vokiečių nacionalizmas

vókiečių nacionalzmas, ideologija, teigusi vokiečių bendrystę ir šio teigimo pagrindu siekusi sutelkti visuomenę į vokiečių tautą. Vokiečių tautos samprata ankstyvaisiais naujaisiais laikais ir modernybės epochoje kito. Iš pradžių ji buvo siejama su Šventosios Romos imperijos politine tauta, kurią sudarė luominės grupės, aiškiai suvokusios ir artikuliavusios savo politinius interesus. Tokia tautos samprata atsispindėjo nuo XV a. vidurio pakeistame oficialiame Šventosios Romos imperijos pavadinime (greta lot. Imperium Romanum Sacrum atsirado prierarašas Nationis Germanicae – vokiečių tautõs). XVI–XVIII a. imperijoje įsigalėjus teritoriniam partikuliarizmui, tokio pobūdžio vokiečių tautos politinės bendrystės interesai buvo nustumti į antrą planą; 1806 panaikinus Šventosios Romos imperiją jie galutinai sunyko. Nuo XVIII a. pamažu plėtojosi nauja vokiečių tautos samprata, vadinamoji Kulturnation. Absoliutizmą diegusiems valdovams, siekusiems nustumti aristokratiją nuo politinio dominavimo ir sukurti visa apimantį valstybinės kontrolės mechanizmą, buvo reikalingi išsilavinę tarnautojai, todėl priimant asmenis į valstybinę tarnybą, stiprėjo ne kilmės, bet išsilavinimo ir lojalumo valdovui atrankos kriterijų vaidmuo. Į svarbius valstybės ir kariuomenės postus pamažu pradėjo iškilti vidurinių sluoksnių atstovai. Jų įgyjamas išsilavinimas buvo paveiktas vokiečių kalbos įsitvirtinimo aukštosios kultūros pozicijose, raštijos vokiečių kalba suklestėjimo ir kita. Intensyvėjanti komunikacija tarp vidurinių sluoksnių atstovų skirtingose Vokietijos valstybėse, smarkiai išaugusi literatūros vokiečių kalba leidyba, skaitymo draugijų paplitimas net mažiausiuose miesteliuose leido išsilavinusiems vidurinių sluoksnių atstovams suvokti, kad jie yra vienijami vokiškų kultūros elementų. Antra vertus, toks vidurinių sluoksnių priklausomybės jausmas galėjo būti priešpriešinamas aristokratijos kosmopolitizmo tendencijoms. Suvokimas, kas sudaro vokiečių tautą, vėl ėmė keistis XIX a. pradžioje, kadangi į Kulturnation sampratą pradėta įtraukti ir žemuosius visuomenės sluoksnius. Šią galimybę intelektualai pajuto reaguodami į Prancūzijos revoliucijos iššūkius, leidusius suvokti, kad kalba laikytina esminiu tautiškumą pagrindžiančiu kriterijumi. Dėl Napoleono invazijos išpopuliarėjo Johanno Gottfriedo Herderio idėjos apie tautiškumą (vok. Volkstum), paremtą kalba, pradėta siekti vokiečių kalbos ir kultūros gryninimo, paplito romantinė tautos (vok. Volk) samprata. Sumišusi su istoriniai mitais, ji leido suvokti vokiečių Volk kaip išrinktąją tautą, turinčią šventą tėvynę ir istorinę misiją. Su tuo buvo susijęs suaktyvėjęs germanų genčių ir Šventosios Romos imperijos didingų praeities elementų, kaip vokiečių tautos aukso amžiaus, pasisavinimas, vokiškumo pagrindų paieškos tautosakoje (dainose, pasakose, epe Nybelungų giesmė ir kita). Visa tai praplėtė kultūrinį vokiškumo turinį ir per XIX a. I pusę intensyviai augusį masių raštingumą pasiekė žemuosius visuomenės sluoksnius (Prūsijoje suaugusiųjų raštingumas išaugo nuo 15% 1770 iki 40% 1830; lankančiųjų pradines ir vidurines mokyklas skaičius 1820–1850 išaugo 80%; sparčiai plito periodinė spauda). Prie masių nacionalizavimo ir politizavimo t. p. prisidėjo intensyvi komunikacijų plėtra, žemėse, kur dominavo evangelikai – religijos ir Bažnyčios pavertimas vokiškumo sergėtoja. Dideliu impulsu susitelkti vokiečių nacionalizmo idėjų pagrindu XIX a. pradžioje tapo Napoleono politika užimtose ar kontroliuojamose Vokietijos teritorijose: dėl įvestos muitų tarifų sistemos smukusi ekonomika, Vokietijos teritorijos išteklių naudojimas Napoleono kariuomenės dalinių papildymui, dažnai prieštaringas Napoleono įvestos naujos tvarkos vertinimas ir pažeminimo jausmas. Visa tai skatino steigti ankstyvąsias vokiečių nacionalinio judėjimo organizuotas formas – Friedricho Ludwigo Jahno paskatintą gimnastų judėjimą, vokiečių studentų brolijas (vok. Burschenschaften) ir kita. Vokiečių nacionalizmo idėjų suaktyvėjimas plėtojosi kaip gynybinė reakcija, įvedusi į kasdienę politinės retorikos apyvartą raktažodžius vokietis, tėvynė, tauta, patriotizmas (vok. Deutscher, Vaterland, Volk, Patriotismus). 1813 kovo mėn. panaikinus cenzūrą, dainomis, brošiūromis, atsišaukimais, pamfletais išsiveržė vokiečių nacionalizmo idėjos, tapusios viena iš paskatų savanoriškai dalyvauti 1813–1814 Išsivadavimo kare (Prūsijoje valstiečiai dar dalyvavo palyginti vangiai, tačiau miestiečiai – daugiausia studentija, žemesnieji tarnautojų ešelonai, ypač daug amatininkų – labai aktyviai). Pergalė prieš Napoleoną, vėliau tapusi vienu esminių ankstyvojo vokiečių nacionalizmo simbolių, neperaugo į vokiečių nacionalizmo idėjų realizavimą. Vienos kongrese nustatytos naujosios tvarkos Europoje gairės vokiečių nacionalizmo plitimą siekė numalšinti, ypač po 1817 Wartburgo šventės (vok. Wartburgfest), kurioje buvo iškelti ne tik nacionalinės Vokietijos valstybės, bet ir liberalių konstitucijų būtinybės klausimai. Wartburgo šventės metu bene pirmąkart išryškėjo vokiečių nacionalizmo ir liberalizmo idėjų susijungimas, tapęs dar akivaizdesniu 1830 per visą Europą nusiritusių revoliucijų metu. Tokia idėjų samplaika, viena vertus, kėsinosi į senųjų režimų legitimaciją, todėl skatino jų reakciją: 1819 IX 20 Karlsbado dekretais Vokietijos sąjungoje buvo įvesta spaudos cenzūra, studentų brolijų ir gimnastikos judėjimo draudimas, revoliucingai nusiteikusius profesorius imta atleidinėti iš universitetų. Įvairiose Vokietijos sąjungos valstybėse Karlsbado dekretai buvo taikomi nevienodai efektyviai; vis dėlto organizuotą nacionalinį judėjimą jie laikinai išardė. Po Visų vokiečių šventės (vok. Alldeutschesfest) prie Hambacho pilies, kurioje radikalūs demokratiniai šūkiai susipynė su nacionalistiniais, vėl pasireiškė atsakomoji režimų reakcija: 1832 VII 5 Vokietijos sąjunga išleido taisykles dėl tvarkos ir taikos palaikymo. Antra vertus, vokiečių nacionalizmo idėjų pajungimas liberalų interesams rodė pradedantį išryškėti instrumentinį organizuotų grupių santykį su vokiečių nacionalizmu: nuteikus mases nacionalizmo pagrindais, organizuotos grupės galėjo jas politizuoti ir naudoti savo paramai; nacionalinis masių nusiteikimas galėjo būti sustiprinamas organizuotoms grupėms (o vėliau ir valstybėms) pristatant tam tikras aktualias problemas kaip nacionalines problemas; buvo suvokta, kad taip pateikiamų problemų pagrindu mobilizuotos masės yra efektyvus instrumentas, kurį galima panaudoti įgyvendinant savo idėjas. Pirmasis platesnius visuomenės sluoksnius vokiečių nacionalizmo pagrindais mobilizavęs implusas buvo 1840 Reino krizė (Prancūzijoje A. Thierso