi lėmė krašto kaimų ir sodybų įvairovę. Savo pavidalu Mažosios Lietuvos kaimai bei sodybos buvo daug įvairesni nei Didžiojoje Lietuvoje. Tai lėmė Mažosios Lietuvos gamtos sąlygų įvairovė, istorinės aplinkybės. Pvz., daugumą Didžiosios Lietuvos senųjų baltiškųjų kaimų nuo XVI a. sunaikino Valakų reforma, tas kraštas buvo užstatytas standartiniais gatviniais rėžiniais kaimais. Mažojoje Lietuvoje tokių visuotinių ir priverstinių kaimo pertvarkų nebuvo, todėl iki 1945 ten išliko nemažai senovinių kaimų. Seniausių kaimo pastatų išvaizda, matyt, buvo gana kukli. Jų pavidalą formavo aukštas šiaudų ar nendrių stogas, žemos medinių rąstų sienos su nedideliais langeliais. Tikriausiai nuo seno kaimo pastatai puošti simboliniais arkleliais. Ūkininkams prasigyvenant, statyti vis išvaizdesni ir puošnesni pastatai. Senuosius dūminius gyvenamuosius namus keitė įvairesnio pavidalo statiniai. Nuo XIX a. pabaigos kaimuose plito į dvarų, miestelių bei miestų statinius panašesni pastatai. Statyti aukštesni ir erdvesni namai su didesniais langais. Plito įvairios puošmenos: lėkiai, vėjalentės, gonkai ir kita; jomis dailinti ne vien gyvenamieji namai, bet ir ūkiniai pastatai. Paplito patyrusių amatininkų gamintos puošnios durys. XX a. pradžioje paplito pastatų dažymas, tinko dekoras. Būdinga, kad Mažojoje Lietuvoje statyti daug puošnesni pastatai nei gretimoje Žemaitijoje. XIX a. dar fiksuoti įvairios sandaros ir pavidalo gyvenamieji namai įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Ypač išsiskyrė labai saviti pamario žvejų namai, galbūt atspindėję senovinių būstų ypatybes. Savotiški buvo kopininkų pastatai, pritaikyti nelengvam gyvenimui Kuršių nerijoje. Krašto laukininkų sodybose anksčiau pradėjo plisti racionaliai suplanuoti dvigaliai gyvenamieji namai su ištisine priemene – koridoriumi skersai pastatą ir išėjimais į abi puses. XX a. pradžioje senuosius vaizdingus laužytus čiukurinius namų stogus (labai tinkamus dūminiams būstams) išstūmė paprastesnės konstrukcijos dvišlaičiai stogai, pakeitę ir namų išvaizdą. Iki 1945 krašto gyvenamųjų namų architektūra buvo itin įvairi. Greta išlikusių senovinių namų su laužytais stogais buvo statomi gana modernūs mūriniai namai, savo išvaizda artimi miestelių bei miestų pastatams. Greta kuklios išvaizdos pastatų būta itin puošnių – su šoninėmis kryžminėmis mansardomis ir gonkais, dekoruotu sienų apkalimu, sudėtingo piešinio lėkiais bei vėjalentėmis. Tokie pastatai plito miestiečių poilsiautojų pamėgtose vietovėse. Stambesni ūkininkai statėsi labai didelius, įvairiai papuoštus mūrinius namus. Pastebimą gyvenamųjų namų architektūros įvairovę lėmė ir naudotų statybinių medžiagų gausa: mediena, dažytas sienų apkalimas lentomis, raudonų ar baltų plytų bei tinko paviršiai, įvairūs jų deriniai. Paplito puošnesni interjerai, miestiški elementai juose. Ypatinga lietuvininkų sodybų puošmena buvo klėtis. Klėtis puošdavo laužyti čiukuriniai stogai su arkleliais ir vėjarodėmis, įdomesnis stogo skliauto apkalimas su įvairiais padailinimais, neretai tvorele atitveriamas prieklėtis su profiliuotais stulpeliais, pagražintos durys ir kita. Daržinės, skūnės būdavo kuklios išvaizdos, jas kiek padailindavo pastogės puošmenos (profiliuoti stogo gegnių galai), kartais arkleliai ir lėkiai. Nuo XIX a. pabaigos plintant mūriniams tvartams, imta juos įvairiai dekoruoti: angų apvadais, įvairiai dėstytomis plytomis ir panašiai. Derintos įvairios apdailos medžiagos: įvairių spalvų plytos, tinkas, sienų ir kitko dažymas. Kai kur dailiai išmarginti tvartai būdavo puošniausias statinys sodyboje. Ūkinių pastatų architektūra labai priklausė nuo statytojo išgalių bei jo nuostatų, samdytų statybos meistrų patirties. Tame pačiame kaime ar net sodyboje būta labai puošnių ir visai paprastų trobesių (tai lemdavo ir nevienalaikė statyba, palaipsnis sodybos kūrimas ar senųjų pastatų perstatymas). Galbūt kolonistai iš Vakarų statėsi paprastesnius, kuklesnės išvaizdos trobesius, todėl XX a. pradžioje plito standartiniai pastatai. Sodybas puošdavo tvarkingos tvoros ir dailūs vartai. XX a. pradžioje tradicinius medinius vartus keitė naujoviškesni – kalto metalo su dekoruotais mūriniais vartų stulpeliais. Sodybos kiemą pagyvindavo šulinys, gėlynai, lietuvininkų mėgti tradiciniai medžiai (liepos, klevai, uosiai ir kita) su gandralizdžiais. Krašto kaimų architektūros savitumą lėmė tiek senasis baltų paveldas (šimtmečiais išlikusios lietuvininkų kultūrinės tradicijos, jų savita gyvensena), tiek ir išorinės įtakos. Kelis šimtmečius įvairių atvykėlių kolonizuojamame krašte plito naujovės iš Vakarų Europos, skirtingų tautų bei etninių grupių (vokiečių, prancūzų, šveicarų, zalcburgiečių ir kitų) dekoro motyvai bei architektūros formos. XIX ir XX a. sandūroje stiprėjant Vokietijos imperijos ūkiui ir valdžios vykdomai pakraščių suvienijimo bei etninių mažumų nutautinimo politikai, Mažosios Lietuvos kaimuose