Kuršių nerija
Kušių nerijà, Kuršių Neringa, Užmaris, Kuršių Užmaris, Kopos (kuršininkų kopininkų Kurse Kāp, vok. Kurische Nehrung, rus. Kuršskaja kosa), 98 km ilgio ir 0,4 km (ties Šarkuva) – 4 km (ties Bulvikio ragu) pločio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Kuršių nerija driekiasi nuo Kranto Semboje į šiaurės rytus iki Klaipėdos sąsiaurio ir Kopgalio. Nuo XIV a. nerija padalyta į 2 administracines dalis. 1400 pietinė dalis priklausė Rasytės žvejybos valsčiui, o šiaurinė – Klaipėdos komtūrijai. 1540 ir 1785 pietinė dalis priklausė Rasytės, o šiaurinė – Klaipėdos valsčiui. Nuo 1815 šiaurinė dalis priklausė Klaipėdos apskričiai, o pietinė – Žuvininkų (Sembos) apskričiai (tačiau abi dalys priklausė Karaliaučiaus apygardai, valdžiusiai Baltijos pajūrį). Nuo 1920 šiaurinė dalis atiteko Klaipėdos kraštui, 1923–1939 pražioje prisijungusiam prie Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo nerijos pietinę dalį (kaip dalį Karaliaučiaus krašto) valdo Rusija. Kuršių nerija pradėjo klostytis prieš 5000–6000 m., kai ties dabartine Rasyte buvo priemolio sala. Jūros bangoms ardant Sembos pusiasalį, pagrindinį srovės išplautą gruntą nešė šiaurės rytų link ir palaipsniui klostė Kuršių neriją (vis ilgėjančią šiaurės rytų kryptimi, stumiamą į rytus). Jūros išplautą smėlį vėjas pustė į kopas, jos pamažu apaugo žole bei medžiais. Jau III tūkstantmetį pr. Kr. nerijoje gyveno žmonės (dar Kuršių nerijos gyvenvietės). Nerija ilgai gyvavo kaip atskirų salų virtinė (su protakomis ties Šarkuva, Krantu, Rasyte, Klaipėda). Per tas protakas į Kuršių marias įplaukdavo vikingų ir kiti laivai, keliautojai į Nemuno baseiną. Galop teliko šiaurinė protaka ties Kopgaliu. Dideli pokyčiai prasidėjo XIII a. įsiveržus Vokiečių ordinui: padaugėjo karo žygių, statytos pilaitės, pajūriu nutiestas pašto kelias iš Vakarų Europos iki Suomijos įlankos, įkurtos karčemos bei žvejų gyvenvietės, uoliau kirstas miškas. Pakito gyventojų sudėtis: vietoj senųjų kuršių ir sembų apsigyveno kuršininkai bei kolonistai iš Vakarų Europos. Įvairiose vietovėse iškirtus miškus vėjas pustė smėlį, klostė dideles keliaujančiąsias kopas. Šios slinkdamos į rytus supildavo Kuršių marių ragus, užnešdavo pakeliui buvusius kaimus ir sodybas. Beveik visoje Kuršių nerijoje smėlis pajudėjo po Septynerių metų karo (1756–1763), rusų okupantams iškirtus nerijos miškus. Kuršių nerija tapo didele dykuma, vėjo pustomas smėlis išstūmė žmones ir gyvenvietes (1541 buvo 810, o XVII a. viduryje – tik 365 gyventojai). Nuo XIX a. pradžios kopų želdinimas sustabdė daugumą didžiųjų kopų, gyvenvietės atsigavo (1885 buvo 2740 gyventojų). XX a. pradžioje susiklostė gana stabilus Kuršių nerijos kraštovaizdis: kalnų pušelėmis apsodintas didysis kopų gūbrys (su pustomų kopų ruožais tarp Pervalkos ir Juodkrantės, ties Pilkupa ir kitur), vaizdinga palvė ir kupstynės, gausūs ragai mariose, nedidelės žvejų gyvenvietės – kurortai su tradiciniais pastatais (dar kopininkų pastatai ir sodybos). Kuršių neriją išgarsino keliautojai ir menininkai (dar Kuršių nerija literatūroje ir mene, Kuršių nerijos moksliniai tyrimai), XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje nerija tapo turistų ir poilsiautojų pamėgta vieta. Iki Antrojo pasaulinio karo Kuršių nerijos lankytojus traukė daugybė briedžių (1935 jų buvo 120), Rasytės paukščių stebėjimo stotis (čia žieduoti praskrendantys paukščiai), vietos kopininkų savita gyvensena, daugybė burinių kuršvalčių mariose, šviežios žuvys ir žuvies patiekalai, patogus susisiekimas (dar Kuršių marių laivyba), anuomet aukštesnės ir vaizdingesnės smėlio kopos, įvairus kraštovaizdis (nuo sengirės ir senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante iki Žuvėdrų ežeru ties Rasyte ir Šventlundo (Šventliūnio) pelkės ties Krantu), savita pajūrio augalija (retieji augalai, kalnapušių želdiniai kopose), tradiciniai įdomūs mediniai pastatai, įspūdingi reginiai į marias bei jūrą, daugelio kartų žmonių triūso pėdsakai. Kuršių nerijoje užsiimta sklandymu (1935 tokios mokyklos įkurtos Rasytėje, Nidoje ir Pervalkoje). Kuršių neriją kaip savitą vietovę aprašė lankytojai iš įvairių