vyriausybė ėmė reikšti pretenzijas į Pareinį). Nacionalistinės emocijos šioje krizėje pasireiškė aštriau nei 1813, kadangi vieši protestai įvairiose Vokietijos valstybėse vyko spaudos cenzūros ir susirinkimų laisvės apribojimų sąlygomis. Reino krizė paskatino vokiečių nacionalizmo idėjas palaikiusį vadinamąjį Reino dainų judėjimą (vok. Rheinliedbewegung) ir bene pirmąkart privertė Vokietijos sąjungos valstybių režimus patirti didelį visuomenės spaudimą. Naujasis Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV, Badeno didysis hercogas Leopoldas I pradėjo rodyti simpatijas vokiečių nacionalizmo idėjoms. 1842 Prūsijoje buvo atšauktas gimnastų judėjimo draudimas, kuris paskatino gimnastikos draugijų steigimą visoje šalyje. Lygiagrečiai plito vokiečių nacionalizmo emocijas reiškusios giedotojų draugijos, 1845 Würzburge įvyko pirmoji vokiečių dainų šventė. 1848–1849 krizės metu liberaliai, tautiškai ir demokratiškai nusiteikusioms jėgoms atsirado galimybė realizuoti konstitucinės Vokietijos monarchijos idėją. Visuotiniu balsavimu išrinktas Vokietijos nacionalinis susirinkimas (1), kuriame dominavo inteligentija, Frankfurte svarstė vieningos Vokietijos konstitucinius klausimus. Vokiečių nacionalizmo idėjomis debatų nacionaliniame susirinkime metu naudojosi ekonomiškai kylantys viduriniai sluoksniai, siekę užtikrinti sau vietą politiniame gyvenime, sukurti rinkų plėtros mechanizmą (susirinkimo metu vieningos Vokietijos laivyno klausimui buvo suteiktas nacionalinės svarbos aktualijos vaidmuo). Tačiau 1848–1849 krizė parodė, kad idealististiškai ir liberaliai nusiteikusi inteligentija neturi galios svertų. Be to, pirmąkart realiai iškilo Vokietijos teritorinės apibrėžties problema (Didžioji Vokietija ar Mažoji Vokietija), t. p. ir klausimas, ką daryti su nevokiečiais, gyvenančiais Prūsijoje ir ypač Austrijos imperijoje. 1848–1849 krizės metu Prūsijos karalius, siekdamas išlaikyti masių paramą, t. p. viešai demonstravo savo tautiškumą. Spaudžiamas visuomenės, jis įvedė kariuomenę į Šlėzvigą-Holšteiną, bet tarpvalstybinė situacija tuo metu Vokietijos suvienijimui buvo visiškai nepalanki. Nacionalinio susirinkimo delegatų pasiūlytą Vokietijos valdovo karūną Prūsijos karalius traktavo kaip pažeminimą. 1848–1849 įvykiai turėjo dvejopų pasekmių. 1) Dar labiau išryškėjusi senųjų režimų legitimumo stoka daugelyje Vokietijos valstybių vertė imtis konstitucinių reformų. Svarbiausiose Vokietijos valstybėse (Prūsijoje ir Austrijoje), spręsdami legitimumo problemą, režimai pasuko ne tautos mandato priėmimo keliu, bet dalinio valdžios suteikimo tautos atstovams, kuriuos būtų galima kontroliuoti, keliu. 1849 Prūsijoje tai pasireiškė landtago institucijos įvedimu; Austrijoje buvo įsteigtas dar mažiau teisių turėjęs reichsratas. 2) Austrija ir Prūsija po 1848–1849 Vokietijos vienybės idėją pradėjo naudoti savo politiniam dominavimui įtvirtinti. Prūsija, galėjusi pasiremti intelektualų sukurtu mitu apie savo vokišką misiją, šia linkme buvo toli pažengusi jau iki 1848: valstybiniu ekonominės konjunktūros reguliavimu ji siekė rytinių ir vakarinių savo valstybės teritorijų integravimo bei rinkų plėtros, todėl daugelį Vokietijos sąjungos valstybių per Muitų sąjungą pririšo prie savęs ekonominiais saitais. Šia linkme orientuota veikla jau tuomet aiškiai atskyrė Austriją, be to, per 