Vokietijos reichas

Vokietjos rechas (vok. Deutsches Reich), 1871–1945 egzistavusi valstybė. Imperijos laikotarpiu (1871–1918) dar vadintas Vokiečių Imperatoriškuoju reichu (vok. Deutsches Kaiserreich), neoficialiai – kaizeriniu reichu, arba kaizerine Vokietija; respublikos laikotarpiu (1918–1933) neoficialiai dar vadintas Weimaro respublika; po Austrijos anšliuso neoficialiai vadintas Didžiosios Vokietijos reichu (vok. Großdeutsches Reich), nuo 1943 birželio šis pavadinimas buvo įtrauktas į žinybinę apyvartą, bet oficialaus pavadinimo vietoje dažniausiai nebuvo vartojamas. Vokietijos reicho pavadinimas – aliuzija į 1806 panaikintą Šventąją Romos imperiją (vok. Heiliges Römisches Reich). Valstybė įsteigta kaip Vokietijos suvienijimo pasekmė, Prūsijai pasinaudojus Šiaurės Vokietijos sąjungos bei Vokietijos pietinių valstybių politikos, karinių elitų bei masių mobilizacija per 1870–1871 karą su Prancūzija. Vokietijos reichas faktiškai panaikintas 1945 VI 5 Sąjungininkų kontrolės tarybai paskelbus apie valdymo Vokietijos reicho teritorijoje (pagal 1937 XII 31 ribas) perėmimą.

Teritorija ir sandara. 1870–1871 Vokietijos reichas buvo įsteigtas kaip atskirų valstybių sąjunga. Vokietijos reicho suskirstymas buvusių Vokietijos valstybių pagrindu išliko iki pat 1945, nors 1933–1934 sandūroje Vokietijos reicho valstybių suverenitetas buvo apribotas. Nuo 1871 Vokietijos reichą sudarė 25 vietinio suverenumo teisėmis disponavę subjektai: 4 karalystės (Bavarija, Prūsija, Saksonija, Württembergas), 6 didžiosios hercogystės (Badenas, Hesenas, Meklenburgas-Schwerinas, Meklenburgas-Strelitzas, Oldenburgas, Saksonija-Weimaras-Eisenachas), 5 hercogystės (Anhaltas, Braunschweigas, Saksonija-Meiningenas, Saksonija-Coburgas ir Gotha, Saksonija-Altenburgas), 7 kunigaikštystės (Lippė, Reußo jaunosios linijos, Reußo senosios linijos, Schaumburgas-Lippė, Schwarzburgas-Rudolstadtas, Schwarzburgas-Sondershausenas, Waldeckas), 3 laisvieji miestai (Brėmenas, Hamburgas, Liubekas). Iš Prancūzijos 1870–1871 kare nukariautas Elzasas ir 1/3 Lotaringijos turėjo specialų reicho žemės (Reichsland) statusą. Iki 1919 Vokietijos reicho plotas buvo 540 657,6 km²; iš jo Prūsija sudarė 64,5% teritorijos (1910 surašymo duomenimis Prūsijoje gyveno 61,9% Vokietijos reicho gyventojų). Iki 1918–1919 Vokietijos reichui buvo pavaldžios Centrinėje ir Pietinėje Afrikoje, Ramiojo vandenyno vakarinėje pakrantėje bei Okeanijoje 1884–1899 laikotarpiu įgytos kolonijos. Versalio taikos sutartimi Vokietijos reichas neteko visų kolonijų ir didelės dalies teritorijos, kuri buvo prijungta prie Lenkijos, Danijos, Prancūzijos, Belgijos, pavesta administruoti Tautų Sąjungai arba tiesiogiai Antantei. Teritorija sumažėjo iki 468 116,1 km². Vokietijos reichą sudariusiose valstybėse 1918–1920 buvo panaikintos monarchijos ir dauguma jų pasiskelbė laisvosiomis (Freistaat) arba tautinėmis (Volksstaat) valstybėms. 1918–1920 Saksonijos-Weimaro-Eisenacho didžioji hercogystė, Saksonijos-Meiningeno, Saksonijos-Coburgo ir Gothos, Saksonijos-Altenburgo hercogystės, Reußo jaunosios linijos, Reußo senosios linijos, Schwarzburgo-Rudolstadto ir Schwarzburgo-Sondershauseno kunigaikštystės buvo sujungtos į vieną Tiuringijos (Thüringen) žemę, išskyrus nedidelę Saksonijos-Coburgo dalį, kuri buvo prijungta prie Bavarijos. Tokiu būdu nuo 1920 Vokietijos reichą sudarė 18 vietinio suverenumo teisėmis disponavusių subjektų ir Saaro sritis, kuri formaliai buvo Vokietijos sudėtyje, tačiau valdoma (iki 1935) Tautų Sąjungos. Vėliau subjektų skaičius dar sumažėjo iki 15: 1929 Waldecko laisvoji valstybė, o 1937 – Liubeko laisvasis miestas buvo prijungti prie Prūsijos, 1934 Mecklenburgo-Schwerino ir Mecklenburgo-Strelitzo teritorijos buvo sujungtos į vieną Mecklenburgo žemę. Nuo 1938 iki Vokietijos invazijos į SSRS tiesiogiai prie Vokietijos reicho buvo prijungtos: Austrija, dalis Čekoslovakijos (Sudetų kraštas, Bohemija, Moravija), dalis Lietuvos (Klaipėdos kraštas), Dancigo laisvasis miestas, dalis Lenkijos (Vakarų Prūsijos, Poznanės, Zichenau sritys, vadinamasis Suvalkų trikampis, dalis Aukštutinės Silezijos), dalis Prancūzijos (buvusi Elzaso-Lotaringijos sritis), Liuksemburgas, dalis Belgijos (Eupeno-Malmedy sritis), dalis Jugoslavijos (beveik visa Slovėnija).

