Wilhelm I
Wilhelm I, tikr. Wilhelm Friedrich Ludwig 1797 III 22 Berlyne 1888 III 9 ten pat, Prūsijos karalius (1861–1888), Vokietijos imperatorius (1871–1888). Iš Hohenzollernų dinastijos. Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės antrasis sūnus. Vaikystę po Jenos mūšio su tėvais praleido tremtyje (1806–1809) Karaliaučiuje ir Klaipėdoje. 1807, būdamas 9 metų, įstojo į armiją, iš karto gavo leitenanto laipsnį. Nuo 1814 talkino tėvui kare su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomene; už drąsą buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi. 1814 ir 1815 kartu su Prūsijos kariuomene du kartus įžengė į Paryžių. 1825 gavo generolo leitenanto laipsnį. Tėvo pageidavimu 1829 vedė Saksonijos-Weimaro-Eisenacho princesę Augustą, su kuria susilaukė 2 vaikų. 1840 sostą paveldėjus bevaikiam vyresniajam broliui Friedrichui Wilhelmui IV, tapo sosto įpėdiniu (Prūsijos princu) ir (gavęs infanterijos generolo laipsnį) pagrindiniu karaliaus patarėju karo reikalais. 1848 kovą Berlyne ir 1849 balandį Badene dalyvavo griežtomis priemonėmis malšinant sukilimus. Dėl savo vaidmens per Berlyno įvykius buvo pramintas kartečės princu. 1850 užėmė Pareinės ir Vestfalijos karinio gubernatoriaus pareigas, 1854 gavo feldmaršalo laipsnį ir tapo Mainzo tvirtovės gubernatoriumi; 1850–1858 kartu su žmona gyveno Koblenzo pilyje. 1857 spalį Friedrichui Wilhelmui IV susirgus psichine liga, ėmė jį pavaduoti, 1858 X 7 oficialiai tapo regentu, po brolio mirties 1861 I 2 perėmė sostą, 1861 X 18 Karaliaučiuje iškilmingai vainikuotas. Valdymo pradžioje, siekdamas pelnyti daugiau visuomenės populiarumo, išreiškė palankumą liberalų propaguotoms vokiečių nacionalizmo idėjoms, 1858 XI 5 paskyrė liberalių politinių pažiūrų ministrus. Iš šio suartėjimo kilusius pokyčius, istoriografijoje įvardijamus naująja era (vok. Neue Ära), 1859 pradėjo komplikuoti tarp Landtago Atstovų rūmų ir karaliaus kilęs konstitucinis konfliktas (dėl įgaliojimų priimant sprendimą finansuoti karo ministro Albrechto von Roono parengtos kariuomenės reformos vykdymą). Dėl to kilusi politinė krizė, kurios metu Wilhelmas I svarstė galimybę atsisakyti sosto sūnaus naudai, baigėsi 1862 IX 23 ministru prezidentu paskyrus konservatyvių pažiūrų Otto von Bismarcką. Nuo to laiko Wilhelmo I populiarumas ėmė priklausyti nuo O. von Bismarcko gebėjimų užtikrinti savo politikai visuomenės paramą: iki karo su Austrija (1866) jis buvo palyginti menkas, po jo gerokai išaugo. O. von Bismarcko politikos dėka 1867 Wilhelmas I tapo Šiaurės Vokietijos sąjungos prezidentu, 1871 I 18 kitų Vokietijos valstybių monarchų buvo paskelbtas Vokietijos imperatoriumi (vok. Kaiser). O. von Bismarcko vidaus ir užsienio politikos šėšėlyje Wilhelmas I išliko iki pat valdymo pabaigos. 1861, 1878 (du kartus) ir 1883 į Wilhelmą I buvo pasikėsinta; 1878 gegužę Leipcige buvusio socialisto įvykdytą pasikėsinimą O. von Bismarckas panaudojo kaip pretekstą antisocialistiniams įstatymams priimti. Nors gyvenimo pabaigoje Wilhelmas I buvo laikomas antimoderniu senosios Prūsijos simboliu, po mirties jo asmenybę imta simboliškai tapatinti su Vokietijos vienybės idėja. Iki 1918 visoje Vokietijoje buvo pastatyta šimtai jam skirtų paminklų, tarp jų – 1894 Karaliaučiuje, 1896 Klaipėdoje. Wilhelmas I ypač garbintas (dar jam gyvam esant) tradicinį gyvenimo būdą ilgiau išlaikiusioje Prūsų Lietuvoje. Po 1878 pasikėsinimo Prūsų lietuvių deputacija vyko pas Wilhelmą I pareikšti užuojautos ir džiaugsmo, kad valdovas liko gyvas, kartu prašant malonės lietuvių kalbos teisėms. Ciesorius esą pasakęs labai mylįs lietuvių kalbą ir norįs jos išmokti. 1879 gegužę Prūsų lietuviai pasiuntė 16 340 asmenų pasirašytą peticiją dėl lietuvių kalbos statuso krašto mokyklose; jos rezultatu tapo 1880 VII 2 išleistas Wilhelmo I paliepimas, pagal kurį lietuvių kalba leista mokyklose mokyti tikybos dalykų.
Vasilijus Safronovas