evakuacija

evakuãcija (lot. evacuatio – ištuštinimas), gyventojų, įmonių ir kitų vertybių išgabenimas, iškraustymas iš vietovių, kai joms gresia priešo įsiveržimas, stichinės nelaimės ir kiti pavojai. Didžiausia Mažosios Lietuvos gyventojų evakuacija vyko per Antrąjį pasaulinį karą, skirtingai – Klaipėdos krašte ir likusioje Mažosios Lietuvos dalyje. Klaipėdos krašto gyventojų dalį pradėta evakuoti dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai hitlerinė Vokietija, pažeisdama tarptautinės teisės normas, 1939 III 22 ultimatumu atplėšė nuo Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštą. Dar iki okupacijos hitlerininkai pradėjo suiminėti ir terorizuoti Lietuvos Respublikos įstaigų pareigūnus bei kitus lietuvius. Todėl jau kovo 21 d. žmonės pradėjo bėgti į Didžiąją Lietuvą, o kovo 22 d. šis bėgimas, tiksliau evakuacija, tapo masinis. Kai kovo 23 d. buvo uždaryta siena tarp jau okupuoto Klaipėdos krašto ir Lietuvos bei pradėta reikalauti išvykimo leidimų (nuo kovo 27 d. išdavinėjo Direktorija), evakuacija šiek tiek sulėtėjo. Lietuvoje, apytikriais duomenimis, birželį užregistruota 10 300, 1939 pabaigoje – 18 000 evakuotųjų. Be to, iš Klaipėdos krašto buvo evakuoti Lietuvos kariuomenės kariai, policija. Evakuotųjų daugumą sudarė lietuviai, buvo žydų, net vokiečių. Lietuvoje atvykusieji galėjo nemokamai naudotis geležinkeliais. 1939 III 25 Kaune įkurtas Vyriausiasis evakuotiesiems registruoti ir šelpti komitetas; jo padaliniai buvo kuriami ir kituose miestuose. 1940 pradžioje Klaipėdos krašte buvo likę apie 15 000 lietuvių darbininkų ir tik kelios dešimtys lietuvių – nekilnojamojo turto savininkų. Darbininkams leidimai išvykti buvo išduodami nelengvai, nes Vokietija stokojo darbo jėgos. Apie pusė šių lietuvių buvo Lietuvos, kiti Vokietijos piliečiai, kai kurie neturėjo pilietybės. Antrąją evakuacijos bangą Klaipėdos krašte sukėlė 1944 vasarą artėjantis frontas, kai sovietinei kariuomenei pavyko užimti nemažai vietovių Žemaitijoje. Todėl 1944 VII 30 vokiečių karinė vadovybė įsakė evakuotis visiems krašto gyventojams, išskyrus dirbančius svarbiuose objektuose. Evakuoti kaimo gyventojai buvo apgyvendinti Karaliaučiaus krašto dvaruose, pas ūkininkus, o miestiečiai evakuoti į Vokietijos gilumą. 1944 vasaros pabaigoje vokiečiams pavyko sustabdyti sovietinės kariuomenės veržimąsi, fronto linija kuriam laikui stabilizavosi. Klaipėdos krašto gyventojams įsakyta grįžti nuimti derlių. 1944 X 9–20 sovietinės kariuomenės I Pabaltijo frontui pavyko užimti Smalininkus, Šilutę, ties Nausėdais pasiekti Nemuną, spalio 21 d. įsiveržti į Pagėgius. Toks staigus priešo įsiveržimas sutrukdė gyventojų evakuacija, bėgantieji pateko į karo veiksmų zoną, todėl nemažai jų žuvo. Nespėjusius pasitraukti į Vakarus Klaipėdos krašto gyventojus iš fronto zonos SSRS karinė valdžia evakuavo į Kretingos apskritį. Klaipėdos miesto gyventojai Vokietijos kariuomenės buvo evakuoti iki 1945 I 28. Įvairių šaltinių duomenimis, iš Klaipėdos krašto evakuota 85–90% gyventojų, t. y. apie 120 000 žmonių. Daugiausia suspėjo evakuotis iš Pagėgių apskrities, vėliau čia užregistruoti tik keli likę vietiniai žmonės. Kitaip evakuacija vyko likusioje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte. III Baltarusijos frontas 1944 spalį jau buvo užėmęs Gumbinę, Stalupėnus, tačiau vokiečiai privertė rusus trauktis. Iki 1945 sausio aktyvių karo veiksmų Mažojoje Lietuvoje nebuvo, todėl susidarė palankios gyventojų evakuacijai sąlygos. Tačiau Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas netgi draudė jiems savo iniciatyva evakuotis, tikėdamasis, kad Vokietijos kariuomenė atsilaikys Rytprūsiuose. 1945 sausį vokiečių frontas buvo pralaužtas, ir sovietinė kariuomenė užėmė Tilžę, Ragainę bei kitas gyvenvietes, balandžio 9 d. – patį Karaliaučių. Gyventojų evakuacijai iš Rytprūsių į Vokietiją 1945 pradžioje buvo likęs vienintelis Piliavos uostas, į kurį žmonės važiavo rogėmis bei pėsčiomis bėgo per Aismarių ledą. Daug jų nuskendo SSRS aviacijai bombarduojant gurguoles. Iš uosto pavyko evakuoti ne visus norinčiuosius: kai Piliavą 1945 balandį užėmė sovietinė kariuomenė, rasta apie 100 000 bėglių. Be to, dar apie 100 000 žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, rasta Karaliaučiaus mieste. Sovietų duomenimis, Karaliaučiaus krašte 1945 rugsėjį buvo suregistruota (be abejo, ne visi) tik apie 140 000 vietos gyventojų – Vokietijos piliečių (apie pusė jų – pačiame Karaliaučiuje); tačiau per keletą okupacijos mėnesių dalis žmonių nuo bado ir ligų buvo jau mirę. Vokiečių duomenimis, iš viso Karaliaučiaus krašte buvo likę 250–300 tūkstančių civilių gyventojų, kurie sudarė daugiau kaip ketvirtadalį šioje Rytprūsių dalyje 1939 buvusių gyventojų. Veikiausiai galima sutikti su amerikiečio istoriko A. M. de Zaugas pateiktais apskaičiavimais, kad 1945 sausį–vasarį išsigelbėjo, t. y. per Piliavos uostą buvo evakuota, apie 0,5 mln. Karaliaučiaus krašto ir likusių Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų.

L: de Zaugas A. M. Anmerkungen zur Vertreibung der Deutschen aus dem Osten. Stuttgart-Berlin-Köln, 1993.

Nastazija Kairiūkštytė

Iliustracija: Pasitraukimas į Vakarus, 1944 / Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje (1945–1950)“, 1995

Iliustracija: Spakenbergo perkeltųjų asmenų stovykla / Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje (1945–1950)“, 1995

Iliustracija: Į vakarus. Instaliacija Rytprūsių krašto muziejuje, Lüneburge / Iš knygos „Ostpreussen Landschaft-Geschichte-Kultur“, 1997