Vokietijos politika Klaipėdos krašto klausimu (1919–1939)

Vokietjos poltika Klapėdos krãšto kláusimu (1919–1939) buvo pagrįsta Klaipėdos krašto priklausomybės Vokietijai teisėtumo prielaida, kuri išplaukė iš klasikinio nacionalizmo principo, kad politinės ir kultūrinės ribos turi sutapti, ir pagal kurią lietuvių teisės į Klaipėdos kraštą nebuvo laikomos pagrįstomis. 1919 VI 28 Versalio taikos sutarties pasirašymas Vokietijoje buvo pavaizduotas kaip Antantės valstybių primestas diktatas, o prarastų vokiečių gyvenamų rytinių teritorijų susigrąžinimo problema nuolat eskaluojama. Visa tai formavo nusistatymą nepripažinti Versalio sutarties nustatytų teritorinių pertvarkymų rytuose, tikintis ir reikalaujant, kad prarastos žemės būtų grąžintos. Tai apibūdina bendrą Vokietijos politikos Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 nuostatą, bet skirtingais laikotarpiais skyrėsi priemonės, kuriomis to buvo siekiama. Esminė VVokietijos politikos Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 taktika, nepakitusi per visą laikotarpį, buvo esamų ir naujai įsteigtų organizacijų pagrindu, taikant įvairias finansinio, ekonominio ir ideologinio poveikio priemones, palaikyti Klaipėdos krašte provokišką gyventojų politinę orientaciją ir taip išlaikyti šią teritoriją Vokietijos įtakoje. Vis dėlto Klaipėdos krašto klausimas Vokietijos užsienio politikoje buvo šalutinis, todėl skirtingais laikotarpiais, priklausomai nuo politinės konjunktūros visame regione, šio klausimo vaidmuo Vokietijos politikoje bei Vokietijos ir Lietuvos santykiuose keitėsi. Atitinkamai keitėsi ir tai, kokiems tikslams Vokietija planavo panaudoti Klaipėdos krašto gyventojų paramą jai. Šiais aspektais yra išskirtini keli laikotarpiai.

1. 1919 VI 28–1923 I 15, laikotarpis nuo Versalio sutarties pasirašymo iki de facto Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Jo metu buvo pradėtas kurti poveikį Klaipėdos kraštui ir po jo atskyrimo nuo Vokietijos užtikrinti galintis mechanizmas. 1919 VIII 26 Vokietijos vyriausybė specialiu Vokietijos Reicho ir Prūsijos valstybės komisaru Klaipėdos kraštui paskyrė buvusį Gumbinės apygardos prezidentą grafą Georgą Franzą Wilhelmą von Lambsdorffą, kuris turėjo daryti viską, kad krašto perdavimas Antantei įvyktų prarandant jame kuo mažiau Vokietijos pozicijų. Neaišku, kiek įtakos Vokietijos nurodymai padarė 1919 spalio pabaigoje Klaipėdoje subrendusiam projektui paskelbti laisvąją Klaipėdos krašto valstybę tomis sąlygomis, kurias vėliau parengė patys klaipėdiečiai. Nors 1920 pradžioje paskirtas Antantės valstybių atstovas šį projektą atmetė, visgi atsižvelgiant į Antantės valstybių nuogąstavimus dėl tikimybės netekti efektyvaus krašto administravimo, Klaipėdos krašto perleidimą reglamentuojančiame susitarime, pasirašytame 1920 I 9 Paryžiuje, buvo numatyta, kad visi valdininkai laikinai išlaikys savo tarnybas Klaipėdos krašte. Po to, kai 1920 II 15 G. Lambsdorffas perdavė Vokietijos suverenias teises į Klaipėdos kraštą Antantės valstybių atstovui, jis toliau atliko savo pareigas kaip specialus Vokietijos atstovas Klaipėdos kraštui (iki 1922 V). Klaipėdoje veikė Gumbinėje rezidavusio G. Lambsdorffo kontora, kuri faktiškai atliko Vokietijos atstovybės vaidmenį, o pačią komisaro instituciją Vokietija jau tada pradėjo naudoti kontaktui tarp Berlyno ir Klaipėdos krašto politikų palaikyti. Pvz., 1920 II 20 Vokietijos ministrų kabineto posėdyje, išklausius G. Lambsdorffo pranešimo, buvo nutarta imtis priemonių, kurios paskatintų Klaipėdos krašto valdininkus likti savo postuose. Be to, 1919–1923 susiformavo ir Vokietijos politikos Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 išeities taškai. Jiems darė įtaką bendra Vokietijos užsienio politikos tendencija kiek įmanoma sabotuoti Versalio taikos sutarties vykdymą ir Versalio sistemos funkcionavimą; reparacijų klausimas, kuris griovė Vokietijos finansinę sistemą ir, turint galvoje, kad reparacijų iš visų sąjungininkų labiausiai reikalavo Prancūzija, gilino antiprancūzišką nusiteikimą; Prancūzijos ir Lenkijos suartėjimas ir įsitikinimas, kad Lenkijos valstybės atkūrimas įvyko Vokietijos teritorijų sąskaita. Vokietijos Rytų politikoje tai formavo veiklos kryptį, pasireiškiančią beveik atviru kenkimu Lenkijos interesams ir palankių bei abiem pusėms naudingų diplomatinių santykių su Sovietine Rusija užmezgimu. Bolševikų valdoma Rusija tuo metu diplomatiniu atžvilgiu dar nebuvo įtraukta į Versalio sistemos vykdymą ir nesirengė taikytis su Lenkijos faktoriaus atsiradimu. Visa tai vedė į jos ir Vokietijos suartėjimą 1921–1922, kuris reiškė revizionistinio bloko Versalio sutarties atžvilgiu susikūrimą. Lietuvai šiame kontekste teko svarbus vaidmuo, kadangi dėl nuolatinio Vilniaus problemos eskalavimo Lietuvos užsienio politikoje irgi dominavo antilenkiškas kursas. Abi revizionistinio bloko valstybės, pasinaudodamos Lietuvos ir Lenkijos konfliktu, ne tik išnaudojo Lietuvą kaip savo abipusės komunikacijos koridorių, bet ir, vengdamos bet kokio prieš save nukreiptos sąjungos potencialo panaudojimo, visomis priemonėmis stengėsi neleisti, kad sumažėtų Lietuvos ryžtas vykdyti antilenkišką politiką. Vokietijos politikos Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 nuostatos šiuo laikotarpiu iš dalies laikytinos reakcija į Lenkijos pretenzijas Klaipėdos klausimu. Lenkija Klaipėdos atžvilgiu turėjo ekonominių bei politinių interesų: Klaipėdos uostas jai buvo svarbus prekybos požiūriu, kadangi naujai sukurta valstybė neturėjo savo uosto, o užsienio prekyboje siekė būti kuo mažiau priklausoma nuo Vokietijos, be to, Lenkija traktavo Klaipėdos problemą ir kaip spaudimo Lietuvai