Gyventojai, socialinė struktūra. 1871–1914 dėl mirtingumo rodiklių mažėjimo ir vidutinės gyvenimo trukmės pailgėjimo Vokietijos reichas išgyveno didžiausią demografinį augimą Vidurio Europoje. Gyventojų surašymo duomenimis, Vokietijos reiche 1871 gyveno 41 058 804, 1875 – 42 727 360, 1880 – 45 234 061, 1885 – 46 855 704, 1890 – 49 428 470, 1895 – 52 279 901, 1900 – 56 367 178, 1905 – 60 641 489, 1910 – 64 925 993, 1925 – 62 410 619, 1933 – 65 362 115, 1939 gegužę (be Klaipėdos krašto) – 79 375 281 gyventojas. Iki 1919 apie 62–63% gyventojų sudarė evangelikai, apie 35–36% – katalikai, daugiau kaip 1% – izraelitai; 1925 surašymo duomenimis, Vokietijos reiche buvo 64,1% evangelikų, 32,4% katalikų, 0,9% izrealitų; po Austrijos anšliuso (1939 V) evangelikų dalis sumažėjo iki 53,7%, katalikų išaugo iki 40,3%. Katalikai 1890 vyravo Bavarijoje, Badene, Elzase-Lotaringijoje, likusiose Vokietijos reicho valstybėse dominavo evangelikų, nors Prūsijos karalystės teritorijoje katalikai sudarė apie 1/3 gyventojų. Urbanizaciją skatinusių ekonominių ir kultūrinių veiksnių įtakoje gyvenančiųjų miestuose dalis augo: 1871 ji sudarė 36,1%, 1880 – 41,4%, 1890 – 47,0%, 1900 – 54,4%, 1910 – 60,0%, 1925 – 64,4%, 1933 – 67,1%. XIX a. 8 dešimtmetyje Berlynas tapo pirmuoju milijoniniu miestu; kiti didžiausi miestai, XIX a. pabaigoje turėję 300–700 tūkst. gyventojų, buvo Hamburgas, Münchenas, Leipcigas, Breslau (Vroclavas), Dresdenas, Kölnas. Skirtingose Vokietijos reicho teritorijos provincijose urbanizacijos lygis buvo netolygus: labiau industrializuotose teritorijose jis buvo aukštesnis, Prūsijos rytinėse teritorijose – žemesnis. Pvz., Rytų Prūsijos provincijos miestuose 1880 gyveno 21%, 1895 – 24,5%, 1910 – 29,7% gyventojų. Atitinkamai skyrėsi gyventojų užimtumas ūkio sektoriuose: Vokietijos reiche bendrai žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuje 1882 fiksuota 41,6%, 1907 – 28,4% gyventojų (Rytų Prūsijoje atitinkamai 65,5% ir 58,2%); pramonės ir amatų sektoriuje 1882 – 34,8%, 1907 – 42,2% gyventojų (Rytų Prūsijoje atitinkamai 17,2% ir 22,3%). Didžiausia gyventojų užimtumo pramonės ir amatų sektoriuje dalis buvo pagrindiniuose industriniuose Vokietijos reicho regionuose Vakarų ir Vidurio Vokietijoje.

