kopininkai

kõpininkai, taip vadinti senieji Kuršių nerijos (kopų, Užmario) gyventojai. Mažosios Lietuvos žemyninės dalies gyventojai (laukininkai, pelkininkai, pievininkai, žuvininkai) žiūrėjo į kopininkus kaip į visai kitokius žmones. Tą lėmė etniniai bruožai (būtent Kuršių nerijoje buvo susitelkę kuršininkai), ypač tradicinės gyvensenos ypatybės XVIII–XIX a., kai neriją pasiglemžė keliaujančios didžiosios kopos. Kol Kuršių nerija buvo apaugusi senais miškais, tenykščio gyvenimo sąlygos buvo palankesnės ten įsikūrusiems žvejams ir kitiems. XVIII a. viduryje rusų okupantams iškirtus didelę dalį nerijos miškų, susidarė keliaujančios smėlio kopos, gyvenimo sąlygos gana staigiai pakito. Pustomas smėlis užnešė dirbamosios žemės plotelius, vis dažniau užpildavo pastatus, sodybas bei ištisus kaimus. Daugelio gyventojų vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba – pavojingas ir nepatikimas verslas. Smėlio dykynėse atsidūrę kopininkai buvo priversti imtis ir varnų gaudymo, taip papildyta maisto atsargas. Dėl gyvenimo nepastovumo (sodybą grėsė užpustyti smėlis, žveją maitintoją – pražudyti audra, ižas ar kita) klostėsi saviti papročiai, tradicinės gyvensenos ypatybės, kopininkų pasaulėjauta. Gyvenimas siaurame pamario ruoželyje tarp grėsmingai didėjančių smėlio kalnų (užpilančių net bažnyčias ir kapines) bei audringų marių (žiemą grasančių pakrantes ardančių ledų sangrūdomis), svarstant persikėlimo į saugesnę vietą galimybes, ugdė savitus įgūdžius bei psichologines nuostatas. Kasdienė kopininkų buitis skyrėsi nuo, pvz., Nemuno deltos žvejų buities (tekdavo kovoti su pustomu smėliu, rūpintis atviroje pakrantėje, o ne saugiame užutekyje, paliekamomis kuršvaltėmis). Žvejyba Baltijos jūroje buvo sunkus darbas (skersai neriją vilktos valtys, nuleistos į vandenį ir vėl vilktos į krantą). Atšiauresnės ir pavojingesnės gyvenimo sąlygos formavo kopininkų charakterius ir kita (nerijoje sunkiai pritapdavo nuotakos, atsivežtos iš žemyno, kur gyventa ramiau). Kopininkai garsėjo prietaringumu (įtemptas ir pavojingas gyvenimas skatino visur įžvelgti lemties ženklus). Žemyno laukininkai pašiepdavo kopininkus, neišmanančius žemės ūkio darbų, pravardžiuodavo juos zageliais. Kopininkų savitas gyvenimas pamažu keitėsi XIX a., pradėjus želdinti kopas. Nebelikus užpustymo grėsmės, pastoviai įsikūrus, vėl imtasi ž. ū. darbų – plėsti daržų ploteliai, įsigyta daugiau gyvulių. Greta tradicinių senųjų kopininkų (gyvenusių vien iš žvejybos, varnų gaudymo, žiemos meto amatų ir kita) daugėjo užsiimančių įvairia veikla. Didėjančioms karvių bandoms šerti didelėmis kuršvaltėmis plukdytas pievininkų Nemuno deltoje suruoštas šienas. XIX a. pabaigoje Kuršių nerijoje gausėjant vasarotojų, dalis kopininkų užsidirbdavo priimdami poilsiautojus, parduodami žuvis ir kita; XX a. pradžioje sutramdžius kopų slinkimą, paplitus poilsiavimui, Kuršių mariomis pradėjus reguliariai plaukioti keleiviniams garlaiviams, paplitus technologijos naujovėms, civilizuojant kraštą ir kitkam, klostėsi naujesnis (nebe toks egzotiškas) kopininkų gyvenimo būdas. Ankstesnį įprastą skurdą keitė labiau pasiturimas gyvenimas. Kartu stiprėjo germanizacija, nyko senosios tradicijos (susiklosčiusios anuomet atokiame užkampyje atšiauraus gyvenimo sąlygomis). Savitą kopininkų gyvenimą 1944–1945 nutraukė sovietinė okupacija. Dauguma kopininkų pasitraukė į Vakarus, likusiems primesta naujo režimo neįprasta tvarka (panaikinta privati nuosavybė, nebeleista laisvai plaukioti sovietų pasienio zonoje, įsteigti žvejų kolchozai – dirbta okupantams, nebe sau ir kita). Nebelikus senųjų kopininkų, Kuršių nerijoje apsigyveno visai nauji žmonės iš Didžiosios Lietuvos, Rusijos ir kitur su savo papročiais.

L: Nevardauskas A. Pajūriais, pamariais. Chicago, 1963; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Kuršių marių žvejo šeima, 1885 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Kopininkai po pamaldų grįžta iš Nidos bažnyčios, 1900 / Iš Aldonos Balsevičienės rinkinio