įrankį. Vokietija savo ruožtu suvokė, kad Lenkijos interesų realizavimas Klaipėdos atžvilgiu ne tik dar labiau pakenktų Rytų Prūsijos padėčiai, bet ir reikštų potencialų Lietuvos vaidmens Vokietijos ir Sovietinės Rusijos santykiuose eliminavimą. Todėl 1919–1923 kuo labiau didėjo tikimybė, kad Klaipėdos problema bus išspręsta atsižvelgiant į Lenkijos interesus, tuo labiau stiprėjo Vokietijos valdžios įsitikinimas, kad Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos būtų mažesnė blogybė. Kadangi Klaipėdos krašto politiniai veikėjai tam prieštaravo, manydami, kad ekonominiu požiūriu naudingiausias jiems būtų laisvosios valstybės įgyvendinimo variantas, Vokietija bandė paveikti juos per spaudą, o 1921 pabaigoje Vokietijos komisaras G. Lambsdorffas inicijavo susitikimą su vietiniais politikais, bet nutekėjus informacijai, vyriausiasis komisaras Jeanas Gabrielis Petisné pasistengė, kad toks susitikimas neįvyktų. Nepavykstant pakeisti Klaipėdos politikų orientacijos, Vokietija 1922 vasario mėn. pradėjo siųsti užuominas Lietuvos diplomatams, kad ji neprieštarautų Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, kad tik iš jo būtų išstumta Prancūzija. 1922 rugsėjo pabaigoje tokios žinutės pasirodė Rytų Prūsijos spaudoje, o 1922 lapkritį Vokietijos Užsienio reikalų ministerija (URM) paskelbė, kad laisvosios valstybės statuso suteikimas Klaipėdos kraštui būtų mažiausiai trokštamas Klaipėdos problemos sprendimo variantas. 1922 XI 20 Lietuvos vyriausybei nusprendus Klaipėdos kraštą užimti jėga inscenizuojant vietinių gyventojų sukilimą, Vokietija slapta parėmė tokius ketinimus. Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas pritarimą Lietuvos planams lapkričio 29 gavo iš Vokietijos atstovo Kaune Franzo Olshauseno. 1922 gruodį, suderinę su E. Galvanausku, Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės nariai Vincas Krėvė ir kapitonas Pranas Džiūvė Berlyne susitiko su reichsvero vadu generolu Hansu von Seecktu, kuris pareiškė, kad nė vienas vokietis Klaipėdoje nepaleisiąs šūvio į lietuvius, tačiau patarė dėl būsimo krašto statuso derėtis ne su Antantės valstybėmis, o su Vokietija. Be to, susitikimo metu neoficialiais kanalais buvo pažadėta akcijos dalyvius apginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Iškart po 1923 I 15 pasklidus gandams, kad ji parėmė Lietuvos ketinimus jėga išspręsti Klaipėdos problemą savo naudai, Vokietijos URM valstybės sekretorius Carlas von Schubertas perskaitė Lietuvos pasiuntiniui Berlyne (1922 VI–1931 X) Vaclovui Sidzikauskui oficialų protestą prieš tokius Lietuvos veiksmus, tačiau sausio 18 Vokietijos pasiuntinys Kaune savo analizėje traktavo Lietuvos veiksmus kaip prevencinį, prieš Lenkijos interesus nukreiptą žingsnį, kuris Vokietijos interesų nepažeidė.

2. 1923–1930 laikotarpis. Po 1923 I 15 Vokietijos politika Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 buvo grindžiama požiūriu į Klaipėdos kraštą kaip į tam tikrą depozitą, kuris Lietuvos pavaldume bus apsaugotas nuo Prancūzijos ar Lenkijos įtakos. Tai pasireiškė, viena vertus, vengimu pripažinti Klaipėdos kraštą kaip Lietuvos teritoriją, antra vertus, suvokimu, kad Lietuvos politiką Klaipėdos krašte bus įmanoma palyginti lengvai kontroliuoti. Nors Lietuva po Klaipėdos krašto prijungimo ir nevykdė neoficialaus Vokietijos pageidavimo derėtis su ja dėl krašto ateities, kadangi tai būtų reiškę galutinį Lietuvos priskyrimą revizionistiniam Vokietijos ir SSRS blokui, prasidėjus deryboms su Antantės valstybėmis dėl Klaipėdos krašto autonominio statuso Lietuvos sudėtyje, Vokietijoje buvo suprasta, kad toks stutusas jau savaime Lietuvai bus kliūtis integruojant Klaipėdos kraštą. Išnaudodama šią situaciją, Vokietija sustiprino priemones, nukreiptas prieš tokius bandymus, neoficialiais kanalais (pirmiausia finansiškai) palaikydama Klaipėdos krašto gyventojų provokiškas ir antiintegracines nuostatas. Svarbiausiu tarpininku tarp oficialiai privačių, bet faktiškai Vokietijos vyriausybės finansuojamų institucijų, kurių tikslas buvo remti vokiečių mažumas rytinėse teritorijose (Vokiečių fondas Deutsche Stiftung ir kiti), ir vietinių gyventojų tapo Klaipėdoje įsteigtas Vokietijos generalinis konsulatas (Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje). Jis bendradarbiavo su Klaipėdos krašto provokiškai orientuotomis institucijomis ir atskirais asmenimis įstatymų leidybos, teisėtvarkos, rinkimų organizavimo srityse, rinkdamas žvalgybinę informaciją; per jį t. p. ėjo finansinė parama spaudai (iš Berlyne veikusios bendrovės Concordia), rinkimams, nuo 1924 rudens – vadinamųjų beprocentinių paskolų teikimas autonominių įstaigų valdininkams, išlyginant atlyginimo skirtumą tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos, taip užsitikrinant jų palankumą. 1925 II 10 Lietuvai ir Vokietijai sudarius sutartį dėl pilietybės optacijos, Vokietijos vyriausybė per konsulatą Klaipėdoje ėmė skatinti valdininkus, turinčius teisę optuoti Lietuvos pilietybę, pasinaudoti ta teise, o turinčius teisę optuoti Vokietijos pilietybę – ja nesinaudoti. Kita Vokietijos atspara Klaipėdos krašte buvo 1923 įsteigta organizacija Memelländischer Kulturbund, per kurią finansinė parama buvo skiriama vietinėms politinėms partijoms, šelpiamos įvairios meno ir sporto organizacijos, mokyklos, bažnyčios, skiriamos stipendijos Vokietijoje siekiančiam studijuoti jaunimui. Kadangi Kulturbundui priklausė ir karo veteranų draugijos, iš Vokietijos vyriausybės per jį buvo mokamos pašalpos krašte gyvenantiems karo invalidams, veteranams ir jų našlėms. Į paramos Kulturbundui teikimo tinklą buvo įtraukta Berlyne veikusi organizacija Deutsch-Litauischer Memellandbund, Rytų Prūsijos bankai, Vokietijos konsulatas Klaipėdoje. Tad šiuo laikotarpiu Vokietija slaptais ir pusiau oficialiais kanalais stiprino savo pozicijas Klaipėdos krašte faktiškai veikdama prieš Lietuvos pastangas jį integruoti. 