Konstituciniai pagrindai. 1871 IV 16 paskelbta Vokietijos reicho konstitucija (įsigaliojusi gegužės 4) iš esmės pakartojo 1867 IV 16 Šiaurės Vokietijos sąjungos konstituciją, pakoreguotą atsižvelgiant į 1870 XI 15 sudarytą Badeno ir Heseno bei lapkričio 23 ir 25 sudarytus Bavarijos ir Württembergo prisijungimo sąlygų protokolus. Ji galiojo iki 1919 (1873–1918 įvesta 14 jos pataisų). Konstitucija atskyrė Reicho ir sąjunginių valstybių valdžios kompetencijas; numatė pagrindines valdžios institucijas. Rinkimų teisę turintys piliečiai (vyrai nuo 25 metų) galėjo 3 metams rinkti Reichstagą (3) (1888 III 19 pataisa pratęsė kadenciją iki 5 metų), kuris priimdavo biudžetą, turėjo įstatymų iniciatyvos ir leidimo teisę. Reichstago sprendimai turėjo būti priimami absoliučia balsų dauguma. Jį sušaukdavo imperatorius, o Reichstago paleidimui anksčiau laiko reikėjo Bundesrato sprendimo ir imperatoriaus pritarimo. Bundesratas – aukštieji parlamento rūmai – formaliai buvo aukščiausias imperijos valdžios organas – 58 atstovų, paskirtų sąjunginių valstybių vyriausybių susirinkimas, sudaręs atsvarą gyventojų renkamam Reichstagui (nuo 1911 V 31 atstovų delegavimo į Bundesratą teisė buvo suteikta Elzasui-Lotaringijai; bendras atstovų skaičius išaugo iki 62). Bundesrato posėdžiams pirmininkavo Prūsijos ministras-prezidentas, sprendimai buvo priimami paprastąja balsų dauguma. Įstatymai turėjo būti priimami bendru Reichstago ir Bundesrato sutarimu (Bundesratas turėjo pritarti visiems Reichstago sprendimams, o Reichstagas – Bundesrato projektams; tokiu būdu abu parlamento rūmai turėjo įstatymų iniciatyvos teisę). Vyriausybė nebuvo atsakinga prieš parlamentą; atvirkščiai, kadangi Prūsijos vyriausybė siuntė 17 atstovų į Bundesratą, kuriame 14 balsų pakako bet kokio sprendimo vetavimui, faktiškai reichskancleris, kuris kartu (dažniausiai) buvo ir Prūsijos ministras-prezidentas, galėjo daryti įtaką tam, kad nebūtų priimami nepalankūs vyriausybei įstatymai. Vienintelis politiškai atsakingas už vyriausybės veiklą buvo reichskancleris, kurio skyrimo ir atleidimo teisę turėjo imperatorius. Reichstagas turėjo galimybę daryti įtaką vyriausybei tik tvirtindamas biudžetą, teoriškai – dar ir priimdamas įstatymus, suderintus su Bundesratu. Ginkluotuosios pajėgos buvo pavaldžios tiesiogiai imperatoriui, kuris nebuvo atsakingas niekam; karo paskelbimo teisę turėjo imperatorius, pritariant Bundesratui. Pagal 1871 konstituciją, Vokietijos reichas buvo konstitucinė monarchija. Lapkričio revoliucijos metu daugelyje šalies miestų valdžią perėmė susibūrusios darbininkų ir kareivių tarybos, 1918 XI 9 paskelbus, kad imperatorius atsisako sosto, paskutinis konstituciškai paskirtas reichskancleris lapkričio 9 perdavė savo valdžią socialdemokratų (SPD), kaip didžiausios partijos Reichstage, pirmininkui Friedrichui Ebertui. SPD iniciatyva 1918 XI 9 Vokietijos reichas buvo paskelbtas respublika. Oficialiai svarbiausiu Vokietijos reicho organu iki tol, kol nepradėjo veiklos Vokietijos nacionalinis susirinkimas (2), buvo lapkričio 10 sudaryta Tautos įgaliotinių taryba, kuri 1918 XI 30 priėmė sprendimą dėl nacionalinio susirinkimo rinkimų. Tam pritarė ir 1918 XII 16–21 Berlyne vykęs Darbininkų ir kareivių tarybų kongresas. Nacionalinis susirinkimas Weimare pradėjo veiklą nuo Laikinosios Reicho valdžios įstatymo priėmimo (1919 II 10), legalizavusio susirinkimo sušaukimą ir įtvirtinusio jo, kaip svarbiausios įstatymų leidimo valdžios institucijos, statusą. 1919 VIII 11 šio susirinkimo priimta Vokietijos reicho konstitucija (kartu su 1920–1932 įvestomis 8 pataisomis) galiojo iki 1933. Jos I straipsnis skelbė, kad Vokietijos reichas yra respublika, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Naujoji konstitucija skelbė Vokietijos reichą pusiau parlamentine, pusiau prezidentine valstybe. Visi valstybės piliečiai, kuriems yra sukakę 20 metų, 4 metų kadencijai galėjo rinkti atstovus į Reichstagą (4) ir 7 metų kadencijai tiesiogiai rinko reichsprezidentą (kandidatu užimti šį postą galėjo tapti bet kuris vokietis, rinkimų dieną sulaukęs 35 metų). Reichstagas inicijavo ir priiminėjo įstatymus, teikė pasitikėjimą vyriausybei; reichsprezidentas turėjo teisę jį paleisti. Vyriausybė turėjo įstatymų iniciatyvos teisę, vykdė įstatymus, buvo skiriama ir atleidžiama reichsprezidento. Kadangi Vokietijos reichas buvo vis dar sudarytas federaciniu principu, 18 laisvųjų valstybių, miestų ir žemių atstovai sudarė antruosius parlamento