Vokietijos suvienijimas

Vokietjos suviẽnijimas, 1866–1871 Prūsijos įvykdytas Vokietijos žemių sujungimas į Vokietijos reichą. Vokietijos vienybės idėją vokiečių nacionalizmo veikiami politikai puoselėjo jau nuo XIX a. pradžios. Liberalų ir demokratų politinėje vizijoje vieninga Vokietija turėjo būti įsteigta tautos apsisprendimo principu. Šią idėją 1848–1849 bandė realizuoti Vokietijos nacionalinis susirinkimas, bet tam trukdė, viena vertus, svarbiausių Vokietijos sąjungos valstybių – Austrijos ir Prūsijos – nepalankus požiūris į tautos mandato priėmimą, antra vertus, nepalanki naujo pajėgaus valstybinio darinio atsiradimui tarptautinė situacija, orientuota į Vienos kongrese nustatytos tvarkos išlaikymą. Po 1848–1849 stiprėjo tendencija, kad Vokietijos suvienijimas įvyks kitoms Vokietijos valstybėms gravituojant vieno iš dviejų centrų – Austrijos imperijos arba Prūsijos karalystės – kryptimi (būta ir pietinių Vokietijos valstybių palaikomo Trečiosios Vokietijos kelio, tačiau jo realizavimo perspektyva neatrodė tokia reali). Prūsijos valstybė Vokietijos vienybės idėją jau nuo XIX a. vidurio naudojo kaip instrumentą savo politinės galios plėtrai. Otto von Bismarcko paskyrimas 1862 IX 23 Prūsijos ministru-prezidentu ir Užsienio reikalų ministru iš pradžių nebuvo susijęs su planais siekti šios vienybės tokiu būdu, kokiu jos vėliau buvo pasiekta. Šį paskyrimą padiktavo Prūsijos karaliaus Wilhelmo I pasiryžimas išspręsti dėl kariuomenės reorganizavimo kilusią 1859–1862 konstitucinę krizę (konfliktą su Landtagu, kurio daugumą sudarė liberalai). Antra vertus, paties O. Bismarcko politinių veiksmų linija Vokietijos suvienijimo klausimu tuo metu jau buvo susiformavusi: Vokietijos suvienijimas turėjo įvykti atnaujinus Prūsijos armiją, eliminavus nuo Vokietijos suvienijimo proceso Austriją, paleidus Vokietijos sąjungą. Karas su Austrija, skirtingai nei 1864 karas su Danija, Prūsijos visuomenėje ir artimiausioje karaliaus aplinkoje kėlė didelę opoziciją, tad O. Bismarckui rūpėjo išprovokuoti Austriją žengti pirmąjį žingsnį. 1864 Šlėzvigo-Holšteino klausimą O. Bismarckas išsprendė susaistydamas Austriją bendru aneksuotos provincijos valdymu; tuo pagrindu jau 1865 pradžioje ėmė kurstyti prieštaravimus. 1866 birželį Austrija buvo išprovokuota pradėti karą, tačiau O. Bismarcko kruopščiai suplanuotas konfliktas paliko ją be galimų pajėgių sąjungininkų (Prancūzijos, Rusijos, Italijos). Nors Austriją parėmė kitos svarbiausios Vokietijos sąjungos valstybės (Saksonija, Bavarija, Badenas, Württembergas, Hanoveris ir kitos), reformuota Prūsijos kariuomenė, remiama Oldenburgo, Meklenburgo ir Braunschweigo, staigiu puolimu Bohemijoje 1866 VII 3 pasiekė pergalę prie Königgrätzo (Sadovos). Išnaudodamas pergalę, bet siekdamas išvengti karo užsitęsimo bei Prancūzijos ar Rusijos įsikišimo, O. Bismarckas įtikino Wilhelmą I ir Prūsijos kariuomenės vadovybę sudaryti Nikolsburgo (Mikolovo) paliaubas (1866 VII 26). 1866 VIII 8, prieš pasirašant 1866 VIII 23 Prahos taikos sutartį, Prūsija sudarė Šiaurės Vokietijos sąjungos, kaip karinio-gynybinio aljanso, sutartį su 15 valstybių į šiaurę nuo Maino. Svarbiausi laimėjimai, kurių buvo pasiekta taikos sutarimi, buvo formalus Vokietijos sąjungos paleidimas, Austrijos sankcija Šiaurės Vokietijos sąjungai, jos įsipareigojimas nesikišti į pastarosios reikalus ir pripažinimas, kad Vokietijos valstybės piečiau Maino bus susietos su šia sąjunga ateityje. Austrijos eliminavimas leido O. Bismarckui suskaldyti liberalų opoziciją Prūsijos viduje ir pelnyti didelį pritarimą savo vykdomai Vokietijos suvienijimo politikai ne tik Prūsijoje, bet ir kitose Vokietijos valstybėse. 