1924 sudarius Klaipėdos krašto konvenciją, Vokietija besąlygiškai reikalavo, kad Lietuva gerbtų krašto autonomiją, vokiečių teises ir, vykdydama savo politiką Klaipėdos klausimu, laikytųsi Konvencijos reikalavimų. Klaipėdos kortą ji naudojo kaip spaudimo priemonę, kurios buvo griebiamasi tuomet, kai prireikdavo įtikinti Lietuvą vykdyti vienokį ar kitokį Vokietijai naudingą politikos kursą. Turint omenyje, kad Klaipėdos klausimas Vokietijos Rytų politikoje buvo šalutinis, toks spaudimo įrankis turėjo prisidėti prie pagrindinių tikslų įgyvenimo ir, veikiant išvien su SSRS, neleisti Lietuvai nukrypti nuo antilenkiško politikos kurso. Tokia tendencija ypač sustiprėjo 1925 X 5–16 sudarius Locarno sutartis, kurios įgalino Vokietiją suaktyvinti veiksmus Rytų politikoje. Aktualiausi Vokietijai klausimai šiuo atveju buvo Lenkijos koridoriaus likvidavimas ir Rytų Prūsijos ekonominės plėtros prielaidų užtikrinimas. Kol nebus išspręstas koridoriaus klausimas, Vokietija priešinosi bet kokiam Lenkijos ir Lietuvos susitarimui. Antai 1925 Vokietijos pasiuntinys Kaune Erichas Schroetteris kartu su SSRS pasiuntiniu Sergejumi Aleksandrovskiu surengė demaršą prieš Lietuvos ir Lenkijos pastangas sureguliuoti pavienius tarpvalstybinius klausimus Kopenhagoje, kai Lietuva, bandydama patenkinti Klaipėdos medienos pramoninkų interesus, ryžosi su Lenkija pradėti derybas dėl medienos plukdymo Nemunu sutvarkymo. Antra vertus, 1927 XII 10, balsuodama už Tautų Sąjungos (TS) tarybos rezoliuciją, likvidavusią karo padėtį tarp Lietuvos ir Lenkijos ir rekomendavusią abiem valstybėms pradėti derybas dėl santykių normalizavimo, Vokietija pati prisidėjo prie įtampos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose sumažinimo, bet padarė tai tik todėl, kad karo padėtis trukdė Minsko–Vilniaus–Karaliaučiaus geležinkelio susisiekimui. Tuo pačiu Vokietijai rūpėjo neleisti Lietuvai ir Lenkijai suartėti, tad šiuo atveju toliau buvo naudojamasi Klaipėdos korta: Vokietijos pasiuntinybė Kaune formavo Lietuvai draugiškos Vokietijos įvaizdį, bet tuo pačiu metu Vokietijos konsulatas Klaipėdoje aktyvino krašte antiintegracines nuotaikas. Dar vieną spaudimo Lietuvai įrankį Vokietija įgijo 1926 IX 8 tapusi Tautų Sąjungos nare ir gavusi jos tarybos nuolatinės narės vietą. Šia pozicija ji netrukus ėmė naudotis gindama vokiečių mažumų teises ten, kur tai jai buvo naudinga. Dar 1925 IX 28 Tautų Sąjungos taryba buvo pripažinusi Klaipėdos krašto gyventojams teisę dėl galimų Konvencijos pažeidimų tiesiogiai kreiptis su peticijomis į Tautų Sąjungos generalinį sekretorių, kuris galėjo jas perduoti Tarybos nariams. Kai 1926 kovą keli Klaipėdos krašto seimelio atstovai įteikė Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui memorandumą dėl Lietuvos veiksmų pažeidžiant Konvenciją finansinėje srityje, 1926 VI 9 jo pagrindu Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos atstovai kreipėsi į Tautų Sąjungos Tarybą. Lietuvai paskelbus, kad tokia skundų teikimo procedūra neatitinka Konvencijos, buvo kreiptasi į specialią teisininkų komisiją, kurios pranešimo pagrindu 1926 IX 20 Tautų Sąjungos Taryba priėmė Lietuvos ginamą procedūrą ir panaikino 1925 IX 28 rezoliuciją, priversdama atsiimti birželio 9 d. pateiktą raštą, kaip nesuderinamą su Konvencija. Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, Lietuvos laimėjimas buvo paviršutiniškas, kadangi Lietuva bet kokiu atveju buvo priversta reaguoti į skundo esmę ir išspręsti finansinius klausimus klaipėdiečių naudai. Be to, rugsėjo 20 sprendimu nebuvo užkirstas kelias Klaipėdos krašto gyventojams arba seimeliui ateityje kreiptis su skundais dėl Konvencijos pažeidimų į kurią nors Tarybos narę, įskaitant Vokietiją. Taip Vokietija galėjo pradėti spausti Lietuvą ne tik tiesiogiai, bet ir per Tautų Sąjungą bet kada iškeldama klausimą dėl to, ar Lietuva savo veiksmais nepažeidžia Konvencijos. Antai 1927 V 24 Vokietija pareikalavo apsvarstyti Tautų Sąjungos Taryboje, ar Konvencijai neprieštarauja Lietuvos veiksmai atidėliojant II seimelio rinkimus, kas paskatino Lietuvos vyriausybę nusileisti ir sutikti surengti seimelio rinkimus ne vėliau kaip 1927 rugsėjį. Suvokimas, kad Vokietijai tapus Tautų Sąjungos Tarybos nare, jos spaudimo Lietuvai galimybės išaugo, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą skatino keisti ankstesnę politiką, kai Vokietiją stengtasi nustumti nuo Klaipėdos krašto reikalų ir neleisti jai daryti įtakos šiuo klausimu. A. Voldemaras tikėjosi, kad Lietuvai susitarus dėl Klaipėdos ne su Konvencijos signatarėmis, bet tiesiogiai su Vokietija, pavyks sumažinti pastarosios spaudimą ir ją pergudrauti. 1928 pradžioje A. Voldemaro derybose su Vokietijos užsienio reikalų ministru Gustavu Stresemannu bent laikinai buvo padėti pagrindai tolesniam dvišalių santykių plėtojimui. 1928 I–1929 I tarp Lietuvos ir Vokietijos buvo sudarytas vienu ar kitu aspektu su Klaipėdos kraštu susijusių 9 sutarčių paketas: 1928 I 29 konvencija dėl Klaipėdos krašto karių pensininkų aprūpinimo; arbitražo sutartis; sutartis sienos dalykams sutvarkyti; konvencija dėl pasienio vandenų priežiūros ir tvarkymo; konvencija dėl žvejybos Kuršių mariose, Skirvytėje, Rusnėje ir Nemune, Vištyčio ežere, Lieponoje, Širvintoje ir Šešupėje; 1928 X 30 konvencija dėl susisiekimo teisiniais klausimais; konsulinė sutartis; prekybos ir laivininkystės sutartis; 1929 I 26 konvencija dėl Klaipėdos krašto pensininkų aprūpinimo.

