kuršininkai

kušininkai, tam tikra Klaipėdos krašto gyventojų etninė grupė, jų protėviai atsikėlė iš Latvijos Kuršo. Skiriami: 1) Rytprūsių kuršininkai, iki 1958 gyvenę Kuršių nerijoje, siaurame pajūrio ruože Melnragėje, Karklininkuose bei Klaipėdos Bomelsvitėje; 2) Palangos, Šventosios ir Būtingės latviai. Abiejų grupių atstovai dažniausiai pasivadinę kuršiais. Jų bendras požymis – latvių kalbos tarmė, jos pagrindas – pietų Kuržemės dialektas, susiformavęs sulatvėjus seniesiems kuršininkams (Kuržemės latvių kalba, gerokai paveikta lietuvių (žemaičių) ir vokiečių kalbų). Šiame dialekte randama lyviškų bei žiemgališkų bruožų, atsiradusių ne vienu laiku asimiliuojantis gentims bei joms migruojant per karus su Kalavijuočių ordinu. Vietovardis rodo, jog XIII a. viduryje Kuržemės kuršiškuosius bruožus nustelbė latvių dabartinis vidurinis dialektas. Nuo XIV a. ar net anksčiau pagerėjus žvejybos sąlygoms žvejai iš Kuršo pradėjo keltis Baltijos pajūriu tolyn į pietus. 1400 jie jau minėti Semboje. Archeologiniai ir istoriniai duomenys liudija, kad iki XV a. nerijoje gyventa daugiausia kuršių, pietinėje dalyje – sembų. Pirmieji persikėlėliai greičiausiai buvo senieji kuršiai, pasidavę Livonijos ordinui. Jie, matyt, šnekėjo kuršių kalba. Nuo XV a. pradžios imigracija iš Kuršo labai suintensyvėjo. Tada persikėlėliai galėjo perimti Kuržemės latvių kalbą, išaugusią iš kuršių substrato. Taigi latvių kalba ėmė iš Livonijos plisti ir Kryžiuočių ordino valdose prie Baltijos. Atsikėlėliai sumišo su senųjų kuršių, o pietinėje dalyje ir su prūsų palikuonimis; be to, iš marių rytinės pusės nuolat kėlėsi lietuviai. Iškirtus miškus ir ėmus slinkti kopoms, didėjant nederlingiems plotams, esant ribotam susisiekimui Kuršių nerijos gyventojų skaičius kito. Rytprūsiuose gyvenę kuršininkai buvo politiniu požiūriu atskirti nuo gentainių, gyvenusių apie Šventąją ir priklausiusių Kuržemės valdytojams. Ilgainiui išsiskyrė jų tarmės – Rytprūsių kuršininkai nuolat veikė lietuvių ir vokiečių kalbos, o Šventosios – pietvakarių Kuržemės tarmės, latvių literatūrinė kalba bei lietuvių žemaičių kaimynystė. Šventosios kuršininkų etninį mišimą su žemaičiais ribojo religiniai skirtumai, gal todėl jie geriau negu kopininkai išsaugojo savo papročius ir tautosaką. Dialektologijos požiūriu kuršininkų kalbai artimiausios pietvakarių Kuržemės latvių šnektos. Matyt, iš ten buvo daugiausia atvykėlių. Taigi kuršininkų (save vadinančių kursnieki) kalba negali būti laikoma tiesiogine senųjų kuršių kalbos tąsa. Kryžiuočių valstybėje prasidėjus Reformacijai (XVI a. pražioje), šaltiniuose ne kartą minėti kuršiai ir jų kalba. Paulius Mėgotas, kuris Abeliui Viliui padėjo išversti į senųjų prūsų kalbą M. Liuterio katekizmą, sakėsi mokėjęs kuršių kalbą. Mokėjo ją ir Jonas Bretkūnas, kurio raštuose esama tos kalbos elementų. Kunigaikštis Albrechtas 1544 ieškojo kuršiškai mokančio kunigo Rusnės bažnyčiai. Nelengva dabar nustatyti, kokia tai buvo kalba. Senųjų kuršių kalba