surinkimai

surinkmai, pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas, atsiradęs XVIII a. II pusėje; surinkimininkų apeigų renginiai – namų pamaldos. Mažlietuviai, paveikti pietizmo, perėmė zalcburgiečių (atkeltų į Mažąją Lietuvą per 1732 kolonizaciją) religines tradicijas. Pietistinės idėjos plito ir iš Karaliaučiaus universiteto. Po 1848 surinkimai nebevaržyti, oficialiai įjungti į Evangelikų Liuteronų Bažnyčią ir veikė kartu su ja. Surinkimams vadovavo liaudies apaštalai, Dievo žodžio skelbėjai – sakytojai. Pagrindinės lietuvininkų evangelikų liuteronų surinkimų šakos: klimkiškiai (klimkėnai arba Senasis surinkimas), jurkūniškiai (pagal jų vadovą Jurkūną, 1806–1884, iš Graudeninkų Piktupėnų parapijos) ir kukaitiškiai (pagal jų vadovą Kristupą Kukaitį, kuris kritikavo oficialią Bažnyčią ir jos kunigus, o surinkimus laikė lietuvių, vokiečių, lenkų kalbomis). Surinkimai vyko pamaldžių žmonių namuose, kur negalėjo būti rengiami vakarėliai, vestuvės su šokiais, nagrinėjamos kivirčų bylos. Surinkimininkai susėsdavo dideliame kambaryje ant suolų (moterys ir vyrai negalėjo sėsti vieni prieš kitus), apeigų metu dažnai klaupdavosi. Sakytojas stovėdavo už kambario gale pastatyto stalo su Šventuoju Raštu, maldaknygėmis, giesmynais. Kai kur surinkimams statytos atskiros salės, vasarą surinkimai vyko ir gamtoje. Iš pradžių surinkime buvo giedama giesmė, po to visiems suklupus sakytojas meldė širdies maldą, paskui vėl giedodavo posmelį. Po maldos visi susėsdavo, o sakytojas stovėdamas sakė pamokslą. Po pamokslo vėl giedodavo giesmę, melsdavo širdies maldą. Sakytojas surinkimą užbaigdavo malda Tėve mūsų bei paskelbdavo, kur ir kada vyks kitas surinkimas. Kelis kartus per metus buvo šaukiami didieji surinkimai – saimai, kuriuose aiškindavosi tarpusavio santykius (kreiptis į pasaulietinį teismą surinkimininkui, ypač sakytojui buvę negarbinga). Saimuose priimdavo (tvirtindavo) naujus sakytojus, atsižvelgiant į visų nuomonę apie kandidatus. Lietuvininkų surinkimus veikė pietizmo pradininkų (Ph. Spenerio, A. H. ir G. A. Franckių) raštų vertimai. Pirmasis sakytojas Įsruties krašte buvo zalcburgietis Hofferis, išmokęs lietuvių kalbą, kad galėtų lietuvininkams pamokslus sakyti, giedoti ir melstis. Lietuvininkas mokytojas Kristijonas Demke laikė surinkimus Įsruties, Tilžės apskrityse (giesmyne Visokios naujos giesmės arba Evangeliški psalmai, 1800, rastos 7 Demkės giesmės). Vėliau lietuvininkų sakytoju buvo ūkininkas zalcburgietis Friedrichas Grenzas, gyvenęs Jurbarke, šalia Įsruties. Jo laikais į surinkimus žmonės rinkosi ir nekviesti, užtekdavo pranešti, kur surinkimas vyks. Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje buvo paplitęs jurkūniškių surinkimas (įsteigtas Fr. Grenzo, bet pavadintas Jurkūno iš Graudeninkų pavarde). Jurkūnas gyvenimo būdu bei mokymu buvo laisvos minties, garsėjo kaip geras kalbėtojas, sekėjų surado Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte. Jis daugiau dėmesio skyrė ne paviršutiniam, kūniškam žmonių gyvenimui, o daugiau rūpinosi sielos reikalais. Kai kurių darbų, kitų laikytų nuodėme, nesmerkė (pvz., saikingą degtinės vartojimą, tabako uostymą). Iki 1904 minėti Jurkūno sekėjai Lolaitis iš Nemunyno, Graštaitis iš Gilijos, Goldbakas iš Mėlaukių, Grunevaldas iš Karaliaučiaus, precentorius Jurgis Lapaitis vyresnysis iš Lauknų, mokytojas Bandžė iš Mackykų, precentorius Johanas Ferdinandas Kelkis vyresnysis iš Įsės. Krašte be evangelikų liuteroniškų surinkimų veikė ir baptistų (sakytojas Dovas Skėrys), sekmininkų ir kitų pakraipų (skirtvierų) surinkimai. Sakytojai per surinkimų veiklą lietuviškomis pamaldomis stabdė lietuvių nutautėjimą ir suvokietėjimą. Surinkimai vyko lietuviškai, kas padėjo Mažojoje Lietuvoje ilgiau išlaikyti lietuvybę, stiprino lietuvininkų pamaldumą. Jie aktyviai rinko parašus peticijoms dėl teisės mokyklose lietuviškai mokyti vaikus, ieškojo Viešpaties gyvojo Dievo, siekė sielai ramybės ir išganymo. Bendrame giedojime, širdies maldoje, Šventojo Rašto apmąstyme, Jono Arndto Rojaus darželio, Psalmių knygų skaityme surinkimininkai rado džiaugsmingą tikėjimą, linksmą viltį amžinybei, brolišką meilę praktiniame gyvenime, dvasinį pasitenkinimą ir kita. Jie prisidėjo leidžiant lietuviškus laikraščius, religines knygas. Tačiau pietizmas juos atitolino nuo lietuviškos pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių, pasakų, dainų, margų tautinių rūbų (ypač piktintasi raudonos spalvos apdangalais, nes Jėzus savo kraują už griekininkus praliejęs) nykimo. Surinkimininkai dėvėjo pilkus ir juodus rūbus. Kai kurie kunigai atvirai stojo prieš surinkimus ir jų sakytojus. XIX a. pradžioje suklestėjus surinkimams, jais susidomėjo valdžia: stebėjo sakytojus, kai kuriuos įkalino. Tačiau dalis dvasininkų palaikė surinkimus. Vyskupas Karolis H. Malkvicas rašė valdžiai malonės prašymą, kuriame surinkimininkus vadino ištikimais Bažnyčios nariais, gyrė jų mielaširdingumą. Jam mirus lietuvininkai krikštą sawam Wyskupui ant Garbės pastatė. 1876 V 29 išleistas Bažnyčios reskriptas, nurodęs visų vyskupijų kunigams namų pamaldų nedrausti, saugotis konfliktų su surinkimininkais. Jie tvarkė apleistus altorius, rūpinosi dvasiškų knygų, giesmių leidimu ir platinimu, budino susirūpinimą pagonių misijomis, giedojo giesmes lietuvių tautinėmis melodijomis ir kita. Po 1923 sausio įvykių surinkimai rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, tačiau įtarus valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, dalis surinkimininkų parėmė vokiečius. 1939 Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą lietuviški surinkimai uždrausti. Draudimui nepaklusę surinkimininkai buvo persekiojami, kalinami, kai kurie nužudyti, ištremti. 1944 į Mažąją Lietuvą įsiveržus sovietams dauguma sakytojų ir surinkimų dalyvių turėjo bėgti. Dalis jų liko Mažojoje Lietuvoje ir tęsė savo veiklą.

