pamarys

pamarỹs, savita Mažosios Lietuvos gamtinė ir etnokultūrinė zona palei Kuršių marias. Gėlo vandens didelis telkinys lėmė apylinkių savitą mikroklimatą (drėgmę, rūkus ir kita), stipresnius vėjus, potvynius bei ledo sangrūdas, įvairias sąlygas pakrančių augalijai ir gyvūnijai. Nuo seno žmones viliojo žuvų gausa mariose. Nemuno ir kitų upių deltose driekėsi nendrynai, pelkynai, našios užliejamosios pievos; į marias tekėjo daugybė upių atšakų. Geologinė istorija lėmė įvairių ruožų savitumą: smėlingoji Kuršių nerija, sausesni ruožai (Ventės ragas–Priekulė, Labguva–Pavandenė); pelkynai nuo Labguvos iki Ventės rago, ties Draverna, Krantbėkiu ir kitur. Upių atšakų patogumas laivybai, pakrančių tinkamumas sodyboms kurti lėmė Kuršių marių pakrančių gyvenviečių išsidėstymą. Susiklosčiusi laivyba (šimtai burinių kuršvalčių ir kuršlaivių) marias pavertė ne vien žvejybos vieta, bet ir patogiu vandens (žiemą – ledo) keliu, padėjo susiklostyti pamario gyventojų bendrumams. Juos labiau skyrė marių senasis sudalijimas atskirų kaimų žvejybos plotais, pakrantės ruožų vietinės ypatybės. Pamariu galima vadinti žuvininkų gyventus plotus bei jų įtakos zoną (vietoves, kur nuolat lankydavosi marių žvejai, atveždami parduoti savo laimikius, pirkdami jiems reikalingus dalykus). XIX a. savotiškas administracinis centras pamaryje buvo Muižės dvaras, ekonominiai centrai – Klaipėda, Rusnė, Labguva, Rasytė (iš dalies Kaukėnai, Tilžė). Per šimtmečius klostėsi savita pamario etnokultūra, žmonių gyvensena. Po 1944 pamario dideli ruožai ištuštėjo, sunyko buvusios gyvenvietės ir sodybos, prieplaukos, išyriai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai; likę fragmentai suniokoti, savitas architektūros paveldas perdirbamas nepaisant senų tradicijų.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Nidos atragis stebint nuo Parnidžio aukštumos / Iš Jurgio Bučo knygos „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“, 2001

Iliustracija: Nidos žvejo gyvenamasis namas pamaryje, XIX a. pabaiga / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895