sparčiau plito miestiški, Vakarams būdingi architektūros elementai. Mažosios Lietuvos kaimai, sodybos ir pastatai (penkis šimtmečius kitę šiaurės vakarų Europos germanų–skandinavų kultūros areale) vis labiau skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos kaimų architektūros (likusios Vidurio Europos kultūros areale ir veikiamos slaviškų ir kitų kultūrų). Tačiau iki pat 1945 Mažojoje Lietuvoje gyvavo ir baltiškieji kaimo architektūros bruožai (XX a. pradžioje mėgdžioti tautinės architektūros kūriniuose, pabrėžiami krašto tyrėjų bei atvykėlių įspūdžiuose). Lietuvininkų kaimo architektūros pavyzdžiai XX a. pradžioje buvo demonstruojami parodose ir muziejuose (lietuviškas namelis Jokūbynėje Tilžėje, Rytprūsių Tėviškės muziejus) kaip labai svarbus krašto savitumo liudijimas, rodantis baltiškas Mažosios Lietuvos šaknis. Savita to krašto kaimo architektūra, nagrinėta įvairių tyrėjų, buvo nurodoma kaip įdomus atvejis Europoje. Tačiau nacių įsigalėjimo metais vis rečiau buvo prisimenamas lietuvininkų (ir kitų tautinių mažumų) kaimo architektūros savitumas, nes jis prieštaravo tuometinėms nuostatoms (Rytprūsių vokiškumo pabrėžimui ir kitkam). Senieji Mažosios Lietuvos kaimai toliau nebebuvo tyrinėjami. Po 1944 sovietų okupantams niokojant kraštą, buvo sunaikinti ar sunyko apleisti senoviniai kaimų trobesiai, jų vaizdingos dalys bei puošmenos. Dar išlikusių senųjų pastatų puošmenų dauguma sunyko neprižiūrimos ir neatnaujinamos (taip supuvo daug medinių lėkių, vėjalenčių ir kitko). Vietoj po karo pagrobtų langų ir durų buvo įstatomi kiti – prastesnio darbo, kitokio pavidalo. Naujieji gyventojai po 1944 perstatinėjo pastatus savo nuožiūra (pagal kitų kraštų ir etninių grupių papročius) ar pagal sovietų valdžios nurodymus. Taip buvo sunaikinti net ir išlikusių pastatų tradiciniai architektūros bruožai. Dėl okupacinio režimo politikos, kai kurių Didžiosios Lietuvos veikėjų nuostatų Mažosios Lietuvos kaimo architektūra nebuvo nagrinėjama kaip savito etnokultūrinio regiono, lietuvininkų etninės grupės vertingas paveldas. Išlikę senieji kaimai, jų sodybos bei pastatai nebuvo nuosekliai tiriami ir vertinami, reikšmingiausi nebuvo įtraukti į kultūros vertybių sąrašus. Sovietmečiu architektūros paminklais paskelbti tik Skirvytėlės bei Minijos žvejų kaimai (juose poilsiaudavo komunistų partijos funkcionieriai) ir Bitėnai (kur spausdintas Komunistų partijos manifestas), kelios atsitiktinės sodybos ir pastatai. Ir po 1990 tinkamai nepasirūpinta vertingomis Mažosios Lietuvos kaimų liekanomis. Lietuvos paminklosaugą tebetvarkantys sovietmečio veikėjai toliau ignoruoja savitos lietuvininkų etnokultūros likučius. Dėl valstybinių institucijų (Kultūros vertybių apsaugos departamento, Kultūros paveldo centro ir kitų) bei savivaldybių tarnautojų (Šilutės ir Klaipėdos rajonų, Neringos paminklotvarkininkų ir kitų) aplaidumo bei priešiškumo savitai Mažosios Lietuvos kultūrai laiku nebuvo užfiksuoti, sunyko vertingi kaimų pastatai Klaipėdos krašte. Po 1990 paspartėjus socialinei ekonominei kaimų pertvarkai, pagreitėjo ir senųjų pastatų naikinimas, jų perstatinėjimas likviduojant kraštui būdingus bruožus. Tik remiant išeivijai ir Mažosios Lietuvos fondui, pavyksta tęsti rimtesnius paveldotyros darbus krašto kaimuose.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Medinis gyvenamasis namas Slankiškių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mediniai gyvenamieji namai Gilijos kaime, 1990–2000

Iliustracija: Medinis gyvenamasis namas Skirvytėlės kaime, 1990–2000

Iliustracija: Medinis gyvenamasis namas Pagėgiuose, 1990–2000

Iliustracija: Medinis gyvenamasis namas Rūgalės kaime, 1990–2000

Iliustracija: Medinis gyvenamasis namas Minijos kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Alkynėnų kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Bružų kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Berciškės kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Šunvilų kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Sakūtėlių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Šunvilų kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Gudų I kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Aukštvilkių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Mūrinis ir tinkuotas gyvenamasis namas Juknaičiuose, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Stankiškių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Suvernų kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Aukštvilkių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Antleičių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Blymačių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Skirvytėlės kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Berciškės kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Jonaičių kaime, 1990–2000

Iliustracija: Ūkinis pastatas Katkų kaime, 1990–2000