Paprūsės liuteronai t. p. rengė surinkimus. Žemaitijoje iki XX a. vidurio būta daug surinkimų: Tauragės parapijoje – 38, Jurbarko – 2, Žvyrių – 2, Šilalės – 6, Batakių – 6, Sartininkų – 3, Žemaičių Naumiesčio – 11, Kretingos – 8. Ten visi liuteronai ir sakytojai buvo lietuviai ir surinkimus laikydavo lietuvių kalba. Užnemunėje žinota nedaug surinkimininkų (Juozas Švarcas, Augustas Batžamas, Jonas Dapšys ir keletas kitų). Jie palaikė ryšius su kukaitiškiais. Už Sudargo iki Vištyčio vykdavo vokiški surinkimai. Suvalkijoje surinkimininkai pravardžiuoti mukarais. Lietuviškame liuteronų krašte nuo Palangos iki Sudargo surinkimai buvo panašūs į Mažosios Lietuvos Senąjį surinkimą, o vokiškame liuteronų krašte – į Mažosios Lietuvos kukaitiškį surinkimą. Skirtingai nuo vokiečių evangelikų liuteronų surinkimų dalyvių, lietuviško krašto sakytojai kunigus palaikė, lankė bažnytines pamaldas, teikė joms pirmenybę. Patys kunigai palaikydavo ir remdavo surinkimus, matydami jų reikšmę evangelikams liuteronams. Po Antrojo pasaulinio karo surinkimai vyko išeivijoje. Čikagoje pagal Mažosios Lietuvos papročius surinkimai laikyti kas antrą sekmadienį arba šeštadienį privačiuose namuose. Juos laikydavo pasikeisdami kunigas Martynas Preikšaitis, pamokslininkas J. Frankas, baptistas teologas Algirdas Jurėnas, kunigo Jono Juozupaičio senelis Jurgis Juozupatis iš Kilpinių, Šilalės parapijos (liko tik Smalininkų kunigas Wilhelmas Groddė, kuris prie altoriaus nebestojo). Po Antrojo pasaulinio karo, kai beveik visi Mažosios Lietuvos vyskupai ir kunigai pasitraukė į Vakarus, krašte likę surinkimininkai ir sakytojai atkūrė nemaža evangelikų liuteronų parapijų, tapo jų vadovais ir dvasiškiais. Sovietų okupacijos metais rizikuodami savimi ir savo šeimomis, jie saugojo lietuvybę ir liuteronybę. Šis lietuvių gyvo tikėjimo, stropios meilės ir tvirtos vilties judėjimas, kilęs iš dvasiškai nusiteikusios kunigijos ir pačių lietuvių, buvo palankiai sutiktas mažlietuvių ir turėjo jiems didelę įtaką.

L: Gaigalaitis W. Evangeliški Surinkimai Lietuvoje. Priekulė, 1905; Pėteraitis A. Surinkimai Prūsų Lietuvoj. Vokietija, 1952; Gocentas J. J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis); Žemaitaitis A. Klimkiškiai, arba Senasis surinkimas // Voruta, nr. 1 (523), 2003 I 11; Žemaitaitis A. Surinkimai Mažojoje Lietuvoje // Liuteronų balsas. 2004, nr. 1 (63), 2 (64); MLFA.

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Paprūsės surinkimininko Jono Jurgutaičio (1859–1927), ištremto caro valdžios už lietuviškų knygų platinimą, vaikaitė Marija Naujokaitė-Bendiks, dabar gyvenanti Vokietijoje, su šeima, 1982 / Iš Romo Delkaus rinkinio