kuršių kalba

kušių kalbà. Kaip kalbėjo senovės kuršiai, žinome nedaug. Jie nepaliko rašytinių paminklų. Kalavijuočiai nuo XIII a. pradžios sistemingai degino kuršių pilis ir gyvenvietes, išžudė daug gyventojų, kiti pabėgo iš gimtųjų vietų arba prievarta buvo išvaryti į Vidžemę. Apsigyvenę tarp kitų genčių kuršiai sparčiai nyko. Jų gyvenamosios teritorijos šiaurinėje dalyje jie sulatvėjo, o pietinėje sulietuvėjo. Kada sunyko kuršių kalba, nustatyti nelengva. Kuršių kalba XV a. dar vartota (keliautojo G. de Lannoy liudijimas). Kuršių kalbą nuo kitų baltų gentinių kalbų skyrė XVI a. Livonijos kronikininkai ir rašytojai. Tai galėjo būti ant kuršių substrato išaugusi latvių tarmė, nes sulatvėję kuršiai tradiciškai vadinti kuršiais. Manoma, kad kuršių kalba galutinai išnyko XVII a. pradžioje. Kuršių ploto pietinėje dalyje imta kalbėti lietuviškai dar anksčiau, nes XVI a. kuršiai jau nebeminėti, išskyrus vadinamuosius kuršininkus, kalbėjusius latvišku dialektu. Paskutinį kartą kuršiai paminėti greta žemaičių 1455 prie Palangos. Simono Grunau kronikoje apie Prūsą yra neva prūsiškas tekstelis Tėve mūsų. Jis parašytas kuršių ir latvių kalbų mišiniu. Daugelis XIX a. tyrinėtojų kuršius laikė finougrų gentimi, t. y. lybių, estų, suomių giminaičiais. Taip manyta dėl to, kad kuršiai daug kur gyveno mišriai su lybiais. Latvių kalbininkas Janis Endzelīns įrodė kuršių baltiškumą. Tai rodo kuršių pirmasis paminėjimas vokiškame dokumente (1338): eine siip, die hetet Agmennewalke up Cursch (srautas, kuris kuršiškai vadinasi Agmennenwalke). Prancūzų keliautojas Gilbertas de Lannoy, aprašydamas 1413–1414 keliones iš Liepojos į Rygą per kuršių, žiemgalių ir lybių kaimus, užsimena, kad kiekvienas jų turi savo kalbą (villaiges des Zamegaelz, des Corres et des Lives, lequelz on chascum ung langaige a par eulz). Vienintelis šaltinis apie kuršių kalbą yra ano meto dokumentų pėdsakai ar šių dienų tikriniai vardai, žodžiai, patekę į lybių kalbą, latvių vadinta kuršiškos šnektos ir lietuvių žemaičių tarmė, paveikta kuršiško substrato. J. Endzelīns manė, kad kuršių kalba – pereinamoji tarp lietuvių ir latvių. Kazimieras Būga rašė, kad kai kuo kuršių kalba artima prūsų kalbai. Vienas kitas kuronizmas (kuršių kilmės žodis) įsigalėjo net latvių ir lietuvių bendrinėse kalbose, pvz., latv. dziñtars – gintaras, liet. zukis. Kuršiai kalbėjo tarpine tarp rytų ir vakarų baltų kalba. Vytauto Mažiulio nuomone, kuršiai iš pradžių buvo vakarų baltai, tik dėl stiprios finų įtakos maždaug nuo V a. priartėjo prie rytų baltų. Vokiečių invazijos epochoje kuršių kalba turėjo būti artima lietuvių ir latvių kalboms, nes vėliau kuršiai greitai sulietuvėjo ir sulatvėjo. Baltų dvibalsį ei kuršiai visais atvejais turėjo būti išlaikę sveiką (dalis galėjo tarti ę), t. y. nepavertę ie. Tai rodo kuršiški vietovardžiai, pvz., Gaveysen – dab. latv. Gavieze; Leypiaseme – dab. liet. Lieplaukė. Tuo kuršiai buvo artimi prūsams. Priešingai nei prūsai, kuršiai nebuvo suplakę į vieną baltų ā ir ō, atitinkančius lietuvių o ir uo. Mažosios Lietuvos tarmėse pasitaikantis suplakimas rodo prūsišką, o ne kuršišką substratą. Priebalsius š, ž kuršiai kaip ir vakarų baltai ir visi šiaurės rytų baltai (žiemgaliai, sėliai, latgaliai) buvo pavertę s, z, pvz., Sate-purwe – liet. Šatės; Sansugale – liet. Žąsūgala, Telse, Talsen – liet. Telšiai. Minkštuosius k, g kuršiai, priešingai nei vakarų baltai (dalis rytų baltų), buvo pavertę afrikatomis c, dz (kaip ir sėliai, latgaliai), pvz., Rutzove – latv. Rucava, liet. Rukiava; Zynthere – latv. Dzintere, liet. gintaras. Tačiau samplaikose *tj, *dj afrikatos nebuvo atsiradusios (kaip ir prūsų kalboje, iš dalies žemaičių