1848–1849 krizę buvo destabilizuota Vokietijos sąjungos, kurioje dominavo Austrija, veikla. Pasinaudodama nacionalinio susirinkimo jai suteiktu pasitikėjimo mandatu, 1849 Prūsija parodė siekius sukurti jos vadovaujamą Vokietijos monarchų sąjungą, į kurią pavyko įtraukti Saksoniją bei Hanoverį. Tačiau Austrija, suvokdama galimas tokios politikos pasekmes, šiuos planus blokavo, patraukdama į savo pusę likusias didesnes vokiečių monarchijas ir atkurdama Vokietijos sąjungos susirinkimą Frankfurte. Ji t. p. pasiekė, kad 1850 XI 29 Olmützo sutartimi Prūsija visiškai atsisakytų savo planų dėl Vokietijos monarchų sąjungos ir pripažintų Vokietijos sąjungos atkūrimą. XIX a. 6 dešimtmetyje Austrijos vyriausybė pradėjo plėtoti alternatyvą Prūsijos siekiamam dominavimui, tad abi valstybės nacionaliniame susirinkime išsiplėtojusią diskusiją dėl Mažosios ar Didžiosios Vokietijos pavertė įrankiu savo hegemonijai įtvirtinti. Pasinaudodama vokiečių nacionalizmo idėjomis, Austrija siekė Habsburgų valdomos visų Vokietijos ir Austrijos žemių sąjungos, pirmuoju žingsniu šia linkme laikydama visos Austrijos imperijos įtraukimą į atgaivintą Vokietijos sąjungą ir Muitų sąjungą. Nors dėl kitų Vokietijos valstybių pasipriešinimo to nepavyko įgyvendinti, Austrija, toliau priešindama didžiavokišką idėją Prūsijos dominavimui Vokietijoje, pelnė ne tik Austrijoje, bet ir kitur gyvenusių vokiečių simpatijas. Prūsija, 1858 princui Wilhelmui tapus Friedricho Wilhelmo IV regentu, šia linkme buvo pasiryžusi žengti dar toliau: nacionalistinių pažiūrų vyriausybės paskyrimas, susivienijimų apribojimų panaikinimas, režimo reakcingumo sumažėjimas ženklino vadinamosios naujosios eros (vok. Neue Ära) pradžią. Šie Prūsijos veiksmai, kaip ir atsisakymas 1859 paremti Austriją kare prieš Sardinijos karalystę, vėl paskatino Prūsijos vadovaujančiam vaidmeniui palankią nacionalistinių nuotaikų bangą, t. p. ir liberalių jėgų veiksmus, nukreiptus į masių mobilizavimą. Italijos pavyzdžiu liberalai ir nuosaikūs demokratai 1859 rugsėjo mėn Frankfurte įsteigė Vokietijos nacionalinę draugiją (vok. Deutscher Nationalverein), palaikiusią programą, artimą neįsigaliojusiai 1849 Reicho konstitucijai; tai buvo pirmoji bendravokiška organizacija, apėmusi Austrijai nepriklausiusias Vokietijos žemes ir siekusi konsoliduoti visuomenę vokiečių nacionalizmo pagrindu. Ji prisidėjo burdama šaulių brolijas į 1861 įsteigtą Vokietijos šaulių sąjungą (vok. Deutscher Schützenbund), giedotojus – į 1862 Vokietijos giedotojų sąjungą (vok. Deutscher Sängerbund) ir kitas draugijas. Kaip vykdomąjį draugijos organą 1861 birželio mėn. Prūsijos landtago Atstovų rūmų nariai liberalai įsteigė pirmąją bendravokišką programą pateikusią politinę partiją – Pažangos partiją (vok. Deutsche Fortschrittspartei), kuri nuo 1862 turėjo daugumą Atstovų rūmuose. Tačiau 1859–1862 konstitucinis konfliktas Prūsijoje ir Otto von Bismarcko vyriausybės sprendimas pritaikyti spragų teoriją rodė realias šios organizuotos jėgos galių ribas. Antra vertus, liberalų opozicija O. Bismarcko vyriausybei nesiskaitant su Atstovų rūmais (išleistas spaudos cenzūros įvedimo ediktas, palaikoma Rusija malšinant 1863–1864 sukilimą Lenkijoje), skatino pačią vyriausybę viešai demonstruoti monarchijos palankumą vokiečių nacionalizmo idėjoms. Per karą su Danija (1864) opozicija O. Bismarckui ėmė mažėti, o sėkminga 1866 karo su Austrija, kuris iš pradžių buvo sutiktas labai nepalankiai, baigtis faktiškai leido O. Bismarckui suskaldyti liberalias jėgas ir pakirsti opoziciją. Didžioji dalis suskilusios Pažangos partijos ir Vokietijos nacionalinės draugijos dešinysis sparnas 1867 įsteigė Nacionalliberalų partiją, dešimtmečiui tapusią svarbiausia O. Bismarcko rėmėja. 