varnų gaudymas

várnų gáudymas, paukščių gaudymas, varnų ir kitų paukščių gaudymas maistui ir kitais tikslais. Kopininkai varnų gaudymą vadino varnes rautums (kuršiškai). Kuršių nerijoje skurdesnių vietų gyventojai nesant žuvies maistą paįvairindavo kirų, gulbių, ančių kiaušiniais ir paukštiena, ypač pilkųjų varnų (Corvus corone L.) ir karvelių keršulių (Columba palumbus L.), kuriuos gaudydavo spendžiant tinklus. Varnų gaudymas vykdavo paukščių migracijų metu (rugsėjo pabaigoje–lapkričio pradžioje), kai paukščiai priekrantėje ar palvėse nakvodavo ir maitindavosi. Varnos gaudytos Kuršių nerijos vidurinėje dalyje, plačiausioje vietoje už pustomų kopų, palvėse, kovo–balandžio mėnesiais – ir prie Labguvos. Kuršių nerijoje varnas gaudydavo seni žvejai ar jaunuoliai, negalėję plaukti į žūklę. Jie vadinti varnų gaudytojais, varnagaudžiais (vok. Krähenbeiβer), medžioklei ruošdavosi iš anksto. Gegužės mėnesio pradžioje sugaudavo kelias jaunas dar skraidyti nemokančias varnas, kartais iš lizdo imdavo apsiplunksnavusius varniukus, kuriuos paaugindavo ir prijaukindavo. Naudotos varnos vilioklės (kuršiškai Ruoares an varne, vok. Löckerkrähen) su pakirptomis plasnojamosiomis plunksnomis.Tinkamu oru 1 valandą prieš saulės tekėjimą gaudytojai su įrankiais eidavo į gaudymo vietą. Tinklines gaudykles paspęsdavo atviroje žole ir pavieniais krūmais apaugusioje laukymėje. Gaudymo aikštelė būdavusi nuolaidi, iki 20 cm gylio, ilgis iki 8 m, plotis – 3 m. Naudodavo vidutinio akytumo lininius 8 m ilgio ir 2–2,5 m skersmens stačiakampius tinklus. Tinklą ištiesdavo visu ilgiu, apatinę kraštinę pritvirtindavo prie žemės. Pagrindinį įrenginį išjudinanti dalis buvo virvelė – spęstas (vok. Zuglein), jį išvesdavo per priekinį (viršutinį) tinklo kraštą. Tolimiausias virvelės galas buvo įtvirtinamas žemėje, kitas baigėsi rankenėle ir buvo traukiamas iš slėptuvės. Tolimiausia tinklo kraštinė buvo įtvirtinama metaliniu arba mediniu strypu-svertu (vok. Buts, Potsttock; skersmuo – 3 cm, aukštis atitiko tinklo plotį, ilgis iki 2 m). Viršuje strypas turėjo žiedelį, per kurį slankiojo virvelė, apačioje buvo medinė lentelė, atstojusi padą. Prieš gaudymą tinklas buvo suglaudžiamas ir strypas atverčiamas. Tuomet virvės priekinis galas sudarydavo buką kampą. Jį kartu su tinklu slėpdavo 20 cm gylio griovelyje ir užmaskuodavo žole ir šakelėmis. Kartais traukiamąją virvę tvirtindavo priekiniame tinklo kampe, ties strypu, tuomet virvė ėjo per gaudymo aikštelę. Varną vilioklę pririšdavo prie kuoliuko aikštelės viduryje, šalia pamesdavo žuvų mailiaus, mėsos atliekų. Gaudytojas slėpdavosi pušų šakų slėptuvėje (vok. Bude) arba už gretimų krūmų ir tankios žolės. Slėptuvę įrengdavo iš anksto, kad paukščiai prie jos priprastų. Varnoms nusileidus lesti jauko, gaudytojas timpteldavo virvės galą, kilusi atotranka strypą pakeldavo, užversdavo į priekį ir ištiesintas tinklas apgaubdavo aikštelę su paukščiais. Sugautoms varnoms pakąsdavo pakaušį (varnos pakaistimas, vok. Totenbiss). Taip jos būdavo nužudomos iš karto. Išėmę įkliuvusias varnas gaudytojai užlygindavo medžioklės pėdsakus ir gaudymą pradėdavo iš naujo. Paprastai per dieną sugaudavo iki 15–20 varnų. Ventės kaime gyveno iš Nerijos kilęs senas varnų gaudytojas, vadintas varnų karaliumi (Krähenkönig), per dieną sugaudavo 60–70, o 1927 rudenį 167 varnas. R. Piechas mini, kad kai kurie varnų gaudytojai į mažą žuvį įkišdavo džiovintų nuodingų grybų ir palikdavo matomoje vietoje. Užnuodytą jauką lesusi varna nukrisdavo ant