rūmus – Reichsratą. Visi Reichstago arba vyriausybės inicijuoti įstatymų projektai turėjo būti būti Reichsrato patvirtinti. Reichsratas, apsvarstęs įstatymo projektą, galėjo pateikti jį Reichstagui užprotestuotą. T. p. jis turėjo Reichstago priimtų įstatymų vetavimo teisę. Norėdamas atmesti veto, Reichstagas turėjo iš naujo balsuoti už įstatymą 2/3 dauguma. Jei dėl vetuoto įstatymo negalėjo būti sutarta, reichsprezidentas turėjo teisę pasinaudoti plebiscito organizavimo prerogatyva. Šia teise jis galėjo naudotis ir tuo atveju, jeigu Reichstagas atmesdavo reichsrato veto. T. p. Reichsrato siūlymu reichsprezidentas skyrė atstovus į Reicho teismą. Ypatingus reichsprezidento įgaliojimus nustatė 48 konstitucijos straipsnis. Jis numatė reichsprezidentui teisę panaudoti kariuomenę tuo atveju, jeigu kuri nors iš Reicho žemių atsisakytų vykdyti centro įstatymus; t. p. jis turėjo teisę įvesti nepaprastąją padėtį ir suspenduoti pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių, garantuotų konstitucijos, galiojimą; naudojimasis šia reichsprezidento teise turėjo būti patvirtintas Reichstago. Reichsprezidentas t. p. buvo reichsvero vyriausiasis vadas. Nors NSDAP įsitvirtinant Vokietjos valdžioje, formaliai 1919 konstitucija nebuvo atšaukta, faktiškai jau 1933–1934 didžiosios dalies jos punktų galiojimas buvo suspenduotas, įvesta naujų įstatymų, prieštaraujančių 1919 konstitucijai. Reichstago padegimo pretekstu 1933 II 28 buvo išleistas reichsprezidento potvarkis Tautai ir valstybei apsaugoti, kuriame komunistų keliamos grėsmės pagrindu reichsprezidentas pasinaudojo 48 straipsnio jam suteiktomis galiomis, suspenduodamas daugelį žmogaus laisvių ir teisių. 1933 III 24 išleistas vadinamasis Įgaliojimų įstatymas (Gesetz zur Behebung der Not von Volk und Reich), pagal kurį Adolfo Hitlerio vyriausybė užtikrino sau teisę savarankiškai leisti įstatymus, apeidama konstitucijoje numatytą Reichstago ir Reichsrato dalyvavimą įstatymų leidybos procedūroje. 1934 I 30 Reicho restruktūrizavimo įstatymas panaikino Vokietijos žemių suverenumą ir faktiškai atėmė įgaliojimus iš Reichsrato institucijos, kuri galiausiai 1934 II 14 įstatymu buvo panaikinta. 1934 VIII 1 NSDAP inicijuotu referendumu (rugpjūčio 19) buvo pritarta reichsprezidento ir reichskanclerio žinybų sujungimui į vieną Fiurerio ir reichskanclerio institutą.

Svarbiausi politiniai veikėjai. Aukščiausia valdžia Vokietijos reicho imperijos laikotarpiu priklausė Prūsijos karaliui, kuris, būdamas sąjunginių monarchų vadovu (primus inter pares), turėjo imperatoriaus (Kaiser) titulą. Po 1871 I 18 įvykusio vainikavimo Wilhelmas I vadovavo imperijai iki mirties (1888 III 9); po jo sostą užėmė Friedrichas III (1888 III 9–VI 15) ir Wilhelmas II (1888 VI 15–1918 XI 9). Respublikos laikotarpiu valstybės galva buvo reichsprezidentas. Pirmasis reichsprezidentas Friedrichas Ebertas (1919 II 11–1925 II 28), išrinktas Vokietijos nacionalinio susirinkimo, antrasis – Paulius von Hindenburgas (1925 V 12–1934 VIII 2), išrinktas reichsprezidento rinkimuose (jie Vokietijoje vyko 1925 III 29 ir IV 26 (du turai), vėliau 1932 III 13 ir IV 10). Po to A. Hitlerio vyriausybė paskelbė, kad esą siekdama išlaikyti P. Hindenburgo atminimą, reichsprezidento ir reichskanclerio žinybas sujungianti į vieną – Fiurerio ir reichskanclerio. Vokietijos reicho vyriausybes imperijos laikotarpiu sudarė imperatoriaus skiriamas reichskancleris ir pastarojo skiriami valstybės sekretoriai. Reichskanclerių pareigas ėjo: Otto von Bismarckas (iki 1890 III 20); Leo von Caprivi (1890 III 20–1894 X 26); Chlodwigas zu Hohenlohe-Schillingsfürstas (1894 X 29–1900 X 15); Bernhardas von Bülowas (1900 X 17–1909 VII 10); Theobaldas von Bethmannas-Hollwegas (1909 VII 14–1917 VII 13); Georgas Michaelis (1917 VII 14–1917 X 24); Georgas von Hertlingas (1917 X 25–1918 X 3); Maxas von Badenas (1918 X 4–1918 XI 9); Friedrichas Ebertas (1918 XI 9–10). Po 1918 Lapkričio revoliucijos sudarytai Tautos įgaliotinių tarybai (1918 XI 10–1919 II 11) pirmininkavo Friedrichas Ebertas ir Hugo Hassė (iki 1918 XII 29, pakeistas Philippo Scheidemanno). Per Vokietijos Reichstago rinkimus dažniausiai nebūdavo vieno nugalėtojo, kadangi partijos per rinkimus labai retai surinkdavo daugiau nei 1/3 balsų. Pirmaisiais dviem dešimtmečiais po 1871 labiausiai atstovaujamos partijos Reichstage buvo dešiniosios pakraipos liberalus jungusi Nacionalliberalų partija (Nationalliberale Partei, įsteigta 1867) ir katalikiškos