1866 karas su Austrija vokiečių nacionaliniam judėjimui buvo lemiamas įvykis, lėmęs vokiečių nacionalizmo laisvės ir vienybės principų pajungimą Prūsijos galybės plėtros interesams: 1867 įsteigta Šiaurės Vokietijos sąjunga, 1870–1871 transformuota į Vokietijos Reichą, buvo O. Bismarcko projektas, orientuotas ne į vokiečių vienybės, bet į Vokietijos dinastijų vienybės, vadovaujant Hohenzollernams, pasiekimą. Jo realizavimas paliko milijonus vokiečių už Reicho ribų (daugiausia Austrijoje) ir, antra vertus, įtraukė jo sudėtin nevokiškas mažumas (1880 iš 45,234 mln. gyventojų 3,25 mln. gimtoji kalba buvo ne vokiečių). Po 1871 dominuojantis vokiečių bendrumo teigimo principas turėjo dar sykį pakisti: intelektualų ir liberalų vaizduotėje dominavusį Kulturnation principą, priskyrusį kultūros elementams ir simboliams vokiškumo vertybę (vokiška kalba, literatūra, teatras, apranga, vokiškos praeities mitai ir herojai), šių elementų bei simbolių pagrindu plėtusį savumo ribas žmonių pasaulėvokoje ir turėjusį pabudinti jų vokiškumą, keitė Reichsnation principas, palaikomas valstybės institucijų ir tvirtinęs bendrumą bendrų imperijos institucijų (imperatorius, imperijos vyriausybė, kariuomenė, laivynas ir kita) pagrindu. Iš liberalų opozicinės ir emancipacinės ideologijos, siekusios Vokietijos vienybės, vokiečių nacionalizmas transformavosi į valstybės (imperijos) ideologiją, turėjusią palaikyti trapiais ir tik pačiais būtiniausiais saitais sujungtos Vokietijos vienybę. Būdas, kuriuo įvyko Vokietijos suvienijimas, iš esmės buvo Prūsijos virtimas didžiaprūsiška mažavokiška valstybe; tai aktualino ne tik naujų legitimumo pagrindų paiešką, bet ir būtinybę ugdyti lojalumą naujajam Reichui, sykiu įveikiant atskirų valstybių partikuliarizmą (ypač ryškų Bavarijoje, Hanoveryje ir kitur); be to, naujajam Reichui reikėjo pagrindo politinei socializacijai, o Vokietijai tapus didvalstybe, kūrėsi nauji santykių su kaimyninėmis valstybėmis pagrindai, ir tai vedė prie būtinybės naujai apibrėžti save santykyje su kitais (gausėja generuojamų priešų stereotipų kiekis: prancūzai, paskui slavai, galiausiai britai). Antra vertus, senasis politinis elitas pasikeitusioje vidinėje situacijoje siekdamas išsilaikyti (nuo 1867 galiojo visuotinė rinkimų teisė vyrams rinkimuose į Reichstagą, dalyvavimas Reichstago rinkimuose 1871–1912 išaugo maždaug nuo 50 iki 80%), turėjo įtraukti į savo politinės veiklos ir diskurso lauką vokiečių nacionalizmo idėjas, tokiu būdu tikėdamasis pelnyti masių pasitikėjimą. Masių nacionalizacijos požiūriu vokiečių nacionalizmo idėjos XIX a. pabaigoje plečiantis komunikacijoms, augant visuomenės raštingumui ir spaudos vartojimui įsismelkė dar giliau (iš esmės pasiekdamos kaimiškas vietoves). Tuo tarpu vokiečių nacionalizmo diskurso nuolatinis aktualinimas buvo pagrįstas nacionalinio intereso logika: priskirdamos atitinkamiems interesams nacionalinį statusą, politinės partijos ir valdžios institucijos