žemės. Pribėgęs gaudytojas išspausdavo skrandžio turinį, į snapą įpildavo truputį pieno ir paukštis atsigaudavo, tada jį nudobdavo įkandant į pakaušį. Sugautas varnas gaudytojai nešdavosi surišę už kojų ant virvutės ir persisvėrę per petį arba drobiniuose maišeliuose. Varnų gaudytojas fotografuodavosi ar rodydavosi turistams, demonstratyviai po pakandimo išgerdavo po stikliuką degtinės. Tinklinė varnų gaudyklė tiko kovams, krankliams, šarkoms, vanagams ir pelėdoms gaudyti. Atitinkamai parinkdavo jauką. Kovai ir balandžiai gaudyti degtinėje mirkytais grūdais, tačiau retai pasisekdavo, nes apgirtę paukščiai aukštai pakildavo ir buvo sunkiai sugaunami. Geriausi varnų gaudymo plotai Rasytės, Pilkupos ir Nidos apylinkių kopose ar miške nuomoti vienam sezonui. Jaunuoliai gaudytojai kenkdavo konkurentams: pripildavo gaudymo aikštelėje žibalo, kurio kvapo varnos nemėgo ir ten nenusileisdavo. Gaudytos tik jaunos pilkosios varnos, senų varnų mėsa buvusi kieta ir sausa, be to, jos turėjusios patirties kaip išvengti gaudyklių. Iš varnų ruošdavo įvairius patiekalus. Virta varniena buvo patiekiama su spirgučiais, žirniais, troškintais kopūstais, šutintomis bulvėmis. Varnų mėsa marinuota, sūdyta, rūkyta, kepta ir troškinta savo sultyse, gardinta grietine. Medicinos sesers iš Rasytės Ullos Lachauer, Alfonso Nevardausko, nidiškės Kairienės, Vinkaus, E. Polio pasakojimu, virta varniena buvusi tamsi, neblogo, panašaus į troškintą jautieną skonio. Žiemos atsargoms pilkosios varnos ir kovai buvo nupešami ir išskrosti dėti sluoksniais specialiuose mediniuose kubiluose; jų mėsa laikyta rūsiuose ar vėsiose patalpose. Varnienos atsargos praversdavo sunkmečiais ar paįvairindavo kasdienį maistą. Iki 1914 nudobtos varnos (vadinamieji kopų bulundėliai, kape baluoades) pardavinėtos Klaipėdos ir pamario miestelių turguose (kainavo apie markę). Varniena tiekta Nidos ir Juodkrantės užkandinėse kaip išskirtinis Kuršių nerijos žvejų valgis. Kartais varnas (kopų višteles) Nidos šeimininkės ruošė iki XX a. 9 dešimtmečio. Kai kurie Kuršių nerijos ūkininkai XX a. 5 dešimtmetyje varnas laikė voljeruose ir priverstinai maitino; nutukusias varnas nudobdavo ir ruošdavo maistui. XX a. 3 dešimtmetį varnos gaudytos ir pramogai. Varnų mėsa valgyta vienuolynuose, jų plunksnomis buvo užpildomi patalai. Varnų valgytojus poemoje Metai mini Kristijonas Donelaitis, juos aprašė ornitologas Johannas Thienemannas, Mikas Posingis. 1976 Nidos žvejys Mikas Engelinas rodė, kaip gaudomos varnos. Apie varnų gaudymą Kuršių nerijoje sukurti dokumentiniai filmai: Paradies der Natur, 1932 [Gamtos rojus], Kopininkų vištelės (1998). Nuo 1992 Rasytės ir Nidos (Neringos istorijos muziejus) muziejuose veikia varnų gaudymo parodos.

L: Nevardauskas A. Pajūriais, pamariais. Čikaga, 1963; Ivanauskas T. Lietuvos paukščiai, t. 2. V., 1964; Aleknavičius B. Neringos „vištelė“ // Lietuvos žvejys, 1977.X.2; Thienemann J. Rossitten: Drei Jahrzehnte auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1927; Schüz E. Vogelwelt und Vogelwarte: Ein Gang durch die Sammlungen der Vogelwarte Rossitten // Die Kurische Nehrung-Europas Sandwüste... Königsberg, 1932; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Varnes rautums. Lüneburg, 1992; Lachauer U. Rytprūsiški likimai. V., 1993.

Egidijus Bacevičius

Iliustracija: Kuršių nerijos varnų gaudytojai pribaigia paukščius perkąsdami jų pakaušius, apie 1930 / Iš Anso Lymanto rinkinio

Iliustracija: Spendžiami spąstai varnoms gaudyti, apie 1930 / Iš MLEA