tinklas
tiñklas, žvejýbos tiñklas, priemonė žuvims gaudyti. XIV a. žinoti 5 rūšių tinklai, vėliau jų daugėjo. Tinklai buvo mezgami iš kanapinių ir lininių siūlų, sudaryti iš 2 sparnų, sandūroje sumegztas užrišamas kūlys (maišas). Prie vienos tinklų pusės tvirtinamos plūdės, XIV a. darytos iš pušies žievės arba beržo tošies, vėliau tekintos iš medžio, drožtõs lentelės. Apatinėje tinklų dalyje buvo kabinami disko formos moliniai ir akmeniniai pasvarai. Tinklai buvo skirstomi į statomuosius ir traukiamuosius, jų dydis priklausė nuo paskirties. XX a. pradžioje žvejyboje naudoti traukiamieji tinklai. Pagal sugaunamus žuvų kiekius svarbiausi buvo medvilniniai tinklai, vadinamieji klipiai, arba nešintiniai tinklai su bėgamuoju (iki 140 m ilgio) ir kranto (30 m ilgio) sparnu. Aukštis – 7–8 m, akys sparnuose apie 2,5 cm, maiše – 2 cm skersmens. Šie tinklai naudoti įvairiais sezonais. Kiti traukiamieji tinklai – aukšliniai, stintiniai, grunduliniai buvo mažesnių gabaritų, smulkesnių akių, sezoninės paskirties. Ilgainiui vietoj kai kurių stacionarių gaudyklių atsirado padidintų gabaritų traukiamieji tinklai ir plaukiamieji žiauniniai tinklaičiai, dažniau naudoti Nemuno žemupyje. Upėse, daugiausia gaudant karšius, sterkus, lydekas, vėgėles ir kitas žuvis, buvo naudojami traukiamieji universalieji upiniai tinklai (klipiai); jų ilgis iki 170 m, kranto sparnas – 30–40 m, maišas – 7 m, aukštis – 7 m, akys 24–32 cm. Traukiamieji stintiniai tinklai buvo įvairiasparniai, jų ilgis 60–120 m, aukštis prie maišo 6–8 m, akys – 10–18 mm. Jais žvejojama pavasarį, dažniausiai naktį, su maišu arba be jo. Traukiamieji aukšliniai tinklai buvo t. p. įvairiasparniai, jų ilgis 80–120 m, maišas – 6 m, akys – 10–14 mm; jais naktimis upėse žvejotos aukšlės. Žiobriniai plaukiamieji tinklaičiai – trisieniai retukiniai, ilgis 60–70 m, aukštis priklauso nuo žvejojimo vietos gylio, akys – 35–45 mm. Vėgėliniai plaukiamieji tinklaičiai buvo trisieniai retukiniai, ilgis 60–70 m, akys apie 50 mm, aukštis 35–45 akių, drikas įtvertas ant kaproninių virvučių arba valo. Žvejojant upėse jie leidžiami prie pat dugno. Karšinių plaukiamųjų tinklaičių gabaritai kaip vėgėlinių, akys 60–70 mm, plukdomi vandens paviršiumi (daugiausia upėse). Trisieniai retukiniai abariniai arba gentiniai tinklaičiai naudojami gaudant žuvis po ledu; jų ilgis 18–25 m, kitais sezonais ilgis – 60–70 m, akys – 32–50 mm. Jais žvejojamos didesnės žuvys daugiausia upėse. Upinių traukiamųjų tinklų ilgis – 100–120 m, akytumas 24–28–36 mm. Kuršių mariose įvairiais sezonais žvejota didžiausiais traukiamaisiais mariniais (500–800 m, akytumas 30–36–40 mm) tinklais. Statomieji žiobriniai tinklaičiai naudoti rudenį, pavasarį ir žiemą iš Baltijos jūros migruojančių ir po ledu žiemojančių žiobrių gaudymui Kuršių mariose. Mariose žvejota kurniniais tinklais, sudarytais iš 2 sparnų ir maišo – metryčios, kiekvienas sparnas apie 180 m ilgio ir 2 m pločio. Žvejojant mariose tinklas traukiamas palei dugną. Brandinį tinklą sudaro 2 sparnai po 160–180 m ilgio, jo metryčia vidutiniškai 14 m ilgio. Vindkartinių tinklų abiejų sparnų ilgis 180–200 m, jais žvejojama tik prie marių kraštų. Žvejyba tinklais buvo reglamentuota Prūsijos valdžios. 1640 paskelbta nauja Prūsijos kunigaikštystės tvarka (Haab- und Fischer Ordnung). Pagal nuostatus už didelio žieminio traukiamojo tinklo (Wintergarn) laikymą reikėjo mokėti 20 markių ir ½ saiko lydekų bei 2 saikų karšių mokestį. 1792 buvo reglamentuotos žvejybos taisyklės, inventoriaus naudojimas, tinklų akių dydis.
L: Servienė B., Demeckas K. Žvejyba pamaryje XVI–XX a. Klaipėda, 1998; Gaigalas K. Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba. Klaipėda, 2001; Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. V., 2002.
Iliustracija: Kuršių marių pakrantėje džiovinami tinklai / Iš MLEA
Iliustracija: Naujosios Piliavos uosto žvejai tvarko tinklus, XX a. pradžia / Iš MLEA
Iliustracija: Kuršių nerijos žvejai taiso tinklus / Iš MLEA
Iliustracija: Kuršių nerijos kopininkė taiso tinklus / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Pamaryje džiovinami tinklai / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilder Buch“, 1936