tikėjosi pelnyti visuomenės populiarumą, o organizuotos visuomenės grupės (ypač aktyvus visuomenės organizavimasis stebimas XIX a. paskutiniais 2 dešimtmečiais) – pasiekti savų tikslų. Iškart po Vokietijos suvienijimo O. Bismarckas, įvairiai komponuodamas paramą savo vykdomai vidaus ir užsienio politikai, vokiečių nacionalizmo idėjas toliau naudojo kaip įrankį savo tikslams pasiekti: jo vyriausybės veiksmai prieš konkuruojantį lojalumą arba nelojalumą skatinusias politines įtakas buvo pateikiami per nacionalizmo kategorijas kaip kova su Reicho priešais (socialistais, katalikais, kairiojo sparno liberalais, žydais), kova už Reicho vokiškumo grynumą ir kita. Paramą šiai politikai teikė ne tik įvairios politinės partijos, bet ir politizuotos visuomeninės organizacijos, tokios kaip karo veteranus ir rezervistus telkusi Vokiečių karių sąjunga (vok. Deutscher Kriegerbund, įsteigta 1873), iš kurios išaugo dar stipresnė Kyffhäuserio vokiečių karių sąjunga (vok. Kyffhäuserbund der deutschen Landes-Kriegerverbände, įsteigta 1899), gausus skaičius antisemitines nuotaikas palaikiusių partijų ir draugijų, Vokietijoje pradėtų kurti nuo 1879. Nuo XIX a. 9 dešimtmečio nacionalistinės retorikos vertė imtis ir valstybės socialiniai-ekonominiai iššūkiai. Iš siekių palaikyti pramonininkų interesus ir sykiu spręsti socialines Vokietijos problemas gimė tokios organizacijos kaip Vokietijos rytinių markų draugija (vok. Verein zur Förderung des Deutschtums in den Ostmarken, įsteigta 1894), kuri, teigdama lenkų apgyvendintų teritorijų atvokietinimo svarbą, faktiškai sprendė problemas, kurias kėlė gyventojų perteklius, arba Vokietijos laivyno sąjunga (vok. Deutscher Flottenverein), specialiai įsteigta 1898 pramonininkų ir politikų sutarimu Vokietijos laivyno kūrimo, kaip nacionalinės svarbos klausimo, propagavimui. Aktyvus politiškai organizuotų vokiečių nacionalizmu besiremiančių jėgų pavertimas Vokietijos vyriausybių, politinių partijų įrankiais leido tikėtis masių paramos, bet kartu reiškė nuolatinių įtampų nacionalizmo pagrindu kūrimą viešojoje komunikacijoje. Imperijos laikotarpiu vokiečių nacionalizmas sėkmingai skatino visuomenės integraciją, kadangi priklausomybė vieningai valstybei, turinčiai didelę rinką ir galią, leido platiems gyventojų sluoksniams turėti naudos iš institucinio aprūpinimo, bet kartu ir išsaugoti savo regionines bei lokalines tapatybes, net ir inkorporuotas į platesnę tapatybę. Antra vertus, intensyvus nacionalistinio diskurso palaikymas sukūrė abipusę stambiosios pramonės, kariuomenės, politikos veikėjų ir masių priklausomybę, leidusią, prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, be vargo mobilizuoti visuomenę kovai ir pasirengimui pasiaukoti vardan to, kas buvo pateikiama kaip nacionalinės svarbos klausimai ir nacionaliniai idealai. Normatyviniai vokiečių nacionalizmo imperatyvai, skatinę kovą už šiuos klausimus ir idealus, per Pirmąjį pasaulinį karą išplito į visus visuomenės sluoksnius, tačiau 1918–1919 šie idealai, juos palaikiusios imperijos institucijos ir visuomenės mobilizacija patyrė krachą. Reichsnation principu paremtas vokiečių bendrumo teigimas tokiu būdu patyrė didelį iššūkį, palikdamas nišą konkuruojantiems principams, ypač Volksnation, kuris rėmėsi rasiniu pagrindu apibrėžto gryno priešistorinio germanų bendruomeniškumo