kuršlaivis

kušlaivis (vok. Kurischer Reisekahn), medinis burinis laivas ar savaeigė barža su 1–3 stiebais, skirtas keleiviams ir kroviniams gabenti. XVIII–XX a. pradžioje buvo viena svarbiausių transporto priemonių Rytprūsių mariose ir vidaus vandenyse. Panašūs (olandų konstruoti) laivai nuo seno plaukiojo Vakarų Europos vidaus vandenyse kaip patogi ir talpi transporto priemonė. Kuršlaivio dugnas plokščias iš storų pušies lentų, karavelinė bortų apdaila iš plačių lygiai suleistų ąžuolo lentų. Nelygu dydis, kuršlaiviai turėdavo 1–3 stiebus (dažnai lankstomus – plaukiant po tiltais ir kitur). Dėl nedidelės grimzlės ir plokščio dugno galėjo plaukti sekliais marių, upių ir kanalų vandenimis. Buriuojant buvo nuleidžiami šoniniai svertai – šliūžės, kurie atstodavo kylį. Siauras (nors ilgas) kuršlaivio korpusas leido praplaukti pro ankštas vietas, šliuzus. Savo konstrukcija kuršlaiviai gerokai skyrėsi nuo lomių, statytų Aismarėse. Ištobulinti kuršlaiviai lengvai valdyti, per ilgus reisus (trunkančius savaites ar mėnesius) juose gyvendavo įgula ar laivininko šeima. Dėl ypač tvirto korpuso kuršlaiviai galėjo plaukioti audringomis Kuršių mariomis. Iš čia jo pavadinimas, nors kuršlaiviai per 250 metų savo istorijos naudoti visuose Rytprūsių ir Vakarų Prūsijos pakrančių vandenyse. Kuršlaiviai naudoti ir karo tikslams – marių apsaugai. Jie minėti mūšių su rusais (apie 1757), prancūzais (1807, 1812 ir vėliau) aprašymuose, kai kuršlaiviai, be kitų laivų, sudarė Mažąją karališkąją flotilę. Tokie kuršlaiviai turėjo 3–6 patrankas. Kuršlaiviai statyti įvairiose Rytprūsių vietovėse. Daugiau duomenų išlikę apie Tepliavoje, Labguvoje, Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje, Smalininkuose, Viešvilės apylinkėse pastatytus kuršlaivius. Jie plaukiodavo vidutiniškai 30 metų, vėliau juos reikėdavo kapitališkai remontuoti. Jų kainos kito: 1898 didesnis kuršlaivis kainavo apie 6500 markių, 1905–1910 tiek mokėta už vidutinio dydžio (apie 100 t leistinosios apkrovos) kuršlaivį. 1751 Rusnės valsčiuje užregistruoti 43 kuršlaiviai (bendra talpa – 579 t), mat pasiturintys žvejų kaimų gyventojai ėmė laikyti kuršlaivių kroviniams iš Klaipėdos ir Tilžės į Karaliaučių ir atgal gabenti. Per 1756–1763 karą kuršlaivių sumažėjo. Vėliau Rusnės ūkis suklestėjo per anglų–amerikiečių karą 1776–1783, kai abiem kariaujančioms šalims imta tiekti produktus Nemunu iš Didžiosios Lietuvos ir Lenkijos į Rusnę ir į Klaipėdą. Rusnės valsčiuje 1794 buvo 79, Klaipėdoje 1823 – 7, Karaliaučiuje 1825 – 29, Labguvoje 1828 – 15 kuršlaivių. Rytprūsiuose 1874 buvo apie 600 kuršlaivių. Jie plaukdavo ir į tolimesnius reisus iki Vyslos ar toliau. Nemaža kuršlaivių žiemodavo Klaipėdos pilies uoste, kur galėjo remontuotis A. Lapėno laivų statykloje, o laivininkų vaikai – lankyti mokyklą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugelis senų kuršlaivių perdirbti, įrengti varikliai, o naujieji statyti iš karto su varikliu. Daugelio Rytprūsių kuršlaivių likimas klostėsi įvairiai. Vieni nuskendo, kiti sunaikinti. Pvz., Adomaičių (Adomeit) šeimai iš Tepliavos priklausęs kuršlaivis Maria – vienas ilgiausiai išlikusių kuršlaivių, pastatytas 1888 Sokaičiuose prie Nemuno. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos juo Adomaičiai plaukiojo ne tik Rytprūsių vandenimis. Maria turėjo leidimą kirsti Rusijos, po Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos Respublikos, Danzigo bei Lenkijos sienas. Iki 1938 šis kuršlaivis buvo tipiškas senosios statybos laivas, vėliau įrengtas variklis, nuimti stiebai. 1945 juo Adomaičių šeima ir kiti per Švediją ir Daniją pabėgo į Vakarų Vokietiją. 1948 Maria užregistruota Hamburgo uoste, plaukiojo Vakarų Vokietijos kanalais. 1963 Adomaičiai 75 metų senumo laivą pardavė. Vokiečių kraštotyrininkai stengėsi, kad kuršlaivis patektų į muziejų, tačiau savininkas jį 1970–1971 sunaikino.

L: Jaeger W. Der Kurische Reisekahn „Maria“. Bielefeld, 1995.

MLEA

Kostas Frankas

Iliustracija: Kuršlaivis Rasytės prieplaukoje, iki 1944 / Iš MLEA