šalių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nerija buvo svarbus evakuacijos kelias – per ją bėgdami nuo sovietų kariuomenės traukėsi dešimtys tūkstančių gyventojų iš Klaipėdos apylinkių ir Didžiosios Lietuvos. Sovietų okupacijos dešimtmečiais išstūmus senuosius gyventojus, suniokotos tradicinės gyvenvietės, sunaikinta daug vaizdingų senųjų pastatų. Pokariu Kuršių nerija buvo draudžiama zona, sovietinis režimas geležine uždanga atitvėrė Baltijos pajūrį, neleido į neriją atvykti paprastiems žmonėms. Sovietinės liberalizacijos metais imta atkurti Kuršių nerijos kurortus, tik siauruose ruožuose leista poilsiautojams prieiti prie jūros, KGB ir kita toliau akylai kontroliavo sovietų imperijos pasienį (vengta pabėgimų į Vakarus, drausta į Kuršių neriją atsigabenti plaukiojimo priemones ir kita). Kuršių nerijoje kurti sovietiniai kariniai įrenginiai, raketų šachtos, įvairūs sekimo punktai ir kita, statyti pamaryje ir kopose. Savitą Kuršių nerijos kraštovaizdį suniokojo sovietinė ūkio politika – palvės ir kupstynų dideli plotai užsodinti pramoniniu mišku, užgožusiu vaizdingas vietoves. Dėl žmogaus ūkinės veiklos nuo XX a. pradžios nyksta egzotiškiausi Kuršių nerijos bruožai: tvarkant krantus Semboje mažiau smėlio patenka į Kuršių neriją, Baltijos plaunamas smėlis sugula į apsauginį pajūrio pylimą (nepasiekia didžiųjų kopų), neapželdintos didžiosios kopos vis žemėja (vėjas jų smėlį neša į marias), marių srovės sparčiai plauna vaizdingus ragus ir kita. Buvusi nerijos didybė geriausiai atsispindi XIX a. paveiksluose ir senose fotonuotraukose. Vietovardis, minėtas 1283 per Neriam Curoniensem, 1308 Neria Curoniensi, 1340 Kūrische Nerge [skaityk Nerje]. Neringa minėta po 1450 Ordino vokiečių raštuose. Vietovardis (lot. Curoniensi, vok. Kürische) sietinas su Kuršo vyskupija (lot. Curonia, diecesis Curoniesis) ir su kuršių genties žmonėmis. Lietuvininkai seniau tevartojo vietovardį Kopos, Kuršių nerijos gyventojus vadindavo kopininkais. Po 1923 atgijo vietovardis Neringa.
L: Passarge L. Eine Wanderung auf der Kurischen Nehrung im Jahre 1868. Königsberg, 1941; Bezzenberger A. Die Kurische Nehrung... Stuttgart, 1889; Hecht M. Die Kurische Nehrung. Gumbinnen, 1897; Lindner Fr. P. Die preußische Wüste einst und jetzt. Osterwieck / H., 1898; Zweck A. Die Bitdung des Triebsandes auf der Kurischen und der Frischen Nehrung. Königsberg, 1903; Kurz E. Die Dünengestalten der Kurischen Nehrung. Königsberg, 1904; Schlicht O. Die Kurische Nehrung... Königsberg, 1924; Die Kurische Nehrung. 2. Aufl. Königsberg, 1930; Viliamas VI. Kuršių nerija. K., 1932; Die Kurische Nehrung – Europas Sandwüste. Königsberg, 1932; Isenfels P. Kurische Nehrung. Memel, 1935; Pronskus J. Lietuvos Sahara. Klaipėda, 1937; Mager F. Die Landschajftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg [1938]; Szameitat M. Bibliographie des Memellandes. Würzburg, 1957; Gudelis V. Kuršių nerija ir marios. V., 1960; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982; Papendick Ch., Leuteritz A. Die Kurische Nehrung. Husum, 1996; Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998; Teufel H., Willoweit D. Land am Kurischen Haff. Hamburg, 2000; Baranauskas M. O nerija, lietuviškoji, nuostabioji. Klaipėda, 2001; Strakauskaitė N. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001; LE; MLFA.
Vilius Pėteraitis
Erikas Purvinas
Martynas Purvinas
Iliustracija: Šarkuva, Pašto gatvė, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Pilkupa, kopininko gyvenamasis kambarys (stuba), iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Pilkupos žvejų kaimas, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nida, žvejo sodybos kiemas, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nida, Uosto gatvė, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nida, Uosto gatvės sodyba, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nida, kurorto ir žvejų sodybos, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nida, žvejė prieplaukoje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Kuršių nerija. Poilsiautojai plaukia burine valtimi ties Juodkrante, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)