Vokietijos sąjunga
Vokietjos sjunga (vok. Deutscher Bund), 1815–1866 veikęs konfederacinis valstybių junginys. Remiantis 1815 Vokietijos sąjungos aktu, jį sudarė 38 formaliai lygiateisiai nariai – 34 monarchijos ir 4 laisvieji miestai: Austrijos imperija, Prūsijos, Saksonijos, Bavarijos, Hanoverio, Württembergo karalystės, Heseno-Kasselio kurfiurstystė, Badeno, Hesseno-Darmstadto, Liuksemburgo (vakarinė dalis 1839 prijungta prie Belgijos, vietoj jos įstojo Limburgo hercogystė, personaline unija susieta su Nyderlandais), Meklenburgo-Schwerino, Meklenburgo-Strelitzo, Saksonijos-Weimaro didžiosios hercogystės, Oldenburgo (nuo 1829 didžioji hercogystė), Holšteino, Nassau, Braunschweigo, Gothos (iki 1825), Coburgo (nuo 1826 Saksonijos-Coburgo ir Gothos), Meiningeno, Hildburghauseno, Anhalto-Dessau (nuo 1863 Anhalto), Bernburgo (1863 prijungtas prie Anhalto-Dessau), Kötheno (1847 padalintas tarp Anhalto-Dessau ir Bernburgo) hercogystės, Schwarzburgo-Sondershauseno, Schwarzburgo-Rudolstadto, Hohenzollernų Hechingeno (1849 prijungta prie Prūsijos), Lichtenšteino, Hohenzollernų Sigmaringeno (1849 prijungta prie Prūsijos), Waldecko, Reußo senosios linijos, Reußo jaunosios linijos, Schaumburgo-Lippės, Lippės kunigaikštystės, Lübecko, Frankfurto, Bremeno, Hamburgo laisvieji miestai. 1817 į Vokietijos sąjungą įstojo Hesseno-Homburgo landgrafystė. Didžiausios Vokietijos sąjungos valstybės – Austrija ir Prūsija – priklausė sąjungai tik per atskiras savo teritorijų dalis; tik 1848–1851 į Vokietijos sąjungos ribas buvo laikinai įtrauktos Rytų ir Vakarų Prūsijos bei Poznanės provincijos. 1864 prie Vokietijos sąjungos prijungtas Šlėzvigas. Gyvavimo pabaigoje Vokietijos sąjunga apėmė 630 100 km2 teritoriją, kurioje 1818–1819 buvo surašyta 30,165 mln. gyventojų, 1864 gruodį turėjo 46,059 mln. gyventojų. Sąjunginio darinio steigimas vietoj buvusios Šventosios Romos imperijos, 1806 panaikintos po Prancūzijos imperatoriaus Napoleono ultimatumo, buvo vienas aktualiausių klausimų Vienos kongrese. Vokietijos sąjunga įsteigta Austrijos imperijos atstovo kongrese Klemenso von Metternicho iniciatyva, iš dalies kaip prevencinė priemonė prieš galimus Prancūzijos pasikėsinimus į senąją tvarką Vokietijoje. K. Metternicho sumanymu, Vokietijos sąjunga turėjo tapti stabilia Vokietijos monarchų federacija, galinčia išgelbėti Vokietiją nuo revoliucijų. Vokietijos sąjungos funkcionavimo principai buvo nustatyti 1815 VI 8 Vokietijos sąjungos aktu, kurio šalimis garantėmis tapo Austrija, Prūsija, Rusija, Didžioji Britanija, Švedija, Ispanija ir Portugalija. Aktas numatė, kad Vokietijos sąjungos sprendimus 2/3 balsų dauguma priims Austrijos pirmininkaujamas sąjungos susirinkimas (Bundesversammlung). Realius Vokietijos sąjungos funkcionavimo principus nustatė Vienos ministrų konferencijos baigiamasis aktas, priimtas 1819 XI 25 (įsigaliojo 1820 VI 8). 1821 buvo sutarta, kad karo atveju gynybos reikalus turėsianti perimti sąjungos kariuomenė (Bundesheer), formuojama iš atskirų Vokietijos sąjungos narių siunčiamo kontingento, priklausomai nuo to, kiek gyventojų kiekvienoje narėje buvo užfiksuota per 1818–1819 surašymą. XIX a. viduryje, nepaisant bandymų reformuoti, Vokietijos sąjunga nesugebėjo tenkinti stiprėjančio vokiečių nacionalizmo interesų. Jau 1848 VI 28 Vokietijos nacionalinis susirinkimas paskelbė paleidžiantis senąjį Vokietijos sąjungos susirinkimą, bet Austrijai 1850 gegužę pavyko šią instituciją atkurti. Po 1850 buvo nuolat siūloma Vokietijos sąjungą reformuoti, panaudojant ją kaip instrumentą Vokietijos suvienijimui teisiniame ir ekonominiame lygmenyse. 1866 pradėjusi konfliktą su Austrija, Prūsija paralyžiavo Vokietijos sąjungos veiklą, birželio 14 paskelbė ją negaliojančia. Paskutinis sąjungos susirinkimo posėdis įvyko 1866 VIII 24.
Vasilijus Safronovas