kukaitiškiai

kukaitškiai, kukatiškiai, Kukatiškių draugija, Kukaitiškių surinkimas, surinkimininkų šaka (pavadinta pagal įkūrėją Kristupą Kukaitį). Mažojoje Lietuvoje veikė iki 1939. K. Kukaitis buvo paleistas iš kariuomenės (pirmojo Gardų Pulko Potsdame) dėl įtariamų proto negalavimų, nes ėmė įkyriai skelbti Dievo žodį tarnybos draugams, kad ir šie prisiverstų. Iš pradžių K. Kukaitis šliejosi prie klimkiškių, vėliau veikė kartu su Duobaičių, nes dar neturėjo teisės vienas skelbti Dievo žodį. Vėliau veikė savarankiškai. Apie 1876 nukeliavo iki Karaliaučiaus, kur vyskupas Fauckas leido jam mokykloje surinkimus vesti. Pamokslavo ir Berlyne, net pačiam kaizeriui Wilhelmui I. Kukaitis surinkimui vadovavo iki mirties. Buvo bažnyčios kunigų priešas ir daugelį jų vadino Baalo pranašais. Skelbė, kad nuodėmės atleidžiamos per Kristų ir prisivertimas reikalingas visiems, net kunigams, o paprastas žmogus turi gyventi pagal Evangeliją. K. Kukaitis Trumpame Aprašyme bažnytiškai-ēwangelišku Maldų Surinkimų Rytprusuose rašė, kad kunigų persekiotas „...tą Darbą, kurį Kristus man bei wisiems Tikintiems uždawęs bei ant Sąžinēs uždējęs, yra jie gaišinti geidawę ir persekinējo manę sawo neczystais Raištais nuo Karaliaucziaus iki Berlyno“. 1885 IV 27 Lazdynuose (Pilkalnio aps.) įsteigė ir teisme įregistravo Rytprusiškai-ēwangēliškąją Maldų Draugystę. Jos įstatų (1897) I skirsnis: „Mieris šitos Maldų Draugystēs yra tas, ant Išplatinimo Diewo Karalystēs ant Pamato Senojo ir Naujojo Testamento per atsikartotinus Pranešimus ir Išguldymus bibelisku Žodžių Tikējimą į triwienąjį Diewą pabudinti, kožną neteisų Užmetinējimą atguldyti ir taipo tikrą Krikšczionumą mūsų suwienytoji Žemēs Bažnyczioje auginti ir tarpdinti (Psalm. 95, 6; Ebr. 10, 25)“. Statute įsakmiai pabrėžta, kad organizacija veikia Evangelikų Bažnyčios rėmuose. Kukaitiškiai atstovavo griežtam pietizmui, negerdavo svaigiųjų gėrimų, nevartodavo tabako. Kita vertus, jis atitolino lietuvininkus nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuvių papročių ir tautinių drabužių tradicijų nykimo. Kukaitis griežtai laikėsi Martino Liuterio vertimo Biblijos tekstų ir kitų jo pripažintų raštų, buvo nusistatęs prieš visokį pasipūtimą ir veidmainystę. Kukaitis nesikišo į politiką. Oponuodamas oficialiajai Bažnyčiai K. Kukaitis teikė pirmenybę surinkimininkų judėjimui, o ne tautybei. Namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Kukaitiškiai turėjo 70–80 sakytojų, iš jų apie 25 buvo lietuviai, 25 vokiečiai, 29 mozūrai. Minėtini kukaitiškiai sakytojai lietuvininkai: Awišus, Babijons, Bajorat, Baldšus, Ditkrist, Dobat, Dumšat, Grigoleit, Gudat, Kalweit, Kanschat, Kiupel, Lingys, Luttat, Petereit, Podšus, Potscha, Raudšus, Hans Tautorat, Thiesys, Tolischus, Trusat, Wisbar. Kukaitiškiai buvo labiausiai paplitęs surinkimininkų judėjimas. Iš Mažosios Lietuvos kukaitiškiai pasiekė Sūduvą-Suvalkiją (Paprūsėje iš jų išsirutuliojo Švarco surinkimas), Mozūriją ir paplito Vokietijoje (net iki Vestfalijos kasyklų). Kukaitiškiai sakytojai rengdavo Konferenzus, per juos aptardavo Šventojo Rašto išguldymą bei tikėjimo mokslą, skirdavo naujus sakytojus. Kukaitiškiai bandė susijungti su klimkiškiais, bet nepavyko dėl K. Kukaičio užsispyrimo ir anų pasipriešinimo. 