pakraipos Centro partija (Deutsche Zentrumspartei, įsteigta 1870). Nuo 1890 Reichstago rinkimų daugiausia balsų surinkdavo Vokietijos socialistų darbininkų (nuo 1890 – Vokietijos socialdemokratų) partija (Sozialdemokratische Partei Deutschlands), kuri vėliau iki pat 1932 liepos rinkimų buvo gausiausiai atstovaujama Reichstage. Kitos partijos, imperijos laikotarpiu per rinkimus surinkdavusios daugiau nei 10% balsų, buvo: Konservatorių partija (Konservative Partei, įsteigta 1848, nuo 1876 – Vokietijos konservatorių partija / Deutschkonservative Partei), nuo jos atskilusi Laisvųjų konservatorių partija (Freikonservative Partei, įsteigta 1867, nuo 1871 – Vokietijos reicho partija / Deutsche Reichspartei), kairiuosius liberalus vienijusi Vokietijos pažangos partija (Deutsche Fortschrittspartei, įsteigta 1861, 1884–1893 vadinta Vokietijos laisvamanių partija / Deutsche Freisinnige Partei, 1893–1910 Laisvamanių tautine partija / Freisinnige Volkspartei, nuo 1910 – Pažangiąja tautine partija / Fortschrittliche Volkspartei). Vokietiją paskelbus respublika, politinės partijos galėjo tikėtis įgyti didesnę įtaką; programiniai ir kito pobūdžio skirtumai, po Pirmojo pasaulinio karo valstybėje išaugęs demagoginės politinės mąstysenos patrauklumas nulėmė senųjų partijų transformacijas ir naujų steigimą. Nuo socialdemokratų atskilusi Nepriklausoma Vokietijos socialdemokratų partija (Unabhängige Sozialdemokratische Partei Deutschlands, įsteigta 1917) per 1920 Reichstago rinkimus gavo 17,9% balsų, pasiglemždama beveik pusės senosios Socialdemokratų partijos rinkėjų balsų (1919 pastaroji dar pelnė 37,9%, 1920 – tik 21,6% balsų). Nuo 1924 nepriklausomų socialdemokratų vietas Reichstage užimdavo Vokietijos komunistų partija (Kommunistische Partei Deutschlands, įsteigta 1919). Kairiuosius liberalus vienijusi Vokietijos demokratinė partija (Deutsche Demokratische Partei, įsteigta 1918 buvusios Pažangiosios tautinės partijos vietoje) turėjo didesnę įtaką tik 1919–1920 Vokietijos nacionaliniame susirinkime; dešinieji liberalai 1918 transformavo buvusią Nacionalliberalų partiją į Vokietijos tautos partiją (Deutsche Volkspartei), prie kurios prisijungė nedidelė buvusios Reicho partijos dalis; ji turėjo didesnę įtaką 1920–1924 ir 1924–1928 kadencijos reichstaguose. 1920–1930 kadencijose didelę įtaką t. p. turėjo konservatyviąsias jėgas jungusi Vokietijos nacionalinė tautos partija (Deutschnationale Volkspartei, įkurta 1918). Iš dalies pasiglemžusi pastarosios rinkėjų balsus, per 1930 Reichstago rinkimus iškilo (18,3%) nauja radikali jėga – Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (NSDAP), ateinančių rinkimų metu tapusi lydere (1932 liepą surinko 37,4%, 1932 lapkritį – 33,1%, 1933 kovą – 43,9% balsų). 1933 II 28 Vokietijoje buvo uždrausta Komunistų, birželio 22 – Socialdemokratų partija; likusios politinės jėgos, išskyrus NSDAP, iširo pačios; 1933 VII 14 A. Hitlerio vyriausybė priėmė Įstatymą prieš naujų partijų steigimą. 1919–1933 vyriausybės Vokietijos reiche buvo formuojamos partinių koalicijų pagrindu. Pirmoji vadinamoji Weimaro koalicija buvo sudaryta tarp kairiųjų, centro jėgų ir kairiųjų liberalų Vokietijos nacionaliniame susirinkime. Vėliau socialdemokratai (SPD) formuojant vyriausybes dalyvaudavo retai, priklausomai nuo situacijos, paremdami arba ne koalicines vyriausybes; reichskancleris dažniausiai priklausė Centro partijai arba būdavo nepartinis. 1920–1933 dominavo centro ir dešiniųjų jėgų (Tautos partijos, DVP, bei Demokratinės partijos, DDP) sudarytos koalicijos. Reicho ministrai-prezidentai (nuo 1919 VIII 14 reichskancleriai): Philippas Scheidemannas (SPD; 1919 II 13–VI 20), Gustavas Baueris (SPD; 1919 VI 21–1920 III 26), Hermannas Mülleris (SPD; 1920 III 27–VI 8), Konstantinas Fehrenbachas (Centro partija; 1920 VI 25–1921 V 4), Josephas Wirthas (Centro partija; 1921 V 10–1922 XI 14), Wilhelmas Cuno (nepartinis; 1922 XI 22–1923 VIII 12), Gustavas Stresemannas (DVP; 1923 VIII 13–XI 23), Wilhelmas Marxas (Centro partija; 1923 XI 30–1924 XII 15), Hansas Lutheris (nepartinis; 1925 I 15–1926 V 12), Wilhelmas Marxas (Centro partija; 1926 V 16–1928 VI 12), Hermannas Mülleris (SPD; 1928 VI 28–1930 III 27); Heinrichas Brüningas (Centro partija; 1930 III 30–1932 V 30), Franzas von Papenas (nepartinis; 1932 VI 1–XI 17), Kurtas von Schleicheris (nepartinis; 1932 XII 3–1933 I 28), Adolfas Hitleris (NSDAP; 1933 I 30–1945 IV 30), Josephas Goebbelsas (NSDAP; 1945 IV 30–V 1).