1866 birželį sudaryto pasiūlymo reformuoti Vokietijos sąjungą pagrindu 1866 rugpjūtį įsteigta Šiaurės Vokietijos sąjunga turėjo būti transformuota į federaliniu principu organizuotą valstybių junginį. Tautos mandatas jam turėjo būti formaliai suteiktas įvedus visuotinė Reichstago (2) rinkimų teisę vyrams, sulaukusiems 25 metų, bet kaip atsvara Reichstagui, kuris turėjo tik formalią vyriausybės kontrolės teisę, turėjo būti įsteigta Bundesrato institucija; Bundesratas kartu su prezidentu galėjo Reichstagą paleisti. 1867 II 12 įvyko rinkimai į Šiaurės Vokietijos sąjungos steigiamąjį Reichstagą, kuris 1867 IV 16 posėdyje priėmė O. Bismarcko parengtą konstituciją, įsigaliojusią nuo 1867 VII 1 Prūsijoje bei į šiaurę nuo Maino buvusiose 18 kitų Vokietijos valstybių ir 3 laisvuosiuose miestuose. Prūsijos karalius Wilhelmas I tapo Šiaurės Vokietijos sąjungos prezidentu, O. Bismarckas buvo paskelbtas bundeskancleriu, valstybės buvo atstovaujamos 43 vietų Bundesrate, kuriame Prūsija turėjo 17 atstovų. Sąjungos konstitucijoje buvo numatyta jos plėtra, prijungiant 4 pietines Vokietijos valstybes – Bavariją, Württembergą, Badeną ir Heseną-Darmštatą. Be to, kad pagal 1867 VII 8 sutartį pietines valstybes su Sąjunga siejo Muitų ir prekybos sąjungos ryšiai, 1866 rugpjūtį su Württembergu, Badenu ir Bavarija, o 1867 balandį – su Hesenu-Darmštatu sudarytos saugumo ir pasipriešinimo sutartys reiškė ir karinės sąjungos sudarymą, tačiau šių valstybių prijungimas prie Šiaurės Vokietijos sąjungos tuo metu dar negalėjo įvykti atsižvelgiant tiek į vidaus, tiek ir į išorės faktorius, ypač Prancūzijos poziciją. Jų prijungimą paspartino 1870 tarp Prancūzijos ir Šiaurės Vokietijos sąjungos įsiliepsnojęs karas. 1870 IX 2 suvienytų Šiaurės Vokietijos sąjungos ir pietinių Vokietijos valstybių karinių pajėgų pergalę prie Sedano O. Bismarckas išnaudojo politinei konsolidacijai panašiai, kaip tai padarė 1866 rugpjūtį po pergalės prie Königgrätzo. Tačiau 1870 spalį su pietinėmis Vokietijos valstybėmis pradėtos derybos nebuvo sėkmingos, kadangi iš visų valstybių tik Badenas sutiko su O. Bismarcko Vokietijos suvienijimo projektu. Bavarija ir Württembergas siekė privilegijų, o Wilhelmas I kėlė sąlygas, kurias patenkinus, jis sutiktų tapti imperatoriumi. Į Bavarijos ir Württembergo pageidavimus iš dalies buvo atsižvelgta, o Wilhelmo I pasipriešinimas buvo įveiktas, kaip manoma, Bavarijos karaliui Liudvikui II pasiūlius kasmet dalimis auksu išmokamą 5,2 mln. markių pensiją ir jo vardu gruodžio 3 įteikus Wilhelmui I O. Bismarcko surašytą laišką (vok. vadinamasis Kaiserbrief) su prašymu tapti imperatoriumi. 4 pietinių valstybių prisijungimo sąlygas reglamentavo lapkričio 15–25 sudarytos vadinamosios Lapkričio sutartys (vok. Novemberverträge), nuo 1871 I transformavusios Šiaurės Vokietijos sąjungą į Vokietijos sąjungą. 1870 XII 9–10 Šiaurės Vokietijos sąjungos Bundesrato pasiūlymu ir Reichstago pritarimu pastaroji buvo pervadinta Vokiečių imperatoriškuoju reichu. 1871 I 18 Versalio rūmų Veidrodžių salėje Vokietijos monarchai paskelbė Prūsijos karalių Wilhelmą I imperatoriumi (Kaiser). Vokietijos reichas buvo įsteigtas įtvirtinant vadovaujantį Prūsijos vaidmenį Mažosios Vokietijos sprendimo ribose.

L: Pflanze O. Bismarck and German Nationalism // The American Historical Review, 1955, Vol. 60, No. 3; Böhme H. Die Reichsgründung, München 1967; Görtemaker M. Deutschland im 19. Jahrhundert. Entwicklungslinien, Opladen 1983.

Vasilijus Safronovas