kažin ar galėjo išlikti iki XVI a. pabaigos. Galbūt tada kuršiais vadintas senųjų kuršių mišinys su aplatvėjusiais atsikėlėliais iš Kuršo, kuršininkų protėviai. Klaipėdos krašte dar atmenami kuršininkai gyveno visu Baltijos pajūriu ir pagal Kuršių marias. Čia daug kur išliko kuršiškų-latviškų vietovardžių, pvz., Áukštumalai (plg. áukštas + latv. mala „krantas“), Ažpurvia (sulietuvintas priešdėlis āz- < aiz- „už“ + purvs „plynė“), Derceklia (dervà + ceplis „krosnis“), Kiõkliai (latv. kākis „kovārnis“), Liauna (latv. ļauns „piktas“), Nẽmirseta (Nemiras + latv. seta „tvora, kiemas, sodyba“), Sveñcelė (lietuviškai būtų *Šveñkelė), Žagata (latv. žagatà „šarka“), Žagãtpurviai. Mažosios Lietuvos pajūrio ir pamario autochtonų lietuvininkų šnektose turima nemaža kuršininkų kalbos skolinių, pvz., akà „eketė“ (latv. aka „šulinys“), aũstrinis „šiaurės rytų vėjas“ (austriņš), mãgūna „aguona“ (magone), õtė „plekšnė“ (ātė), pkis „velniukas“; „kamuolinis žaibas“, pūķis „drakonas“, „laumė“), ptis „pelėda“ (pūce), sõminis „šiaurės vakarų vėjas“ (sāmenis), šãkšinis „pietvakarių vėjas“ (saksenis). Esama ir tos kalbos įtakos lietuvių šnektų fonetikai, pvz., kirčiuotų a, e neilginimas, „žadininkiškas“ balsio o tarimas (å) apie Karklę ir kita. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kuršininkų kalba dar vartota ne tik Kuršių nerijoje, bet ir Melnragėje, Karklės bažnytkaimyje. Visi kuršininki tada jau buvo dvikalbiai ar net trikalbiai. Savąja kalba daugiausia šnekėjo tik šeimoje ir žvejodami, o kitur – vokiškai (oficialiai bendraudami) ir lietuviškai. Žemyno kuršininkai – žemdirbiai greit sulietuvėjo. Liko tik jų pavardės, pvz., Lacýtis (lācītis „lokytis“), Lãbrencis (Laurynas), Kãzragis (kaza „ožka“ + rags „ragas“). Ilgiau kuršininkų kalba išsilaikė Kuršių nerijoje, kur kuršininkai buvo žvejai. Tačiau mažai kur vartojama (1861 nerijoje užregistruota 414 kuršininkų, 1890 – 358, 1957 – vos apie 200, sudarė 53 šeimas, iš jų 26-ios gyveno Nidoje), atskirta nuo natūralaus kamieno Latvijoje, nefiksuota raštu (net pamaldos kuršininkams laikytos lietuvių, vėliau – vokiečių kalba), jų kalba ilgainiui ėmė išsigimti. Rytprūsių kuršininkų etninės kultūros niveliaciją ir nykimą lėmė tos pačios priežastys kaip ir kitų baltų kultūrų Mažojoje Lietuvoje, be to, jų tarmė netapo nei rašytine, nei bažnytine kalba, jos nepasiekė latviška raštija. Ypač greitai kuršininkų kalbos statusas kito XIX a. pabaigoje dėl pokyčių Vokietijoje. Kuršininkų etninio savitumo bruožai nyko ir dėl socialinių priežasčių – formavosi nuostata, jog tai tik neturtingų žvejų etninė kultūra. Nors kuršininkų tarmės prestižas menkėjo, kuršininkų etninės grupės kalbos tradicijos ir kai kurie kultūros savitumai išliko iki XX a. vidurio. Dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių ir pokario trėmimų ji bemaž visai išnyko, vėliau tą kalbą mokėję žmonės išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką. Nuo 1945 į pamarį ir pajūrį keliasi nauji gyventojai iš Didžiosios Lietuvos ir SSRS. 1956 Kuršių nerijoje gyveno apie 1500 gyventojų, iš jų – 219 autochtonų (16%). Apie 100 jų gimtąja laikė kuršininkų kalbą (kiti – lietuvių arba vokiečių). 