surinkimininkai

surinkmininkai, maldiniñkai, Mažosios Lietuvos evangelikai liuteronai, rengę religines apeigas – pamaldas (surinkimus) privačiuose namuose. Jų dauguma buvo ūkininkai, žemės ūkio darbininkai, žvejai, kiti – amatininkai, miesto verslų darbo žmonės. Atsirado apie 1730, veikiami pietizmo, perėmė zalcburgiečių religines tradicijas. Surinkimininkai melsdavosi ir giedodavo lietuviškai, atlikdavo ir visas bažnytines priedermes oficialioje Bažnyčioje. Surinkimininkai turėjo būti maldingi, nuolankūs, savyje užsidarę, blaivūs, kuklūs, darbštūs, garbingi, sąžiningi, dori, ištikimi Dievui ir valdžiai. Malda, neturtas, pasninkas, artimo meilė, gailestingumas, teisingumas, dorovė, savitvarda, kantrybė buvo surinkimininkų religingumo ir aukštos moralės principai. Religija siejo surinkimininkus su savo kaimu, žeme, gimtąja kalba. Tokių religinių nuostatų veikiami kaimo gyventojai galėjo išlaikyti savo tapatumą. Surinkimininkai iš dalies padėjo Mažosios Lietuvos lietuvininkams išlaikyti gimtąją kalbą ir kultūrą (tačiau jie vengė lietuvių liaudies dainų), kai kurie surinkimininkai leido pietistinę literatūrą, dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje. Surinkimininkai kasdien skaitė Bibliją, Johanno Arndto maldaknygę Rojaus darželis, mišių knygas, psalmines knygas (giesmynas Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai). Jie noriai rėmė krikščioninimo misijas pinigais. Skirtingai nuo vokiečių surinkimininkų, sukūrusių nuo valstybinės Bažnyčios nepriklausomas bendruomenes, dauguma šiam judėjimui pritariančių lietuvininkų pasiliko Bažnyčioje ir buvo aktyvūs jos nariai. Jų požiūris atitiko Halės pietistų vado H. Franckės pažiūras apie ecclesiola in ecclesia (bažnytėlę bažnyčioje). Sekmadieniais po pamaldų bažnyčioje jie rinkdavosi pas vieną ar kitą ūkininką studijuoti Šventąjį Raštą, skelbti Dievo žodį bei melstis. XX a. pradžioje surinkimininkams (su vaikais) priklausė apie 45% Mažosios Lietuvos lietuvininkų, 1925 Klaipėdos krašte iš 71 984 evangelikų buvo 15 360 surinkimininkų (21,3%). 1935 buvo 40 sakytojų ir 300 surinkimų vietų (iš jų lietuvių orientacijos atitinkamai 20 ir 150. Buvo surinkimininkų ir Paprūsėje (Didžiojoje Lietuvoje). Pagrindinės lietuvininkų evangelikų liuteronų surinkimininkų šakos: klimkiškiai, jurkūniškiai ir kukaitiškiai; pastarieji surinkimus laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų (mozūrų) kalbomis. Įvairios konfesijos ir grupės (baptistai ir kiti) t. p. turėjo savo surinkimus. Po Antrojo pasaulinio karo, kai beveik visi Mažosios Lietuvos kunigai ir vyskupai pasitraukė į Vakarus, sakytojai ir surinkimininkai, rizikuodami savo bei šeimų narių gerove ir gyvybe, atkūrė ir įregistravo keliolika Klaipėdos krašto parapijų. Jie išsaugojo ne tik lietuvybę, bet ir evangelikų liuteronų tikybą.

Algirdas Žemaitaitis

Darius Petkūnas

Iliustracija: Surinkimininkė Ieva Mertinaitytė-Jurkutaitienė (1875–1945) iš Tarailių, Paprūsė / Iš Romo Delkaus rinkinio

Iliustracija: Sakytojas Anusis Pėteraitis savo namuose Rimssteige, Vokietija / Iš laikraščio „Keleivis“, 1955, Nr. 9