1901 III 26 Įsrutyje metinėje surinkimo brolių konferencijoje kukaitiškiai aptarė reviduotų Biblijų klausimą. Siūlyta tas Biblijas nunešti kunigui, užkasti žemėn, bet pagaliau nutarta „visas reviduotas Biblijas, kaip gražios ir brangios jos bebūtų, sudeginti ir iš Maldų Draugijos išgaišinti“. Tas nutarimas vėliau pakenkė K. Kukaičio autoritetui. Biblijų kukaitiškiai nedegino, bet savo surinkimuose naudojo tik M. Liuterio išverstą Bibliją ir Johanno J. Quandto giesmyną. Kukaitiškiai veikė ne tik kaimuose, turėjo savo maldos namų ar surinkimų salių įvairiuose miestuose (Karaliaučiuje ir kitur), chorų bei dūdų orkestrų. Draugijai peraugus į didelę organizaciją, ėmė išsiskirti nuomonės. Niekieno neatsiklausęs, K. Kukaitis uždraudė surinkime giedoti chorui, groti dūdų orkestrui ir kitais muzikos instrumentais, nes tai esą žmogiškas pasididžiavimas, o Dievui iš to menka garbė. Todėl kai kurie bendražygiai jo atsižadėjo. Senatvėje išvargęs K. Kukaitis lyg atsisveikindamas 1914 III 23 Įsrutyje sušaukė konferenciją, kurioje dalyvavo 300 surinkimininkų iš įvairių kraštų. Pats K. Kukaitis įžegnojo pagal Aarono laiminimą iš Mozės knygų 60 sakytojų, tarp jų ir lietuvių: Kukat (įžegnojo sakytojas Gotfriedas Danielis Mäderis iš Berlyno), Dobat, Bajorat, Sausmikat, Gelszinius, Petereit, Katilius, Stirbies, Bandszus, Stassel, Woweries, Schlasza, Kalweit, Milkereit, Dowideit, Lepenies, Dittkrist, Keikut, Raudszus. Keliems sakytojams pasipriešinus tokiam įžegnojimui, jiems duota 3 mėnesiai apsigalvoti. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos, kukaitiškiai skilo į Idzelio (Idselis, Idzilis) vadinamuosius kukaitiškius, kurie ėjo išvien su vokiečių Krašto Bažnyčia, ir Šlažo vadinamuosius kukaitiškius, kurie bendradarbiavo su sakytojo Švarco (iš Sudargo) vadinamuoju surinkimu, daugiausia veikusiu Suvalkijoje. 1939 Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, uždrausta ir lietuvių surinkimų veikla. Po Antrojo pasaulinio karo kukaitiškių surinkimas užregistruotas Vakarų Vokietijoje kaip Evangeliškos maldos draugija Gelsenkirchene (vadovas W. Dworzakas). 1980 XII 31 draugija turėjo 37 surinkimo vietas, 32 sakytojus. Leidžiamas laikraštis Friedens-Bote (900 egz. tiražu), įrašyta 837 nariai. Generalinis surinkimas įvyko 1981 X 10.

L: Gaigalatis W. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Priekulė, 1905, p. 58–60; Gocentas J. J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 80–91; Kilienė M. Kukaičio surinkimai šiandien // Svečias, 1982, nr. 1–2, p. 69–71.

Algirdas Žemaitaitis