žuvininkai

žuviniñkai, lietuvininkai žvejai pajūryje. Jau iki XIX a. buvo susidaręs savitas žuvininkų pobūdis, aprašytas daugiausia vokiečių. Žuvininkų ūkeliai turėjo mažiau trobesių, ir jie pritaikyti žvejų darbui ir vasarotojams priimti. Namas buvo vieno aukšto medinių rąstų, sienos apmuštos lentomis. Gegninis stogas dengtas šiaudais ar nendrėmis. Namai gausiai puošti ornamentuotomis vėjalentėmis, pastogių kraštinės lentos išpjaustytos kiaurapjūve technika. Čiukurai puošti lėkiais, durys, langų apvadai, langinės drožiniais ar pjaustiniais. Baldai turi panašių ornamentikos motyvų. Lėkiuose ir kėdžių atkaltėse įžiūrima panašumo į krikštus. Žuvininkų sodybos būdingas pastatėlis bukinė, naudota žuvims rūkyti ir taukams lydyti. Tipiškų senoviškų žuvininkų trobų ilgiausiai išliko nuošaliuose Labguvos apskrities ir Kuršių užmario kaimeliuose. Užmario žuvininkų kaimams būdinga jūros pakrašty ištiestas tinklų laukas, kur kiekviena sodyba pagal šeimos narių skaičių turėjo plotą tinklams džiovinti. Visas laukas nusmaigstytas kuoleliais, tarp kurių lygiagrečiai su jūra ėjo takai. Kiekvienai žuvininkų šeimai priklausė tam tikras kuolų ar takų skaičius, kuris buvo paveldimas. Tinklams kabinti kuolai išraižyti šeimų ženklais ar raidėmis. Pajūrio ir Kuršių marių žuvininkai žymėdavo savo valtis skirtingomis vėtrungėmis (vėlukais). Lietuvių žuvininkų sodybas ir papročius XIX a. aprašė savo novelėse Ernstas Wichertas (Litthauische Geschichten, 1881) ir Hermannas Sudermannas (Kelionė į Tilžę, 1960). Žuvininkų sodybų pakraščiuose smėlėtoje pakilesnėje vietoje buvo kapinės su joms būdingais paminklais – krikštais.

LE