Vidaus ir užsienio politikos tendencijos. Įkūrus Vokietijos reichą, O. Bismarcko vidaus politika buvo orientuota į Vokietijos reicho unifikavimą, pirmiausia teisės ir finansų sektoriuose. Svarbiausia jį rėmusi politinė jėga iki XIX a. 8 dešimtmečio pabaigos buvo dešinieji liberalai. Bendradarbiavimas su jais tęsėsi tol, kol Vokietijos reicho ekonomikoje dominavo kilimo tendencijos. 1871 įsteigtas Vokietijos reichas tapo antrąja pagal gyventojų skaičių valstybe Europoje, intensyviai žengiančia ekonominės plėtros linkme; sparti industrializacija, daugiausia orientuota į sunkiosios pramonės plėtrą, Vokietijoje jau buvo įvykusi XIX a. viduryje, po to, kai Muitų sąjungos sudarymas leido sukurti stambesnę nacionalinę rinką. Vokietijos galios augimui buvo palankūs ir 1870–1871 karo su Prancūzija rezultatai: ji gavo ne tik geležies telkinių turtingą Lotaringiją, bet ir 5 mlrd. frankų kontribuciją. Naujasis Vokietijos reichas privertė Prancūziją suteikti jam didžiausio palankumo prekybos statusą, įvedė aukso standartą. Vadinamajam steigimo laikotarpiui (1870–1873) buvo būdinga intensyvi pramonės ir prekybos plėtotė, didelis bankų augimas; iš karo su Prancūzija gauta kontribucija skatino naujų bendrovių steigimo karštligę. O. Bismarcko užsienio politika pradiniu imperijos gyvavimo laikotarpiu buvo orientuota į kintančių sąjungų sistemos, kuri leistų išsaugoti ekonominei plėtrai būtiną taiką, sudarymą. Kintančių sąjungų sistema (1872–1873 Trijų imperatorių sąjunga, 1879 Dvilypė sąjunga su Austrija, 1882 priėmus Italiją išplėsta iki Trilypės sąjungos, 1887 Viduržemio jūros susitarimai su Didžiąja Britanija ir Apsidraudimo sutartis su Rusija) paliko izoliacijoje svarbiausią galimą priešininkę Prancūziją, bet kartu neleido suartėti Rusijai ir Prancūzijai. Tačiau į laisvos rinkos principų palaikymą ir taikos išsaugojimą orientuota vidaus ir užsienio politika tęsėsi tol, kol pasijuto 1873–1886 ekonominės depresijos įtaka. Didžiosios Britanijos pramonės konkurencija, pasaulinėje rinkoje sumažėjusios javų kainos nuolat didino įtampą ir skatino laisvosios prekybos kritiką. Jau XIX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje O. Bismarcko vyriausybė turėjo keisti politiką: nusigręžti nuo dešiniųjų liberalų ir suartėti su konservatoriais bei Centro partija (dėl to nutraukti kultūrkampfą), pereiti prie nacionalinės ekonomikos protekcionizmo apsijuosiant apsauginiais muitų tarifais (1878), įvesti įvairiapusę socialinio draudimo sistemą (1883–1889) siekiant apsaugoti jautrų darbininkų sluoksnį ir kartu neleisti, kad jis būtų valdomas O. Bismarckui nelojalių socialistinių jėgų; be to, ekonominė depresija skatino Vokietijoje dominavusios sunkiosios pramonės perėjimą prie visuotinės kartelių organizacijos. Užsienio politikoje ji pirmiausia pasireiškė 1884–1885 įvykusiu perėjimu prie kolonijinės politikos. 1888 sostą perėmęs Wilhelmas II kritikavo O. Bismarcko atkaklumą kovojant su socialistais ir esą prorusišką užsienio politiką, kuri, Wilhelmo II manymu, neleidusi glaudžiau suartėti Vokietijai su Didžiąja Britanija. 1890 O. Bismarckui buvo pasiūlyta pasitraukti ir jis atsistatydino. 1890 pradėta naujoji Wilhelmo II politika; jos apraiška viduje tapo antisocialistinių įstatymų atšaukimas, o prioritetu užsienio santykių srityje tapo probritiška orientacija ir O. Bismarcko kintančių sąjungų sistemų išardymas (1890 nusigręžimas nuo Rusijos atvedė į Prancūzijos ir Rusijos gynybinės sąjungos sudarymą 1893–1894 sandūroje). Manyta, kad imperialistinė politika (kovojimas dėl vietos po saule Vokietijai) yra naudinga pramonei ir gyventojams; ją skatino sunkiosios pramonės kartelių spaudimas siekiant gamybos plėtros ir realizavimo rinkų paieškos (XIX–XX a. sandūroje Vokietijos ekonominis augimas buvo vienas sparčiausių Europoje, ypač geležies, plieno ir naujų pramonės šakų – chemijos bei elektros, gamyba), sykiu ir socialinė įtampa Vokietijoje. Vokietijos reichui 1898 pradėjus karinio laivyno statybos programą ir spaudžiant (kartais gana arogantiškai) Didžiąją