3. 1930–1934 laikotarpis laikytinas pereinamuoju. Jo metu Vokietijai vis dar buvo aktualu palaikyti gerus santykius su Lietuva dėl jos padėties Lenkijos atžvilgiu, bet lygiagrečiai stiprėjo tendencija vis atviriau kištis į Klaipėdos krašto reikalus, antiintegracinių nuotaikų kurstymas ir prieštaravimų Klaipėdos krašte aktualinimas. Šias tendencijas pirmiausia skatino Vokietijos vidiniai pokyčiai. Didžioji ekonominė depresija, ypač skaudžiai palietusi Vokietiją, sudarė sąlygas radikalių politinių jėgų iškilimui. Po Užsienio reikalų ministro G. Stresemanno mirties 1929 rudenį jų keltos politinės aktualijos, susijusios su Versalio sistemos revizija, ėmė daryti vis didesnę įtaką valstybės užsienio politikai. Nors spektre klausimų, susijusių su Versalio sistemos revizijos aktualijomis, Klaipėdos krašto problema Vokietijai tebeliko šalutinė, pati šios problemos kilmė darė įtaką tam, kad Vokietijoje ėmė atsirasti vis daugiau grupių (įskaitant ir politinių), kurios ėmė kelti Klaipėdos krašto priklausomybės klausimą. Antai Deutsche Staatspartei 1930 XI 9 rezoliucijoje, be kitų klausimų, iškėlė reikalavimą grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Visa tai darė įtaką principinio Vokietijos nusiteikimo Klaipėdos klausimu kaitai: jeigu 1925–1929 Europos (t. p. ir Vokietijos) diplomatijos užkulisiuose, sprendžiant įtampos Vokietijos–Lenkijos santykiuose pašalinimo ir Berlyno–Maskvos ašies perlaužimo problemą, dar galėjo būti svarstomas teritorinių mainų variantas, pagal kurį Vokietija, gavusi Dancigą ir dalį Lenkijos koridoriaus, Lenkijos naudai atsisakytų savo interesų Lietuvoje ir Klaipėdoje, tai nuo 1930 pačiai Vokietijai tokių Versalio sistemos revizijos požiūriu kompromisinių, mainų įgyvendinimas atrodė abejotinas. Reaguodamos į radikalėjančią Vokietijos užsienio politiką ir vis intensyviau sklindančius Versalio sistemos revizijos šūkius, antiintegracinės jėgos Klaipėdos krašte t. p. aštrino jau iki tol ne itin nuosaikias savo pozicijas Lietuvos vyriausybės politikos krašte atžvilgiu. Centro ir autonominės valdžios bendradarbiavimą Klaipėdoje tai labai apsunkino ir faktiškai darė nebeįmanomą. Suaktyvėjusiam Vokietijos kišimuisi į Klaipėdos krašto reikalus iš dalies atvėrė kelią pati Lietuva, 1928–1929 ėmusi derėtis šiuo klausimu tiesiogiai su Vokietija ir tokiu būdu labiau įtraukdama ją į sprendimų priėmimą. Prie ko atvedė ši politika, parodė 1930 rudenį Klaipėdos klausimu tarp Lietuvos ir Vokietijos kilusi santykių krizė. 1930 IX 20 Vokietija, remdamasi Klaipėdos krašto seimelio daugumos skundu, pareikalavo Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje apsvarstyti klausimus dėl Klaipėdos krašto direktorijos sudarymo, 1930 IX 3 Seimelio rinkimų įstatymo pakeitimo teisėtumo, gubernatoriaus atsisakymo perduoti prezidentui Landwirtschaftspartei vadovų skundą. Nepaisant Užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus pasipriešinimo, Lietuvoje buvo nutarta pritarti Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio pasiūlymui susitarti su Vokietija tiesiogiai. Padarius nuolaidas Vokietijai, jos užsienio reikalų ministras Julius Curtius Tautų Sąjungos Tarybos posėdyje pareiškė galįs laikyti klausimus išspręstais ir atsisakąs nuo tolesnio jų svarstymo. Tiesa, į D. Zauniaus kritiką Lietuvoje vis dėlto buvo atsižvelgta, ir ne visus Vokietijai duotus pažadus skubėta vykdyti. Be to, Lietuvos vyriausybė sugriežtino politiką Klaipėdos krašte, 1931 pareikalavo, kad Vokietija atšauktų generalinį konsulą Walterį Maenssą, rėmusį antiintegracines politines jėgas. Tačiau vietoj W. Maensso 1931 liepą paskyrus naują generalinį konsulą Otto von Toepkę, generalinio konsulato įtaka šioms politinėms jėgoms ir Direktorijoms nesumažėjo, o nesiskaitymas su krašto priklausomybės Lietuvai faktoriumi tik padidėjo. Be to, Vokietija suaktyvino spaudimą Lietuvai dėl Klaipėdos Tautų Sąjungoje, kurios Taryboje 1931 VI 22, 1932 II 3 buvo vėl svarstomi skundai, susiję su Lietuvos vyriausiojo tribunolo kompetencija Klaipėdos krašte, vyriausiojo prokuroro skyrimu, teisinių bylų priklausomybe. 1932 II 8 Vokietijos reichskancleris Heinrichas Brüningas pasiuntė Tautų Sąjungos generaliniams sekretoriui notą dėl Otto Böttcherio pašalinimo iš Klaipėdos krašto direktorijos pirmininko pareigų, kvalifikuodamas tai kaip naują Konvencijos laužymą ir prašydamas šį klausimą skubos tvarka svarstyti Taryboje. 1932 II 13 prasidėjus klausimo svarstymui, Lietuva bandė paveikti Konvencijos signatares paviešindama Vokietijos kišimąsi į Klaipėdos krašto reikalus per generalinį konsulatą. Nepaisant to, tarpininkaujant Vokietijai, 4 Konvencijos signatarės 1932 IV 11 kreipėsi į Nuolatinį tarptautinio teisingumo tribunolą Hagoje, pateikdamos 6 klausimus, susijusius su Konvencijos interpretavimu: ar gubernatorius turi teisę atšaukti Direktorijos pirmininką; jeigu taip, tai kokiomis aplinkybėmis; ar kiti Direktorijos nariai kartu nustoja ėję savo pareigas; ar O. Böttcherio atšaukimas vasario 6 buvo teisėtas; ar Eduardo Simaičio Direktorijos sudarymas buvo teisėtas; ar seimelio, nepareiškusio pasitikėjimo E. Simaičio Direktorijai, paleidimas kovo 23 buvo teisėtas (Klaipėdos krašto byla Hagos tribunole). Šis spaudimas ir naujo seimelio rinkimų rezultatai 1932 gegužę privertė Lietuvos vyriausybę švelninti politinį kursą. Antra vertus, Lietuvai netikėtai 1932 VIII 11 Hagos tribunolas, išnagrinėjęs 4 Konvencijos signatarių ir Lietuvos Respublikos bylą dėl Klaipėdos krašto statuto interpretavimo, priėmė Lietuvai palankų sprendimą. Tai vėl stiprino Lietuvos siekius tvirtinti pozicijas Klaipėdos krašte ir, kita vertus, parodė Vokietijai, kad Tautų Sąjungos arbitražo, kaip spaudimo priemonės prieš Lietuvą, naudojimas pasiteisina tik iš dalies. Šis faktorius neabejotinai prisidėjo prie to, kad tokios priemonės galiausiai buvo atsisakyta, pereinant prie kitų. Visgi didžiausią įtaką tam padarė NSDAP sustiprėjimas ir įsigalėjimas Vokietijoje 1932–1933. Ši kraštutinė nacionalistinė jėga nuo pat pradžių aiškiai deklaravo