1958–1960 į Vokietiją emigravo beveik visi likę Kuršių nerijos senbuviai, didelė dalis Karklininkų ir Melnragės gyventojų, tarp jų buvo ir kuršininkų. 1998 tik keletas kuršininkų gyveno Kuršių nerijoje ir Klaipėdoje. Gimtąją tarmę jie prisimena fragmentiškai. Nė vienas iš Melnragės ir Karklininkų senųjų gyventojų nebemoka kuršininkų tarmės, daugelis jų sulietuvėjo arba suvokietėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Emigravę kuršininkai gimtąja kalba nebebendrauja. Kalbininkai kuršininkų kalba domisi jau seniai. Dar 1888 Adalbertas Bezzenbergeris išleido knygą Über die Sprache der preussischen Letten [Apie Prūsijos latvių kalbą]. 1927 išleista latvių kalbininko J. Plakio studija Kursnieku valoda [Kuršininkų kalba]. Po karo į Vokietijos Federacinę Respubliką pasitraukę kuršininkai P. Kwauka ir R. Pietschas sudarė savo kalbos žodyną Kurisches Wörterbuch, 1977 [Kuršių kalbos žodynas]. R. Pietschas išleido ir kuršininkų etnografinių tekstų rinkinį su vertimu į vokiečių kalbą Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, 1982 [Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje], vokiečių–kuršininkų kalbų žodyną su priedais Deutsch-kurisches Wörterbuch, 1991 [Vokiečių–kuršių kalbų žodynas]. Pastaruoju metu šios kalbos likučius ėmė kruopščiai tirti vokiečių baltistai: Wolfgangas Schmidas išleido kolektyvinę studiją Nehrungskurisch, 1989 [Neringos kuršių kalba]; F. Hinze paskelbė seriją straipsnių. XXI a. pradžioje miršta paskutiniai žmonės, dar mokėję kuršininkų kalbą. Iš jų lūpų užrašyti tekstai rodo smarkiai sudarkytą kalbą, iš esmės kuršininkų–vokiečių kalbų žargoną, kurio struktūra perdėm vokiška (turimas net artikelis, daiktavardžiai paprastai būna tos giminės, kurią turi vokiški atitikmenys ir panašiai). Kuršininkų kalboje daug lituanizmų, pvz., antaki „antakiai“, artims „artimas“, brangs „brangus“, dirža „diržas“, dulkes „dulkės“, greits „greitas“, lašini „lašiniai“, puiks „puikus“, sekmines „Sekminės“ (šventė), vaisas „vaisius“, žaibis „žaibas“, žands „žandas“, žents „žentas“ ir kitų. Kuršininkai iš lietuvių perėmė nemaža slavizmų, religinių terminų, pvz., grīks „nuodėmė“, krikščiānis „krikščionis“, miests „miestas“, spavieda „išpažintis“, užgavienis „Užgavėnės“, venčavānė „sutuoktuvės“, Velīkas „Velykos“, žegnāti „žegnotis, palaiminti“, žegnāne „palaiminimas“. Vartojami lietuviški skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“: Vienālik, dvīlik, trīlik, ... devnālik. Yra net lietuviškų gramatinių formų: būčau „būčiau“, nākčau „prieičiau“, varetumit „galėtute“. Fonetikoje irgi ryški lietuvių kalbos įtaka. Turimos afrikatos c, dž vietoj latv. š, ž, pvz., zalkči „žalčiai“, briedži „briedžiai“, biču „bičių“, sirdžu „širdžių“. Pasitaiko žemaičių tarties elementų, pvz., dieku „dėkui“, diel „dėl“, gieda „gėda“, liguonis „ligonis“. Kuršininkai, neturėję kontaktų su savo protėviais Latvijoje, nuo jų visai nutolo. Latvių kalba jiems nebedarė jokios įtakos. Retas jų buvo matęs latvišką knygą. Pasaulio naujienos juos pasiekdavo per lietuvių ir vokiečių kalbas. Apie 1920 ir vėliau jie religiniuose surinkimuose melsdavosi lietuviškai, skaitė lietuviškas tikybos knygas. Lietuvių kalbą vartojo turguje, nuvežę parduoti žuvis į Klaipėdą ar Šilutę. Tarp jų buvo nemažai lietuviškomis pavardėmis, pvz., Jakšys, Kubilius, Naujokas, Rudys, Sakutis, Simonaitis, Toleikis. Kuršių nerijos kuršininkais domėjosi mokslininkai, keliautojai, etnografai. Nepaisant įsigalėjusių protestantiškų tradicijų ir bažnyčios autoriteto, čia laikėsi archajiški tikėjimai, sakmės, burtai, prietarai. XX a. stiprėjant kurortų vaidmeniui, jų etninius savitumus (architektūrines detales, laivų ir vėtrungių modelius, tautinius drabužius, valgius ir kita) imta naudoti pramogų versle. Įkurtas muziejus, steigtos įvairios draugijos, pelnėsi amatininkai, kuršininko žvejo namo išvaizdą savo vilai pasirinko ir vokiečių rašytojas Thomas Mannas. Savitas kuršininkų kultūros elementas buvo antkapiniai paminklai – krikštai. Etninės kultūros ir kalbos reliktų išsaugojimu dabar rūpinasi Vokietijoje gyvenantys Kuršių nerijos išeiviai.

L: Arbušauskaitė A. Kuršių nerijos gyventojų socialiniai-demografiniai pokyčiai // Lietuvininkų kraštas. K., 1995, p. 372–397; Bezzenberger A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner // Forschungen zur deutschen Landes- und Volkskunde. Bd. 3, Heft 4, Stuttgart, 1889; Endzelins J. Par kursniekiem un vinu valodu //Darbu izlase III (1). Rīga, 1979; Fuchs H. Die Bewohner der Kurischen Nehrung im Spiegel ihrer Sagen. Oldenburg, 1971; Kiseliūnaitė D. Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninio identiteto klausimas //Baltistica. V., 1995, p. 59–64; Kwauka P., Pietsch R. Kurisches Wörterbuch. Lüneburg, 1987; Negelein J. Aberglauben auf der Kurischen Nehrung // Globus. Bd. 82. Braunschweig, 1902, S. 289–292; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982; Pietsch R, Deutsch-kurisches Wörterbuch. Lüneburg, 1991; Plākis J. Kursnieku valoda. Rīga, 1927; Schmidt W. P. Nehrungskurisch: Sprachhistorische und instrumentalphonetische Studien zu einem aussterbenden Dialekt. 3 Bd., Stuttgart, 1989, 1995, 1999; Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel, 1918; Tetzner F. Die Sloven in Deutschland. Braunschweig, 1902; Zinkevičius Z. Terminai, kurie nepainiotini. Kuršių kuršininkų, naujoji kuršių, nerijos kuršių, ar kopininkų kalba? //Darbai ir dienos. T. 10 (19), K., 1999, p. 55–58.

Dalia Kiseliūnaitė

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Kuršininkų I susiėjimas Klaipėdoje, 1992

Iliustracija: Kuršininkų Gilijos žvejų kambarys (stuba) Rytprūsių tėviškes muziejuje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Kuršininkas žvejys mezga tinklą, XX a. pradžia / Iš MLEA