žvejys

žvejỹs, nuolat ar iš dalies žvejyba besiverčiantis žmogus; žvejo buitis, pragyvenimas. Žinių apie žvejus esama XIV–XV a. Kryžiuočių ordino kronikose. XVI–XVIII a. žvejų gyvenimas buvo vargingas. Dėl silpnos vidaus rinkos sunkiai sekėsi parduoti sužvejotus laimikius. Stokodami maisto žvejai maistui gaudė varnas (varnų gaudymas). XVIII a. dalis nuskurdusių žvejų vertėsi klajokline žvejyba: su šeima sėsdavo į valtis ir vasarą praleisdavo mariose. Pajūrio žvejų darbymetis prasidėdavo po žiemos, mariose pajudėjus ledams. Žvejai dažniausiai žvejodavo naktį. Mariose ištirpus ledams žvejodavo tinklais. Gegužę prasidėdavo perpelių žvejyba. Gausius laimikius buvo sunku greitai parduoti (perpelės greitai genda), todėl žvejai jas rūkydavo. Vasarą žuvį parduodavo Juodkrantės gyventojams, viešbučiams, pensionatams ir kitiems, Priekulės turguje. Šaktarpiu žvejams buvo sunku pragyventi, grėsdavo badas. Tekdavo žvejams griebtis draudžiamos ungurių žūklės. Už tai buvo griežtai baudžiama.

Žvejų amatas buvo sunkus ir pavojingas, daug jų nuskęsdavo. Žvejai savo 12–13 metų sūnus imdavo į žvejybą, mokė valdyti laivelį, žvejoti, spėti orus, pratino prie audrų. Kartais į žvejybą plaukdavo moterys. Žvejams ilsintis, dienos darbus atlikdavo moterys ir senukai. Žvejo šeimos nariai (moterys ir merginos) verpdavo tinklams siūlus, juos taisydavo, sudorodavo parvežtą žuvį. Žiemą verpdavo kanapes tinklams, ruošdavo maskuojamos spalvos tinklinius siūlus, ruošdavo valtis ir kitus žvejybos įrankius.

Žvejų teisės ir prievolės buvo reglamentuojamos Ordino teikiamomis privilegijomis, leidžiamais nuostatais dėl mokesčių ir kitų dalykų (žvejybos teisė). XIX a. pajūrio žvejai turėjo savo seniūną, kaimas – atskirus ženklus. 1845 vyriausiasis prižiūrėtojas Wilhelmas Beerbohmas pradėjo diegti Kuršių marių didžiųjų burinių žvejybos valčių žymėjimą. XIX a. II pusėje suklestėjus gintaro gavybai, nemažai žvejų ėmėsi šio verslo.

XIX a. pagerėjo susisiekimas, padaugėjo gyventojų, klostėsi vidaus rinka, žvejams buvo lengviau realizuoti laimikį. Kaimuose ėmė lankytis žuvies supirkėjai, pirko žuvį vasarotojai. Pajūrio žvejai turėdavo 1 ar daugiau valčių. Rudenį 2–3 žvejų įgulos valties savaitės pelnas buvo 60–80 talerių. Stambesni žvejai vertėsi lašišų žvejyba jūroje. XX a. pradžioje pajūryje žvejotos plekšnės, pavasarį lašišos. Skiaurėse išlaikytą šviežią žuvį žvejai pristatydavo į Klaipėdą ir net Stettiną. Ungurius rūkydavo ir pardavinėdavo. Patys valgė žalią, stipriai sūdytą žuvį.

Po Pirmojo pasaulinio karo dalis žvejų tapo savarankiškais verslininkais. Siekti šio statuso jiems padėjo Klaipėdoje ir kitur įsikūrusios Darbininkų ir kareivių tarybos. Padaugėjus žvejų buvo plečiami žūklės plotai, jie buvo matuojami ir išdalinami. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Juodkrantėje 1 žvejas turėjo apie 30 ungurinių pantų ir iki 2 vartų, po karo – 50–70 pantų ir 4–6 vartas. Dėl žvejybos plotų žvejai dažnai konfliktuodavo. Iš Pirmojo pasaulinio karo tarnybos kariniame jūrų laivyne grįžę žvejų sūnūs atsinešė naujų idėjų, reikalavo žvejybos srityje naikinti archajiškas privilegijas (vok. Realberechtigung) ir suvienodinti žvejų teises. Dėl to įsiplieskusius ginčus malšino tuometinis Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas Ottomaras Schreiberis ir Direktorijos narys Otto Sziegaudas. 1921 valdžia pareikalavo, kad žvejai vienytųsi į draugijas, kontroliuojančias žvejų interesus. Juodkrantėje žvejybos prižiūrėtojo (fischmeisterio) Posingieso iniciatyva buvo įsteigta žvejų draugija (pirmininkas F. Rėzas), 1937 dalis Juodkrantės žvejų susibūrė į lietuvių Žvejų draugiją. Tarpukariu Lietuvos valdžiai žvejai mokėjo apie 50–70 Lt per metus, ir po 10 Lt už 6–8 žieminius tinklus.