savo antiversalinę užsienio politikos orientaciją, inspiruodama atitinkamą provokiško gyventojo kontingento laikyseną ne tik Klaipėdos krašte. NSDAP įsitvirtinimas Vokietijos valdžioje suaktyvino NSDAP padalinių bei jos įtakoje buvusių politinių judėjimų veiklą daugelyje užsienio šalių. Kurį laiką tiesiogiai nekontroliuodama Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, bet kartu traktuodama vadinamąją Volkspolitik kaip išimtinai savo veiklos sferą, NSDAP deklaravo siekį suvienyti vokiečių tautą (Volk) nacionalsocializmo pagrindais. Pasiremdama savo narių tinklu, ji siekė eksportuoti valdžios užgrobimą į valstybes ir regionus už Vokietijos ribų – Austriją, Sudetus, Saro sritį, Dancigą, Klaipėdą. Tačiau 1933 birželio–spalio mėn. Austrijoje ir Čekoslovakijoje pronacistiniai judėjimai buvo užgniaužti kaltinimų valstybinio nelojalumo ir antivalstybinės veiklos pagrindu. Prancūzijos ir Italijos užnugaris šiuo klausimu ir tai, kad dėl agresyvios NSDAP vidaus politikos beveik visose Europos valstybėse atsirado atitinkamas nusiteikimas Vokietijos atžvilgiu, vedė prie to, kad Vokietija galėjo atsidurti tarptautinėje izoliacijoje. Todėl Užsienio reikalų ministerija, vadovaujama profesionalaus diplomato Konstantino von Neuratho, siekė suvaldyti agresyvią, savarankiškai vykdomą NSDAP politinę liniją. Galiausiai pastarosios šalininkams, pirmiausia pačiam Adolfui Hitleriui, irgi paaiškėjo, kad Vokietijai tokia linija duoda daugiau žalos nei konkrečių rezultatų. Tai vertė NSDAP rinktis atsargesnius ir santūresnius elgesio užsienio politikoje būdus. Po K. Neuratho perspėjimų apie kitų valstybių pradinę reakciją A. Hitleris turėjo pristabdyti beatodairišką veiklą užsienio šalyse ir aiškiai apsispręsti dėl ilgalaikių užsienio politikos prioritetų. Šiame kontekste Vokietijos užsienio politikos tikslai Klaipėdos krašte 1933–1934 neatrodo vienareikšmiškai. Akivaizdu tai, kad kraštutinio nacionalizmo pagrindais NSDAP iniciatyva Klaipėdos krašte buvo pertvarkomos senosios antiintegracinės jėgos (Landwirtschaftspartei ir Memelländische Volkspartei), siekiant sukurti jų pagrindu naują vieningą pronacistinį judėjimą, kuris perimtų valdžią Klaipėdos krašte ir telktų jo provokiškai nusiteikusius gyventojus. Dar 1929–1931 NSDAP Rytprūsių srities vadovybė ėmėsi NSDAP šalininkų Klaipėdos krašte veiklos koordinavimo: buvo įsteigta atskira Klaipėdos krašto partinė apylinkė, jos vadu paskirtas Tilžės kreisleiteris Hansas Moseris. Kulturbundo veikla Klaipėdos krašte pronacistine linkme buvo pakreipta pakeitus finansavimo šaltinį, kuriuo tapo 1933 gegužę įsteigtas Bund Deutscher Osten (BDO), vadovaujamas Franzo Lüdtkės, paskui Theodoro Oberländerio (nuo 1933 VII 1 ši sąjunga korporacinio nario teisėmis prisijungė prie NSDAP kontroliuojamos Volksbund für das Deutschtum im Ausland (VDA), tapdama pastarosios sąjungos padaliniu Landesverband Ostpreußen). Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Rytų Prūsijos gauleiteris bei oberprezidentas Erichas Kochas pronacistinį judėjimą Klaipėdos krašte kontroliavo per generalinį konsulatą. Ar šis judėjimas 1933–1934 rengė Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos, kaip 1935 buvo paskelbta Neumanno-Sasso bylos nuosprendyje, istoriografijoje pareikšta abejonių: viena vertus, trūkstama neginčijamų tai įrodančių faktų, antra vertus, manoma, kad Vokietija tokio žingsnio 1933–1934 dar nebūtų žengusi. 1933 kovo mėn. pirmųjų organizacijų, deklaravusių save esant nacionalsocialistinėmis, kūrimasis Klaipėdos krašte prasidėjo kaip spontaniška reakcija į NSDAP įsitvirtinimą Vokietijos valdžioje, o iš Klaipėdos krašte 1933 legalizuotų 2 pronacistinių partijų Vokietija parėmė nuosaikesnę Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets (SOVOG), o ne radikaliąją CSA, kurios veiklą galiausiai stengtasi slopinti. Maža to, 1933 birželį Bund Deutscher Osten ir NSDAP Tilžės kreisleiteris H. Moseris sankcionavo SOVOG įsteigimą, siekdami sudaryti atsvarą CSA, susibūrusiai be NSDAP sankcijos ir pernelyg akivaizdžiai deklaravusiai siekį perduoti Klaipėdos kraštą A. Hitlerui. Tai liudytų NSDAP siekius suvaldyti ir kontroliuoti provokiškų jėgų radikalizmą Klaipėdos krašte. 1933 IV 7 Vokietijos ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo svarstomas rytinių sienų revizijos klausimas, Užsienio reikalų ministras K. Neurathas pareiškė: nors Klaipėdos krašte ir blogai elgiamasi su vokiečiais, pageidautina palaikyti gerus santykius su Lietuva dėl jos geografinės padėties Lenkijos atžvilgiu.

4. 1934–1938 laikotarpis, kurio metu Vokietijos ir Lietuvos įtakos Klaipėdos krašte balansas pasikeitė Lietuvos nenaudai. 1934–1935 galių persiskirstymui Europoje būdingi veiksniai (Versalio sistemos krizė, Vokietijos ir SSRS santykių atšalimas, Lenkijos ir Vokietijos suartėjimas ir, svarbiausia, nuolaidų Vokietijai pozicija, kurią, bet kokia kaina vengdama naujo visuotinio konflikto Europoje, užėmė pirmiausia Didžioji Britanija) sudarė tokias Vokietijos politikos Klaipėdos krašto klausimu 1919–1939 sąlygas, kuriomis naudodamasi, Vokietija galėjo versti Lietuvą nuolat nuolaidžiauti jai Klaipėdos krašte. Šio laikotarpio Vokietijos ir Lietuvos pozicijų Klaipėdos krašte santykio išeities taškai susiformavo po nesėkmingo Lietuvos bandymo išardyti Klaipėdos krašte Vokietijai lojalių organizacijų tinklą ir pakeisti Vokietijai lojalius asmenis svarbiausiuose postuose lojaliais Lietuvai. Tokios politikos pradžią ženklino Jono Navako paskyrimas Klaipėdos krašto gubernatoriumi 1933 lapkritį. Iki 1933 Vokietijos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus nebuvo pasiekęs Lietuvai nepriimtinų formų. Tačiau NSDAP įsitvirtinus Vokietijos valdžioje, Klaipėdos krašto politikai, norėdami toliau turėti reikšmę politiniame gyvenime, turėjo arba parodyti visišką lojalumą naujam Vokietijos režimui, arba pasitraukti. Ši situacija, kaip ir itin sustiprėjusi antilietuviška propaganda Klaipėdos krašte, rodė Lietuvos pozicijų silpnėjimą. Lietuvos Respublikos saugumo agentai buvo