Vokietijos nacionalinis susirinkimas, 2
Vokietjos nacionãlinis susirinkmas, 2, 1919–1920 veikęs steigiamasis Vokietijos respublikos įstatymų leidybos organas, nustatęs valstybės konstitucinius pagrindus. Po Vokietijos imperijos žlugimo (1918 XI) valstybėje susidariusios politinės krizės metu faktiškai atliko aukščiausio Vokietijos valdžios organo funkcijas. Išrinktas 1919 I 19 laisvuose rinkimuose, kuriuose, remiantis 1918 XI 30 priimtu rinkimų įstatymu, galėjo dalyvauti visi Vokietijos piliečiai, rinkimų dieną sulaukę 20 metų (pirmąkart Vokietijos istorijoje rinkimuose galėjo dalyvauti ir moterys). Rinkimuose dalyvavo ir Mažosios Lietuvos gyventojai. Išrinktas 421 delegatas (papildomuose rinkimuose dar 2). 1919 II 6 susirinko Weimare. Pagrindiniai respublikos šalininkai – Vokietijos socialdemokratų ir Centro partijos – per rinkimus gavo daugiausia balsų (atitinkamai 37,9% ir 19,7%); kartu su kairiųjų liberalų Vokietijos demokratų partija (VDP; 18,6% balsų) sudarė vadinamąją Weimaro koaliciją. 1919 II 11 Vokietijos nacionalinis susirinkimas išrinko Friedrichą Ebertą pirmuoju Vokietijos respublikos prezidentu, kuris vasario 13 paskyrė Philippą Scheidemanną Reicho ministru-prezidentu. Antantės šalių spaudimas dėl Versalio taikos sutarties ratifikavimo suskaldė vyriausybės narių vienybę ir birželio 20 P. Scheidemanno kabinetas atsistatydino; birželio 21 sudaryta nauja vyriausybė, į kurią nebeįėjo VDP atstovai, vadovaujama Gustavo Bauerio. Birželio 22 d. vardiniu balsavimu Vokietijos nacionalinis susirinkimas įgaliojo vyriausybę Versalio taikos sutartį pasirašyti. Liepos 9 ji buvo ratifikuota. Svarbiausias Vokietijos nacionalinio susirinkimo rezultatas – 1919 VII 31 priimta (rugpjūčio11 įsigaliojusi) Vokietijos reicho konstitucija, įsteigusi parlamentinę demokratinę federacinę Vokietijos respubliką. Baigė darbą 1920 V 21.
Vasilijus Safronovas