tarmėje), plg. Jameiten, Lippayten, Walteyten, liet. Jamaičiai, Lipaičiai, Valtaičiai. Mišrieji dvibalsiai an, en, in, un kuršių kaip ir prūsų (iš dalies lietuvių, matyt, dar sėlių) buvo išlaikyti sveiki, plg. Bandowe (srities vardas), Wense – dab. latv. Venzava, Grynde, liet. grinda; Pundiken (plg. prūsų asmenvardį Pundico). Latviai šiuos dvibalsius išvertė į uo, ie, ī, ū. Latvių tarmės Kurše ir lietuvių žemaičių šnektų ypatybių analizė leidžia rekonstruoti dar tokias ryškesnes kuršių kalbos fonetikos ypatybes: baltų trumpuosius balsius u, i kuršiai (kaip ir dalis prūsų) buvo paplatinę ir greičiausiai tarė kaip žemaičių ọ, ẹ, plg. Kuršo latvių drošķis vietoj drušķis – mažas, kresnas žmogus, lietuvių žemaičių bọva – buvo, lẹktẹ – likti; prieš tautosilabinius r, l kuršiai trumpuosius balsius buvo pailginę (plg. latv. tarm. darbs, serde, zirgs, bendrinėje kalboje – dārbs, sērde, zīrgs). Manoma, kad kuršiams buvo būdinga i epentezė tarp balsių ir minkštųjų priebalsių, plg. latv. pairīt – poryt. Greičiausiai tokios kilmės yra pvz., žemaičių kusis – uodas, zukis. Kaip ir lietuviai bei prūsai (skirtingai nuo latvių kalbos), kuršiai buvo išlaikę balsį u prieš v ir b (plg. latv. tarm. duvi – du, zuve – žuvis, dubens – dugnas, iš *dubnas ir latvių kalbos divi, zivs, dibens). Kuršių kalbai būdingas savitas kirčio atitraukimas. Neįmanoma rekonstruoti kuršių kalbos morfologijos. Kuršių krašto vardynui būdinga priesaga -ng- (pvz., Babrungas, Gandinga, Kretinga, Palanga...) greičiausiai paveldėta iš kuršių. Šią priesagą turi prūsų ir jotvingių vardynas. Tai rodo kuršių kalbos artumą vakarų baltams. Kuršių teritorijoje daug vietovardžių su priesaga -al-: Burgalis, Gervalė, Kretingalė, Luknalė, Upalė, Žemalė ir kiti. Daugelis žemaičių ir dabar tebevartoja šią priesagą deminutyvų darybai. K. būdinga ir priesaga -il-: Kabillen, Cabele, latv. Kabile ar Kabele, prūs. Cabilo. Minėtinas kuršių kalbos priešdėlis ab- vietoj liet. ap-, plg. Ab-linga, priešdėlis az- (liet. tarm. az-, ažu-), kuris skiriasi nuo latv. ai-z (Aseputten, latv. tarm. Āzpute, bendrinėje kalboje Aizpute). Kuršių kalba turėjo priešdėlį ir prielinksnį cers – skersai, virš (plg. prūs. kērscha(n), kirscha(n) – ant, virš, latv. Cersupji, Cirspene). Kuršių kilmės vardynas ir kuronizmai latvių ir lietuvių tarmėse leidžia rekonstruoti kai kurias leksemas. Dažnai jos sutampa su prūsų kalbos atitikmenimis, plg. prūsų kelan – ratas: kurš. > latv. du-cele – dviratis vežimas, prūs. werbe – virvė: kurš. > latv. virbe – virvė. Vietovardžių ir tarmių medžiaga leidžia rekonstruoti kuršių kalbos žodžius, melns – juodas, rags – ragas, pils – pilis, sāta – tvora, kiemas, svents – šventas, vang – lydymas (prūs. wangus – lydymas, latv. Vanga, Vandzene, Ievanga) ir kiti. Kuronizmais laikomi kai kurie lietuvių (žemaičių) žodžiai, pvz., cyrulis – vieversys (latv. cīrulis), pylė – antis (latv. pīle), kūlis – akmuo, pūrai – kviečiai.

L: Būga K. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961, p. 156–251; Dambe V. Daži vērojami Latvijas PSR dienvidrietumu dalas toponīmikā // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 6, V., 1963, lpp. 247–257, 263–267; Endzelīns J. Darbu izlase. T. 2, Rīgā, 1974, lpp. 440–ł53; Kabelka J. Baltų filologijos įvadas. V., 1982, p. 63–73; Salys A. Raštai. T. 3, Roma, 1985, p. 364–379; Zinkevičius Z. Lietuviai ir kuršiai // Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 1, p. 27–28; Буш О. Ономастика куршей // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 26, V., 1987, p. 96–101; Буш О. Некоторые проблемы изучения куршской гидронимии // Acta Baltico-Slavica. Т. 19, Wrocław, 1990, с. 49–62.

Audronė Kaukienė

Zigmas Zinkevičius