surinkę pakankamai medžiagos, įrodančios, kad pronacistinį judėjimą Klaipėdos krašte kontroliuoja ir atvirai į Lietuvos vidaus reikalus kišasi Vokietija, todėl buvo akivaizdu, kad atsakas komplikuos santykius su ja. Lietuva turėjo atsižvelgti ir į jai nepalankią tarpvalstybinių santykių situacijos regione kaitą. Jau 1932–1933 Vokietijos ir SSRS santykiuose išryškėjo aktyvumo ir bendradarbiavimo silpnėjimo tendencijos, dėl kurių Lietuva ėmė prarasti savo kaip Vokietijos ir SSRS komunikacijos koridoriaus vaidmenį. Maža to, 1934 I 26 Vokietijai sudarius nepuolimo sutartį su Lenkija, Lietuva įsitikino, kad ligtolinės Vokietijos paramos Vilniaus klausimu intensyvumo, sumažėjusio jau 1932 pabaigoje, laukti nebeverta. Visa tai reiškė, kad vykdant efektyvią integravimo politiką Klaipėdos krašte, santykiai su Vokietija smarkiai komplikuosis, todėl Lietuvai buvo būtinas politinis užnugaris. Įvardydama CSA ir SOVOG antivalstybinėmis organizacijomis bei rengdama Neumanno ir Sasso procesą, Lietuvos vyriausybė jau galėjo remtis Austrijos ir Čekoslovakijos patirtimi. Jausdama Prancūzijos (faktiškai prieš Vokietiją nukreiptas) pastangas sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Rytų Europoje ir 1934 balandį antrąsyk pratęsusi 1926 sudarytą nepuolimo sutartį su SSRS, ji galėjo manyti, kad jos ryžtingas kursas Klaipėdos krašte atliepia bendresnes apsisaugojimo nuo galimo Vokietijos plėtimosi paieškas. Tokią strategiją rodytų kolektyvinio saugumo idėjos šalininko Stasio Lozoraičio paskyrimas nauju užsienio reikalų ministru 1934 birželį arba tai, kad 1935 kovo pradžioje SSRS pasiūlius sudaryti saugumo sutartį tarp 3 Baltijos valstybių, Prancūzijos, SSRS ir Čekoslovakijos, Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių buvo linkusi priimti rusų pasiūlymą, kadangi jai reikėjo saugumo garantijų. Buvo sunku numatyti, kad Didžioji Britanija pasirinks nuolaidų Vokietijai kelią, toleruodama jos antiversalinį užsienio politikos kursą, kurio link ji aiškiai pasuko 1935 pradžioje, arba tai, kad Prancūzijos bei SSRS pirštas kolektyvinio saugumo projektas galiausiai baigsis 1935 gegužę sudarytomis ir objektyviai nieko nekeitusiomis atskiromis savitarpio pagalbos ir nepuolimo sutartimis tarp SSRS ir Prancūzijos bei tarp SSRS ir Čekoslovakijos. Be to, SSRS parama, kuria kliovėsi Lietuva, buvo ribota: 1934 XI 9 SSRS pasiuntinys Kaune Michailas Karskis iš Maskvos gavo instrukcijas patarti Antanui Smetonai ir Juozui Tūbeliui rinktis Klaipėdoje atsargesnę ir provokiškesnę politiką. Neumanno ir Sasso proceso kontekste realiai vertindama Vokietijos grėsmę, Lietuva net pradėjo ieškoti būdų, kaip išspręsti santykių su Lenkija normalizavimo klausimą. Galiausiai pajutusi Konvencijos signatarių spaudimą, J. Tūbelio vyriausybė nesiėmė atsakomybės legalizuoti Martyno Reisgio Direktorijos veiksmų, 1935 kovą paskelbtas Neumanno ir Sasso bylos nuosprendis nebuvo toks griežtas, kokio buvo tikimasi, o 1935 balandį vyriausybė turėjo beveik prievarta išprašyti nenorėjusį trauktis gubernatorių J. Navaką ir visai atsitraukti nuo forsuoto Klaipėdos krašto integracijos kurso. Reakcija į Lietuvos veiksmus Vokietijoje pasireiškė ryškiomis antilietuviškomis nuotaikomis. Reicho vyriausybė ėmė grasinti Lietuvai, paskelbė ekonominę blokadą, o nuosprendžio paskelbimo išvakarėse sutraukė prie Rytprūsių sienos kariuomenės dalinių. Šiuo labiausiai įtemptu Vokietijos ir Lietuvos santykių laikotarpiu A. Hitleris, kaip jis 1935 pabaigoje leido suprasti Vokietijos generaliniam konsului Klaipėdoje Reinholdui von Sauckenui, neatmetė galimybės Klaipėdos problemą išspręsti jėga, bet, atsižvelgdamas į užsienio politikos visumą, nutarė kurį laiką to dar nesiimti ir toliau elgtis Klaipėdos klausimu kaip su atvira žaizda. Tad 1933–1934 sandūroje įvykęs Vokietijos ir Lenkijos suartėjimas bei nuolaidų Vokietijai dėl Klaipėdos krašto kelias, kuriuo Lietuva aiškiai pasuko 1935 pradžioje, atvedė į tokią situaciją, kurioje Vokietija dar labiau sustiprino savo įtaką Klaipėdoje ir galimybes daryti spaudimą Lietuvai. Kol Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, A. Hitlerio Vokietija nuolatiniu spaudimu dėl vokiečių teisių Klaipėdos krašte galėjo laikyti Lietuvą savo įtakoje, o ilgalaikių tikslų atžvilgiu tai buvo naudingiau, nei leisti jai pakliūti visiškon SSRS įtakon. Galimybė kontroliuoti Lenkiją ir Lietuvą, tuometiniu A. Hitlerio politikos požiūriu, reiškė, kad erdvėje, skiriančioje Vokietiją nuo SSRS, negalėjo būti Vokietijai pernelyg nepalankių ir SSRS įtakon patekusių teritorijų. Todėl pasibaigus 1934–1935 Vokietijos ir Lietuvos santykių krizei, Vokietija santykių su Lietuva normalizavimą padarė priklausomą nuo to, ar Lietuva imsis nuolaidų Klaipėdos krašte. Lietuvą šia kryptimi vertė žengti tiek Vokietijos spaudimas ir Konvencijos signatarių (ypač Didžiosios Britanijos) pozicija, tiek ir vidaus situacijos įvertinimas: nepaisant pastangų išardyti Klaipėdos krašte Vokietijai lojalių organizacijų tinklą, prieš V seimelio rinkimus, tarpininkaujant Vokietijos generaliniam konsulatui, iš politikoje iki tol nedalyvavusių asmenų buvo suburtas naujas Vienybės sąrašas, kuriam 1935 rugsėjį laimėjus rinkimus ir sudarius Augusto Baldžiaus Direktoriją, Vokietija vėl įgijo galimybę de facto kontroliuoti Klaipėdos krašto politinį gyvenimą. Tokiomis aplinkybėmis 1936 pradžioje Lietuva turėjo pakreipti savo politiką nuolaidų darymo Vokietijai linkme, nors jos įsitvirtinimo Klaipėdos krašte aktyvumas dėl to ir nesumenko. Į gubernatoriaus postą Lietuva ėmė skirti nuosaikią politiką vykdžiusius asmenis – Vladą Kurkauską, Joną Kubilių. Generalinis konsulatas po seimelio rinkimų vietinėms politinėms jėgoms t. p. nurodė laikytis Lietuvos atžvilgiu santūriai ir vengti didesnių susikirtimų. Pateikdama tai kaip geranoriškumo iš Lietuvos parodymo ženklą, 1936–1938 Vokietija privertė palaipsniui amnestuoti visus nuteistuosius Neumanno ir Sasso byloje. Tokia deklaratyvaus ir priverstinio geranoriškumo politika iš abiejų pusių tęsėsi iki 1938 pradžios.

