Vokietijos nacionalinis susirinkimas, 1
Vokietjos nacionãlinis susirinkmas, 1, 1848–1849 veikęs visuotiniu balsavimu išrinktas Vokietijos sąjungos parlamentas, siekęs reformuoti sąjungą į vieningą konstitucinę Vokietijos valstybę. 1848 vasario pabaigoje atliepiant Prancūzijos revoliuciją, Badene, Württemberge, Bavarijoje, Saksonijoje, Silezijoje buvo iškelti demokratiniai ir liberalūs reikalavimai. Jau 1848 vasario mėn. Badeno luomų susirinkime buvo pasiūlyta sušaukti tautos išrinktą Vokietijos sąjungos susirinkimą. Apeidami reakcingą sąjungą, kovo 5 Heidelberge susirinkę liberalių ir demokratinių pažiūrų politikai iš pietvakarių Vokietijos paragino atstovus iš visos Vokietijos sušaukti priešparlamentį, kuris galėtų parengti tokio susirinkimo rinkimus. Jų pastangomis 574 asmenys iš skirtingų sąjungos valstybių buvo sukviesti į Frankfurte prie Maino kovo 31–balandžio 3 posėdžiavusį priešparlamentį, kuris nutarė surengti visuotinius laisvus rinkimus (juose turėjo dalyvauti ne tik Vokietijos sąjungai priklausiusios teritorijos, bet ir jungtinė Rytų ir Vakarų Prūsijos provincija; kiek vėliau pritarta ir Poznanės provincijos dalyvavimui). Revoliucijos neramumams kovo viduryje pasiekus Vieną, paskui ir Berlyną, Vokietijos sąjungos susirinkimas kovo 30 ir balandžio 7 priimtais aktais sankcionavo nacionalinio susirinkimo rinkimus. Vokietijos nacionalinio susirinkimo nariai buvo renkami 1848 gegužės pradžioje vykusiuose pirmuosiuose tiesioginiuose, lygiuose ir slaptuose, visą Vokietijos sąjungą apėmusiuose, rinkimuose. Išrinkta daugiausia teisininkų ir profesorių; patyrusių politikų buvo nedaug. Prezidentu išrinktas liberalas Heinrichas von Gagernas gegužės 19 paskelbė, kad svarbiausi klausimai, kuriais Vokietijos nacionaliniame susirinkime turi būti sutarta, yra Vokietijos konstitucija ir vokiečių vienybė. Birželio 28 priimto laikinosios Vokietijos centrinės valdžios įstatymo pagrindu Vokietijos valdytoju birželio 29 išrinktas Austrijos erchercogas princas Johannas, kuris liepos 15 sudarė laikinąją vyriausybę, bet dauguma Vokietijos valstybių jai suteikė tik ribotą pripažinimą. Vėliau Vokietijos nacionaliniame susirinkime buvo svarstomi pilietinių teisių klausimai, gruodžio 27 paskelbtas Įstatymas dėl pagrindinių vokiečių tautos teisių, skelbęs sąžinės, tikėjimo, mokslo ir mokymosi, spaudos ir susirinkimų, amatų ir verslų laisves, nuosavybės neliečiamumo teisę, mirties bausmės panaikinimą ir kita. Nuo 1848 spalio svarstė Vokietijos konstitucijos klausimą. Viena pagrindinių problemų – kokią teritoriją turi apimti naujoji Vokietija (svarstyti 2 variantai: Didžiosios Vokietijos – teritorija kartu su visa Austrijos imperija ar tik vokiška jos dalimi ir Mažosios Vokietijos – teritorija be Austrijos imperijos) ir kas turi tapti jos valdovu – Habsburgai ar Hohenzollernai. Austrijoje 1849 III 4 paskelbus centralizuotą konstituciją visai Habsburgų imperijai, Vokietijos nacionaliniame susirinkime laimėjo Mažosios Vokietijos šalininkai. 1849 III 27–28 nedidele balsų persvara Vokietija buvo paskelbta imperija, o Vokiečių imperatoriumi išrinktas Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV. 1849 III 28 priimta Vokietijos Reicho konstitucija skelbė Vokietiją konstitucine monarchija su renkamu 2 rūmų Reichstagu, jam atsakinga vyriausybe, paveldima imperatoriaus, skiriančio vyriausybę, valdžia bei išsaugoma atskirų valstybių autonomija. Austrijai viduje baigiant malšinti revoliuciją ir pareiškus nepritarimą naujajai konstitucijai, Prūsijos karalius, įvertinęs konflikto potencialą, balandžio 3 nepriėmė jam pasiūlytos karūnos. Austrijos (balandžio 5) ir Prūsijos (gegužės 14) atstovai iš Vokietijos nacionalinio susirinkimo buvo atšaukti, laikinosios vyriausybės vadovas Heinrichas von Gagernas gegužės 10 atsistatydino, Vokietijos nacionalinis susirinkimas paleistas. Birželio 6 Stuttgarte susirinkusius jo likučius išvaikė kariuomenė.
Vasilijus Safronovas