Britaniją jungtis prie Trilypės sąjungos, viltys sudaryti Vokietijos–Didžiosios Britanijos sąjungą 1901–1902 žlugo. Viena vertus, suartėjimas, įvykęs tarp stambių sunkiosios gamybos šakų magnatų, kariuomenės ir valdovo aplinkos, antra vertus, XIX a. pabaigoje pasaulyje sustiprėjusios ekonominio protekcionizmo tendencijos, vedė Vokietiją agresyvios užsienio politikos link, kuri valstybės viduje buvo palaikoma intensyviai pasitelkiant vokiečių nacionalizmo idėjas. Nors Vokietijos reicho diplomatija iki pat 1914 Liepos krizės stengėsi sureguliuoti užsienio santykių plotmėje kylančius konfliktus (1905 ir 1911 Maroko krizės, 1908 Bosnijos krizė, įtampa su Didžiąja Britanija dėl Vokietijos laivyno statybos, 1912–1913 Balkanų karai) ir išlaikyti taiką, vidiniai politiniai prieštaravimai imperijoje (ir paties imperatoriaus nusistatymas) buvo palankūs imperialistinių ir militaristinių tendencijų plėtrai. Sąjungos su Austrija laikymasis ir generalinio štabo spaudimas 1914 Liepos krizės metu laimėjo prieš reichskanclerio T. Bethmanno-Hollwego pastangas išlaikyti taiką, ir 1914 VIII 1 Vokietija paskelbė mobilizaciją ir karą Rusijai. Nacionalizmo idėjų pagrindu mobilizuotos, militarizuotos ir trumpalaikiam karui nuteiktos visuomenės nuotaikos skatino visas politines partijas, įskaitant socialdemokratus, pademonstruoti pilietinę taiką ir balsuoti Reichstage už karo kreditavimą. Tačiau lokalinio karo tikimybė žlugo įsitraukus Didžiajai Britanijai, o 1917 – JAV. Užsitęsęs Pirmasis pasaulinis karas jau 1917 pagrindines Reichstago partijas palenkė taikos siekimo linkme, padidindamas vidinius prieštaravimus tarp vyriausybės, Reichstago ir kariuomenės. 1917 vidinę krizę užbaigė vyriausiosios kariuomenės vadovybės autoriteto poveikis, tačiau 1918 rugpjūtį pati kariuomenės vadovybė paskelbė karo tęsimą esant beprasmiu; rugsėjo 29 ji pareikalavo, kad vyriausybė pradėtų derybas dėl paliaubų. Laukiant karo pabaigos, karinio laivyno vadovybė Kylyje savo iniciatyva spalio 24 nusprendė pasiųsti jūreivius į sprendžiamąjį jūrų mūšį su Didžiąja Britanija Lamanšo sąsiauryje. Tai sukėlė karinio laivyno jūreivių maištą, peraugusį į Lapkričio revoliuciją. Lapkričio 9 Wilhelmas II ir sosto įpėdinis atsisakė sosto, Berlyne buvo paskelbta Vokietijos respublika, lapkričio 11 pasirašytos Compiègno paliaubos. Pirmojo pasaulinio karo šleifas lydėjo Vokietijos reichą visą tarpukario laikotarpį: įvairiais skaičiavimais, kare žuvo 1,8–2,0 mln. Vokietijos reicho karių, 420–760 tūkst. civilių, buvo sužeista apie 4,25 mln. gyventojų (daugiau kaip pusė jų liko neįgaliais); pastangos padengti milžinišką biudžeto deficitą vertė Vokietijos reichsbanką 1914–1918 pasiskolinti apie 98 mlrd. markių, iš kurių buvo finansuojama apie 60% karo išlaidų; visa tai sukėlė didelę socialinę ir ekonominę krizę, kuri formavo palankias sąlygas politinei suirutei ir radikalių politinių grupuočių iškilimui. Pasireiškė daugkartiniai kairiųjų (1919 sausį Spartako sukilimas ir kiti) ir dešiniųjų (1920 kovą Kappo pučas, 1923 rugsėjį Alaus pučas ir kiti) ekstremistų bandymai nuversti valdžią, partikuliaristinės nuotaikos atskirose Vokietijos reicho valstybėse; visa tai iškėlė kariuomenės, kaip vienintelės realios jėgos, vaidmenį (kariuomenės iniciatyva 1919–1921 užsimezgęs Vokietijos ir Sovietų Rusijos karinis bendradarbiavimas padėjo pagrindus abipusiam politiniam suartėjimui; 1922 IV 16 Rapallo sutartis). Prie to prisidėjo psichologinė įtampa: sužlugdyti milijonų žmonių gyvenimai, Versalio taikos sutartimi Vokietijai suversta kaltė už karo sukėlimą ir jai pritaikytos sankcijos, įskaitant Prancūzijos spaudimą mokėti karo reparacijas (Londono ultimatumas 1921 V 5 nustatė galutinę 132 mlrd. aukso markių sumą). Pastarasis faktorius galutinai sužlugdė Vokietijos reicho finansų sistemą: 1922 I–1923 XI infliacija Vokietijos reiche išaugo 20 mlrd. kartų (1 JAV doleris 1923 lapkritį kainavo 4200 mlrd. markių). Vokietijos delsimą vykdyti nerealius reparacinius įsipareigojimus Prancūzija aiškino kaip tyčinį sabotažą; tuo pagrindu 1923 I 11 buvo įvesta kariuomenė į Rūro sritį, tikintis, kad Rūro kasyklų poreikis privers Vokietiją anksčiau ar vėliau sumokėti reparacijas. 