5. Laikotarpis nuo 1937–1938 sandūros iki Sudetų krizės 1938 rugsėjį. Jo metu Vokietija, pasukusi puolamosios užsienio politikos kryptimi ir bandydama įtvirtinti Lenkijos, kaip savo satelitinės valstybės, statusą, dar labiau sustiprino savo pozicijas Lietuvos atžvilgiu: nuo Vokietijos tapo priklausomos ne tik Lietuvos pozicijos Klaipėdos krašte, bet ir bendras Lietuvos užsienio politikos kursas. 1937 XI 5 Berlyne įvykęs posėdis, dokumentuotas vadinamuoju Hoßbacho protokolu, laikomas posūkio tašku rizikingos puolamosios Vokietijos užsienio politikos linkme. Šio posėdžio metu A. Hitleris pasisakė už būtinybę reorganizuoti Vokietijos ekonomiką, pritaikant ją karo tikslams ir kiek įmanoma siekiant ekonominės autarkijos; t. p. buvo nubrėžtos artimiausių veiksmų užsienio politikoje gairės, traktuojant Austrijos ir Čekoslovakijos inkorporavimą į Reichą kaip prevencinius veiksmus, pašalinančius Vokietijai iš rytinio pasienio galimus priešininkų sąjungininkus ir papildančius jos ekonomikai ir kariuomenei būtinus išteklius. Po šio posėdžio 1938 vasario pradžioje buvo restuktūrizuota vermachto vadovybė ir Užsienio reikalų ministras K. Neurathas pakeistas A. Hitleriui lojaliu Joachimu von Ribbentropu. Perėmus tokiu būdu į tiesioginę NSDAP kontrolę Vokietijos Užsienio reikalų ministeriją ir sumažinus eventualias vidinės opozicijos galimybes, A. Hitleris nedelsdamas pradėjo daryti spaudimą Austrijai. 1938 III 11 gavusi ultimatumą, Austrijos vyriausybė turėjo atsistatydinti, perduodama valdžią Austrijos nacionalsocialistams; kitą dieną Austrijos valstybė buvo aneksuota Vokietijos. Nors Austrijos anšliusas prieštaravo Versalio taikos sutarčiai, nuosaiki Didžiosios Britanijos reakcija parodė toleranciją A. Hitlerio agresyviai užsienio politikai ir jo rizikos pasiteisinamumą. Tai vertė kitas Vokietijos rytines kaimynes, pirmiausia Čekoslovakiją ir Lenkiją, susirūpinti savo saugumu. 1938 III 17 pateiktas Lenkijos ultimatumas Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo laikytinas Lenkijos reakcija į Austrijos anšliusą. Reaguodama į šį Lenkijos žingsnį, Vokietija buvo priversta bene pirmąkart imtis konkrečių veiksmų, užtikrinančių jos interesų Klaipėdos klausimu realizavimą. 1938 III 17 A. Hitleris nurodė Vermachto vyriausiajai vadovybei skubiai parengti Klaipėdos krašto užėmimo planą. Kitą dieną buvo išleista vermachto vyriausiosios vadovybės direktyva Fall Memel. Remiantis išlikusiu 1938 III 18 karinio jūrų laivyno operacijos Flottenparade planu, Klaipėdos uostą buvo numatoma netikėtai pulti lengvosiomis karinio jūrų laivyno pajėgomis, išlaipinant desantinius būrius ir panaudojant miesto užėmimui eskadrinius minininkus. Torpediniai kateriai ir eskadriniai minininkai t. p. turėjo būti skirti priedangai. Pakrantės srityje turėjo būti naudojama kreiserių artilerijos priedanga. Operacijos tikslas buvo užimti Klaipėdos kraštą ir atkirsti visus kelius į jį. Kartu buvo numatomas ir sausumos pajėgų įžengimas į Klaipėdos kraštą: laukiant Lietuvos reakcijos į Lenkijos ultimatumą, įgulos Rytų Prūsijos miestuose buvo visiškos karinės parengties būsenoje. Tačiau Klaipėdos krašto okupacija būtų buvusi vykdoma tik tuo atveju, jeigu Lietuva būtų atmetusi Lenkijos ultimatumą ir tarp šių valstybių būtų įsiliepsnojęs karinis konfliktas. Iš tiesų toks įvykių scenarijus 1938 kovą dar nebuvo priimtinas Vokietijai. Tuo metu Lietuva ji laikė rezerve, kaip galimą kompensacijos Lenkijai už Dancigą ir Lenkijos koridorių objektą. Jeigu Lenkija 1938 kovą būtų užėmusi Lietuvą, tai būtų reiškę, kad Vokietija netenka galimybės pasiūlyti Lenkijai mainais į koridorių Lietuvos, todėl Vokietija atmetė Lietuvos vyriausybės prašymą dėl tarpininkavimo, patardama verčiau Lenkijos ultimatumą priimti. J. Ribbentropas kovo 17 rašė, kad Vokietija nėra suinteresuota Lietuvos inkorporavimu į Lenkiją, kadangi Lietuva galėtų tapti galimu kompensacijos Lenkijai už koridorių objektu; bet įvykus konfliktui, yra neišvengiamas neatidėliotinas Klaipėdos užėmimas. Antra vertus, Lietuvos prijungimas prie Lenkijos 1938 kovą vertė rūpintis ir Vokietijos rytine riba, mat buvo neaišku, ar Lenkija ir toliau bus suinteresuota Vokietijos sąjungininkės vaidmeniu, ar turės tapti dar viena Vokietijos puolimo auka. Todėl Vermachto vyriausioji vadovybė karinės operacijos vykdymo atveju turėjo užimti didesnį nei Klaipėdos kraštas Lietuvos plotą. Tačiau 1938 III 19 Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą, išvengdama karinės intervencijos. Tokiu būdu 1938 kovo mėn. Austrijos anšliusas sustiprino Vokietijos padėtį, o Lenkijos ultimatumo priėmimas – susilpnino Lietuvos padėtį. Išnaudodama šią situaciją ir suvokdama, kad Lenkijos ultimatumo priėmimas gali sustiprinti pastarosios įtaką Lietuvoje ir Klaipėdoje (dėl to kovo 22 d. įspėjo Vokietijos ambasadorius Varšuvoje), Vokietija ėmėsi prevencinių veiksmų, siekdama padaryti Lietuvą dar labiau priklausomą nuo savęs. 1938 III 25 Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje Jurgiui Šauliui buvo įteiktas 11 kaltinimų sąrašas dėl Lietuvos veiksmų Klaipėdos krašte, esą pažeidžiančių Klaipėdos krašto konvenciją; be to, šio sąrašo nuorašai buvo išsiuntinėti visoms Vokietijos ambasadoms Europoje, nurodant jo pagrindu pokalbiuose su atitinkamų valstybių atstovais kelti klausimus dėl Lietuvos veiksmų Klaipėdos krašte. Tarp svarbiausių Vokietijos reikalavimų Lietuvai, nuo kurių priklausė tolesnis santykių pagerėjimas, buvo po 1926 XII 17 perversmo Lietuvoje įvestos karo padėties panaikinimas, valstybės saugumo policijos iškėlimas iš Klaipėdos krašto, gubernatoriaus atsisakymas naudoti veto teisę seimelio priimtiems įstatymams, balsavimo teisių nuteistiesiems Neumanno ir Sasso byloje grąžinimas ir kita. Lietuvos reakcija į šiuos kaltinimus pasireiškė bandymu tempti laiką laukiant palankesnės tarptautinės situacijos. Pajutusi pavojų, vyriausybė bandė susieti Vokietijos pageidavimų įgyvendinimą su nepuolimo pakto sudarymu ar Lietuvos teritorinio integralumo garantija, bet Vokietija nemanė atsisakyti savo stiprių pozicijų. Tiesa, kaip parodė Sudetų krizės kontekste gegužės 21 paskelbtas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas, kad neatidėliotinas reikalavimų patenkinimas nebūtinas ir tam duodamas pusmetis, Klaipėdos klausimo Vokietija neketino spręsti skubėdama. Šis sprendimas 1938–1939 priklausė nuo kelių tarpusavyje susijusių klausimų, kurių atžvilgiu Klaipėdos problema teužėmė šalutinį vaidmenį: Sudetų krizės išsprendimo ir Lenkijos laikysenos satelitinės valstybės vaidmens, kurį jai buvo numačiusi Vokietija, atžvilgiu. 1938 sausį–vasarį su Lenkija prasidėję pirmieji zonduojamo pobūdžio pokalbiai dėl Čekoslovakijos ateities kovo pabaigoje virto koordinuota vokiečių ir lenkų mažumų akcija Čekoslovakijoje suaktyvinant nepasitenkinimą ir reikalaujant autonomijos teisių. Nepasaint to, kad Sudetų krizės metu Lenkija bandė veikti savarankiškai, Vokietija spaudė ją įsitraukti į Čekoslovakijos dalybas. Po to, kai rugsėjo 29 priimtas Miuncheno susitarimas nustatė Sudetų okupacijos tvarką, rugsėjo 30 Lenkija įteikė ultimatumą Čekoslovakijai ir spalio 1 aneksavo ginčytiną Olzės sritį. Sudetų krizės išsprendimas Vokietijos naudai ir Lenkijos pozicija šios krizės metu dar susilpnino Lietuvos pozicijas Klaipėdos krašte Vokietijos atžvilgiu ir priartino galutinį Klaipėdos klausimo išsprendimo etapą.