idealu. Jis buvo pradėtas aktyviau propaguoti XIX a. pabaigoje ir skatino judėjimą už vokietybės išlaikymą už Reicho ribų, ypač Austrijoje. Konsoliduota etninių vokiečių bendruomenė ne tik Vokietijoje, bet ir kitose valstybėse bei Vokietijos kolonijose buvo Visuotinės vokiečių sąjungos (vok. Allgemeiner Deutscher Verband, įsteigta 1891; nuo 1894 vadinosi Alldeutscher Verband) idealas. Volk, kaip gyvo organizmo, samprata, pritaikant jai tuo metu populiarias socialdarvinizmo idėjas, buvo paremta ir 1913 VII 22 Pilietybės įstatymo interpretacija, kur Vokietijos pilietybė traktuojama kaip teisė, perduodama krauju: tik vokiška kilmė (vokiškas kraujas) suteikė teisę į pilietybę. Vokietijos respublikos laikotarpiu (1919–1933) Volksnation idealu pagrįstos vokiečių nacionalizmo idėjos itin išpopuliarėjo. Reakcija į Pirmojo pasaulinio karo baigtį pasireiškė ne kritiniu savęs apmąstymu (įvykusiu tik po Antrojo pasaulinio karo), bet viktimizuojančio diskurso (aukos, pažeminimo motyvų) įsigalėjimu, leidusiu kur kas labiau nei imperijos laikotarpiu poliarizuotoje tarpukario Vokietijos visuomenėje daugybei naujų grupių tikėtis pelnyti visuomenės populiarumą naudojant daugumai priimtiną nacionalistinę retoriką. Politinių, ekonominių, socialinių krizių kamuojamoje respublikoje ši retorika, dažnai užaštrinta iki kraštutinumų, buvo naudojama vidinių politinių oponentų demonizavimui. Be to, Volksnation principu pagrįsta retorika ypač tiko didelių visuomenės grupių vienijimui ir mobilizavimui ateities vilčių plotmėje. Vokiečių nacionalizmo idėjų radikalizavimas leido į Vokietijos valdžią ateiti tokioms kraštutinių pažiūrų grupuotėms kaip NSDAP. Jos valdymo laikotarpiu (1933–1945) bendros rasinės kilmės pagrindu paremtas Volksnation tapo dominuojančiu, valstybės institucijų palaikomu, vokiečių bendrumo teigimo principu. Tarpukario vokiečių nacionalizmo diskursui būdinga populiari Volksgemeinschaft sukūrimo siekiamybė turėjo būti pasiekta atskiriant visus žydus, svetimtaučius, marksistus ir taip pasiekiant arijiško grynumo; rasinė nacijos vienybė turėjo tapti visų socialinių prieštaravimų sprendimo priemone. Prisidengiant Volksgemeinschaft kūrimo vizija, vadinamojo suvienodinimo (vok. Gleichschaltung) proceso metu įdiegta partinių ir valstybinių institucijų socialinė kontrolė, vėl leidusi mobilizuoti Vokietijos mases Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.

L: Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. V., 1998; Mosse G. L. The Nationalization of the Masses: Political Symbolism and Mass Movements in Germany from the Napoleonic Wars Through the Third Reich, New York, 1975; Schulze H. The Course of German Nationalism. From Frederick the Great to Bismarck, 1763–1867, Cambridge, 1991; The State of Germany: The National Idea in the Making, Unmaking and Remaking of a Nation-state, ed. by J. Breuilly, London, 1992; Wehler H.-U. Deutsche Gesellschaftsgeschichte, Bd. 3: 1849–1914, München, 1995; Dahn O. Nation und Nationalismus in Deutschland, 1770–1990, 3. Aufl., München, 1996; Langewiesche D. Nation, Nationalismus, Nationalstaat in Deutschland und Europa, München, 2000; Wehler H.-U. Nationalismus. Geschichte – Formen – Folgen, München, 2001; Föllmer M. The Problem of National Solidarity in Interwar Germany // German History, 2005, Vol. 23, No. 2.

Vasilijus Safronovas