1923 rudenį G. Stresemanno vyriausybė stabilizavo finansinę situaciją, 1923 spalį įkurdama Vokietijos rentos banką ir 1923 XI 15 išleisdama į apyvartą naują, žeme padengtą rentmarkę. Suartėdamas su Vakarų valstybėmis, G. Stresemannas (Užsienio reikalų ministras 1923–1929) siekė pralaužti Vokietijos izoliaciją, tikėdamasis pasiekti, kad būtų sumažintos sąjungininkų reikalaujamos reparacijos. Jo aktyvios ir lanksčios politikos bei palankių sąlygų Vakarų valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, bet pirmiausia pačioje Prancūzijoje) dėka Vokietijai pavyko laikinai nuslopinti reparacijų klausimo eskalavimą, o 1925 Locarno sutartys, garantavusios Prancūzijos ir Belgijos vakarinės sienos neliečiamumą, leido grįžti jai į aktyvios europinės politikos areną. Reparacijų klausimu iš sąjungininkų pusės Vokietijos reiche buvo padaryta esminių nuolaidų (1924 Daweso planas paskirstė reparacijų mokėjimą per ilgą laikotarpį, suteikė Vokietijai paskolą, be to, numatė Prancūzijos ir Belgijos dalinių išvedimą iš Rūro srities), neprieštarauta Vokietijos įstojimui į Tautų Sąjungą (1926 IX 8), 1927 sausį buvo paleista sąjungininkų karinė komisija, tuo baigiant Vokietijos nusiginklavimo kontrolę. 1924 prasidėjusią Vokietijos ūkio plėtrą nutraukė 1929 spalį kilusi pasaulio ekonominė krizė. Greitas ūkio nuosmukis po tik ką pasiekto kilimo, smarkiai išaugęs nedarbas (1932/33 žiemą pasiekęs 38–39% lygį), parlamentarizmo krizė ir viešosios politikos radikalizavimas sukūrė palankią aplinką iškilti NSDAP. Įtakos tam turėjo ir antirespublikoniškos nuotaikos, vyravusios stambiojoje pramonėje, kariuomenės vadovybėje (stambieji pramonininkai rėmė konservatyvąsias ir dešiniųjų liberalų jėgas (kur kas labiau nei NSDAP), pasisakančias prieš respubliką). Per 1932 lapkričio Reichstago rinkimus gavusi 1/3 balsų, NSDAP pasiekė, kad A. Hitleris būtų paskirtas reichskancleriu ir išsyk ėmėsi galios svertų monopolizavimo. Iki 1937 pradžios ji susidorojo su politiniais oponentais, primetė partijos kontrolę visoms valstybinėms institucijoms, įvedė vieno vado (Führer), turinčio išgelbėti Vokietiją nuo jos politinių ir ekonominių nelaimių, principą, paversdama Vokietijos reichą autoritarine valstybe. Užsienio politikoje NSDAP, nenorėdama, kad tarptautiniai įsipareigojimai trukdytų prasidedančiam jos ginklavimuisi, 1933 X 14 pasitraukė iš Tautų Sąjungos. Pasukusi Versalio sistemos revizavimo kryptimi, ji siekė sudaryti palankias sąlygas Vokietijos gyvybinės erdvės (Lebensraum) užkariavimui. Tuo tikslu 1935 kovą paskelbė visuotinės karinės prievolės atkūrimą, 1936 kovą pasiuntė kariuomenę į demilitarizuotą Reino zoną, pašalino iš rytinio pasienio galimus priešininkų sąjungininkus 1938 kovą įvykdydama Austrijos anšliusą, o 1938 spalė ir 1939 kovą likdviduodama Čekoslovakiją. Tolesnis šios politikos vykdymas atsimušė į Lenkijos atsisakymą naujai sureguliuoti tarpusavio santykius 8 pasiūlymų programos, kuri būtų paverstusi Lenkiją Vokietijos satelitine valstybe, pagrindu. Tai vertė 1939 VIII 23 sudaryti laikiną susitarimą su SSRS, kuris leido išspręsti Lenkijos problemą, bet kartu įtraukė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją į konfliktą, galiausiai virtusį Antruoju pasauliniu karu.

Dar skaitykite Vokietijos politika Klaipėdos krašto klausimu (1919–1939).

L: Broszat M. Der Staat Hitlers: Grundlegung und Entwicklung seiner inneren Verfassung. München, 1969; Köllmann W. Bevölkerung in der industriellen Revolution. Studien zur Bevölkerungsgeschichte Deutschlands. Göttingen, 1974; Kröger K. Einführung in die jüngere deutsche Verfassungsgeschichte (1806–1933). München, 1988; Kolb E. Die Weimarer Republik. 3. Aufl., München, 1993; Nipperdey T. Deutsche Geschichte, 3 Bde., München, 1998; Wehler H.-U. Deutsche Gesellschaftsgeschichte, Bd. 3–4, München, 1995, 2003.

Vasilijus Safronovas