žvejybos teisė
žvejỹbos téisė, žvejỹbos núostatai, minimi XIV–XV a. Kryžiuočių ordino kronikose. Viename rašte tvirtinama, kad žyniai (sigonotai) prūsų žvejams nurodydavo, kur ir kokią dieną žvejoti. 1378 Ordinas išleido įstatymus, draudusius žvejoti priekrantėje per nerštą, naktį, perpardavinėti žuvį, žvejoti smulkiaakiais tinklais, vasarą statyti tinklus mažesniu kaip 100 žingsnių atstumu vienas nuo kito, žiemą – 40 žingsnių. Nuo XV a. vidurio raštuose minimi Krokų Lankos, Rusnės ir kitų pamario vietovių žvejybos prievaizdai – fischmeisteriai. 1410 Kuršių marias prižiūrėjo 39 prievaizdai. 1567 Prūsijos valdžia išleido potvarkį (Keutelfischerei-Ordnung), draudžiantį gaudyti žuvis neselektyviais velkamaisiais tinklais. Tokį pat draudimą 1567 paskelbė karalius Steponas Batoras, Abiejų Tautų Respublikai priklausiusioje Aismarių dalyje. 1583 paskelbti žvejybos Kuršių mariose nuostatai.
Prūsijos valdžia 1589 I 30 išleido pirmąjį gamtonaudos santykius Kuršių mariose, jūroje ir intakuose derinantį 9 straipsnių potvarkį (vok. Ordnung welcher maczen es mit der Fischerey auf dem Churischen Haabe, die den Strömen, mit Lieferung des Zins-Fisches, Kauffen, Verkauffen, und Verführung der Fisch, des gleich an dem Strand der See und Nehrung, mit gestrandten Gütern, Börnstein, Fahrung der Biber, Otter, der Höltzung, sowol mit der Amsts-Diener zu sicht und anderem gehalten werden soll, 30 Januar 1589). Tai buvo nurodymas valstybės tarnautojams, kaip prižiūrėti gintaro rinkimą, ūdrų ir bebrų medžioklę, medienos gavybą ir kitas iš jūros gaunamas naudmenas, t. p. ir žvejybą. Reglamentavo leistinas žvejybos formas, laimikio realizavimo tvarką, žuvėsaugos organizavimą, fischmeisterių darbą ir kita.
1640 paskelbtos naujos Prūsijos kunigaikštystės žvejybos taisyklės (vok. Haab- und Fischerei- Ordnung). Pagal jas, už didelio žieminio traukiamojo tinklo (Wintergarn) laikymą reikėjo mokėti 20 markių ir ½ saiko lydekų bei 2 saikų karšių mokestį; papildomai apmokestinta poledinė žūklė ir jos įnagiai. Laisvos žvejybos jūroje ir mariose su visokiausiais įnagiais privilegija nustatė metinį žvejybos mokestį (činšą).
1792 VI 1 Prūsijos Žvejybos Kuršių mariose taisyklės (vok. Fischer- Ordnung) sugriežtino žvejybą, žūklės įnagių naudojimą. 1792 taisyklėse didžiąja žvejyba vadinta žūklė burinėmis valtimis, naudojant kurninius, kiudelinius ir bradinius tinklus. Privilegiją žvejoti kurniniais tinklais šiaurinėje Nerijojos dalyje turėjo tik Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos žvejai. Jie šią teisę nuomodavo kitiems kaimams. 1792 taisyklėse buvo išskirtos: mažoji marių – pakraščių žvejyba klipiais ir vadais (vok. Klipp- und Wadenfischerei); statomoji žvejyba (vok. Stellfischerei) – maišais, venteriais, pantais; žvejyba irklinėmis valtimis (vok. Wind-Kartel); žiemos žvejyba (vok. Wintergarn). Žvejybos priežiūra mariose pavesta 2 žvejybos seniūnams ir 12 sargų (Karklėje, Kintuose, Vorusnėje – po 2; Minijoje, Skirvytėje, Pakalnėje, Rusnėje, Juodkrantėje, Stankiškiuose – po 1). 1792 taisyklės nustatė, kad pagal 1781 susitarimą, tarp kaimų pantų būtų 350 sieksnių tarpas laisvam praplaukimui. Kiekvienas kaimas savo pantus statė atskiroje eilėje, o pantų vietomis kasmet kaimai apsikeisdavo. Nuo 1844 kiekvienas pamario kaimas turėjo savo ženklą, vėliau valtys – numerius, privalomai ženklintos žvejybos vietos. Tai lengvino žvejybos kontrolę.
1845 buvo atnaujintos 1792 Taisyklės. Kuršių marių žvejyba suskirstyta į didžiąją, mažąją ir kiudelinę. Senieji pajūrio žvejai – šeimininkai (Fischerwirte) – ilgainiui buvo gavę valdžios patvirtintą realią, faktinę teisę (vok. Realberechtigung), įgaliojimą valdyti žvejybinius sklypus. Tai jiems teikė daug privilegijų, turėjo teisę į lengvatinę žvejybą (vok. Realberechtigte Fischerei), mažesnius mokesčius. Šią teisę buvo galima išnuomoti. Juodkrantėje tokią žvejybos teisę turėjo 21 sklypas.
Po Pirmojo pasaulinio karo iš karo grįžę jaunuoliai norėjo tapti savarankiškais, nuo tėvų nepriklausomais, žvejais – verslininkais. Iš tarnybos kariniame laivyne parsivežę naujų idėjų jie reikalavo žvejybos srityje naikinti senąsias privilegijas (vok. Realberechtigung), suvienodinti teises. Privilegijų savininkai ir kiti žvejai senąsias teises, įrašytas į pagrindines knygas (Grundbücher), laikė amžinomis. Įsiplieskusį konfliktą sprendė valdžia. Pastarosios sprendimu, privilegijuoti sklypai išsaugojo mokesčių lengvatas, bet kitos privilegijos buvo panaikintos. Kartojantis konfliktams, palaipsniui ribotos likusios privilegijos. Ilgainiui nusistovėjo nuomos, pajamų mokesčių tarifai; pajūryje žvejybos plotų paskirstymas ir keitimasis jais. XX a. I pusėje žvejyba ir žvejų santykius Kuršių marių baseine reglamentavo 1916 Prūsijos parlamento išleistas bendras įstatymas, paremtas Konvencija. 1928 I 29 Berlyne Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras bei Vokietijos užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemannas pasirašė susitarimą. Dalis jo punktų skelbė, kad Lietuvos žvejai laisvai, be mokesčių galėjo išvežti sugautą žuvį per valstybių sieną. Tausojant žuvų išteklius buvo drausta žvejoti neršto metu. Pvz., 1939 Nemuno upyne, Kuršių marių intakuose drausta žvejoti nuo balandžio 15 d. 6 val. iki gegužės 26 d. 18 val. Klaipėdos apskrityje (Danės upės atkarpose, Smeltalėje, Wilhelmo kanale, Drevernoje, Klišupėje), Šilutės apskrityje (Minijos senvagėje prie Jaciškių ir Sakučių, Tenenyje, Leitėje, senvagėse prie Viešvilės ir kitur). Kuršių marių šiaurinėje dalyje žvejyba buvo draudžiama išimtinai nuo gegužės 1 d. 6 val. iki birželio 2 d. 18 val. Už pažeidimus bausta piniginėmis baudomis ir areštu.