6. Laikotarpis nuo 1938 rugsėjo iki 1939 kovo 22. Jo metu Vokietija suvaržė Lietuvos veiksmų laisvę, pasiekdama maksimalių nuolaidų savo įtakos pripažinimo Klaipėdos krašte klausimu, ir galiausiai, atsižvelgusi į Vokietijos bei Lenkijos santykių perspektyvą, nusprendė pareikalauti Klaipėdos krašto grąžinimo. Sudetų krizės baigtis iš esmės sutvirtino Vokietijos pozicijas, parodydama Lietuvai, kad laukimo strategija nepasiteisina. Tai privertė visiškai arba iš dalies patenkinti daugumą 1938 III 25 pateiktų reikalavimų: rugsėjo–lapkričio mėn. buvo grąžintos pilietinės teisės nuteistiesiems Neumanno ir Sasso byloje, nuo lapkričio 1 Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje panaikinta karo padėtis, kiek vėliau iš krašto iškelta valstybės saugumo policija ir t. t. Tai pakirto bet kokias Lietuvos įsitvirtinimo Klaipėdos krašte galimybes. Tačiau tikėdamasi bet kokiomis priemonėmis ir toliau išlaikyti kraštą, 1938 gruodžio pradžioje Lietuva leido suprasti Vokietijai, kad ji sutiktų su vokiškąja Konvencijos interpretacija, neatmestų ir bendro su Vokietija valdymo Klaipėdos krašte. 1938 gruodžio pradžioje, motyvuojant tuo, kad siekiama turėti daugiau palankesnių Vokietijai ministrų, buvo performuota Lietuvos vyriausybė, o gruodžio 12, atsižvelgiant į Vokietijos pageidavimus, nauju Klaipėdos krašto gubernatoriumi paskirtas Viktoras Gailius. Tačiau visus Lietuvos pasiūlymus tiesiogiai tartis dėl Klaipėdos Vokietija ignoravo, kas Lietuvos diplomatams akivaizdžiai signalizavo krašto aneksijos tikimybę. Nepaisant to, Klaipėdos krašte pradėjus naujai organizuoti visuotinę gyventojų paramą Vokietijai (Memeldeutscher Kulturverband), 1939 I 27 ministras pirmininkas Vladas Mironas spaudai pareiškė, kad Lietuva nemano varžyti autonominių organų reiškiamo noro tvarkytis vadovaujantis nacionalsocialistinės ideologijos pagrindais, manydama, kad toks tvarkymasis yra galimas be būtino susikirtimo su esminiais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesais. Savo ruožtu Vokietijos užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su SS pavaldume buvusia tarnyba Volksdeutsche Mittelstelle, per generalinį konsulatą Klaipėdoje ir iš kalėjimo paleistą buvusį SOVOG vadą Ernstą Neumanną 1938 spalį inicijavo pronacistinio Kulturverbando steigimą, sujungiant į vieną organizaciją visas Klaipėdos krašte veikusias kultūrines, sporto, karo veteranų ir kitas draugijas ir tokiu būdu siekiant transformuoti egzistuojančias struktūras pagal NSDAP socialinės kontrolės modelį. 1938 X 21 A. Hitleris pasirašė direktyvą, kuria vermachtas buvo įpareigotas bet kuriuo metu būti pasirengęs Klaipėdos krašto užėmimui. Tačiau palankia aneksijai proga – 1938 gruodį įvykusiais seimelio rinkimais – nebuvo pasinaudota. Maža to, 1938 gruodžio pradžioje į Berlyną iškviestam E. Neumannui buvo nurodyta suvaldyti pronacistinio judėjimo nusiteikimą Klaipėdos krašte iki to momento, kai bus susidariusi palankiausia Vokietijai situacija dėl krašto prijungimo prie Vokietijos. 1938 spalį įvykęs A. Hitlerio apsisprendimas aneksuoti Klaipėdos kraštą visų pirma buvo susijęs su įrankių parinkimu pradedamam Lenkijos spaudimui. Jau Sudetų krizės metu Lenkija aiškiai pajuto, kad dėl savo provokiškos politikos gali būti visai pajungta Vokietijos interesams. Pastarosios išskaičiavimus Lenkijos atžvilgiu vis labiau grindė prielaida, kad, jeigu Lenkija nori būti Vokietijos sąjungininke lemiamoje kovoje, ji turi užimti nuolaidžią Vokietijai poziciją, antraip Lenkija turi būti priversta paklusti. Šia prielaida pagrįstus 8 santykių kompleksinio sureguliavimo pasiūlymus J. Ribbentropas pateikė Lenkijos ambasadoriui Vokietijoje Józefui Lipskiui 1938 X 24. Tokius pasiūlymus Lenkija traktavo kaip bandymą paversti ją vasaline valstybe, tačiau, nepaisant pirminio neigiamo atsakymo, Vokietija iki pat 1939 kovo siekė primesti tokius dvišalių santykių tolesnio sureguliavimo pagrindus. Vokietija suvokė, jog nuo to, kokiomis aplinkybėmis ir kada įvyks Klaipėdos aneksija, priklausė spaudimo Lenkijai poveikis. Todėl Vokietijai buvo svarbu, kad Klaipėdos aneksija atrodytų kaip taikus Lietuvos ir Vokietijos susitarimas, neužkertantis kelio tolimesniems dvišaliams santykiams (tad Lietuvą Klaipėdos klausimu ji turėjo pastatyti į tokią padėtį, kad ji neturėtų kur trauktis ir pati pasiūlytų Vokietijai Klaipėdą) ir, kad būtų išvengta galimų neigiamų aneksijos pasekmių, t. y. Lietuvos ir Lenkijos pastūmėjimo viena kitos linkme. Preliminarų aneksijos laiką A.Hitleris buvo numatęs 1938 gruodžio pradžią: jis turėjo daugmaž sutapti su galutiniu Čekoslovakijos klausimo išsprendimu, suplanuotu įvykdyti 1939 kovo viduryje. 1939 III 14, inspiruota Vokietijos, Slovakija paskelbė nepriklausomybę, o kitą dieną vermachto pajėgos įžengė į Bohemiją ir Moraviją. 1939 III 20 į Berlyną pakviestam Lietuvos Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui J. Ribbentropas, grasindamas kariuomenės įvedimu į Lietuvą, įteikė ultimatumą skubiai grąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai; negavusi jokios paramos Lietuva buvo priversta jį priimti. 1939 III 22 vakarą, kai A. Hitleris jau buvo pakeliui į Klaipėdą, J. Urbšys, J. Ribbentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa Berlyne pasirašė Vokietijos ir Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo, kurią kovo 30 ratifikavo Lietuvos seimas. Beveik vienu metu įvykę Bohemijos ir Moravijos aneksija, Slovakijos pavertimas satelitine valstybe, Klaipėdos krašto perdavimas Vokietijai išsaugant tolesnio Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimo galimybę buvo žingsniai, turėję Lenkijai padaryti atitinkamą įspūdį: jų kontekste kovo 21 J. Ribbentropas paskutinį sykį pasiūlė Lenkijos pasiuntiniui Berlyne sureguliuoti santykius 8 pasiūlymų programos pagrindu. Tačiau po to, kai Didžioji Britanija po Čekoslovakijos okupacijos paskelbė apie nuolaidžiavimo Vokietijai politikos pabaigą, Lenkijai atsivėrė perspektyva gauti nepriklausomybės garantijas, todėl kovo 26 ji davė Vokietijai galutinį neigiamą atsakymą, į kurį Vokietijoje buvo nedelsiant reaguota pradėjus rengti Lenkijos puolimo planą.

L: Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932; Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1924 metais. V., 1973; Žiugžda R. Lietuva imperialistinių valstybių planuose, 1917–1940. V., 1983; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Butkus Z. Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919–1939 metais // 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV). Klaipėda, 1995; Liekis Š. „Laivyno paradas“ ir neįvykusi Klaipėdos okupacija 1938 m. Nežinomi Lietuvos ir Vokietijos santykių puslapiai // Genocidas ir rezistencija, 2004, nr. 2 (16); Paura A. Lietuva Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho užsienio politikoje: įvadinė studija. V., 2006; Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. V., 2007; Butkus Z. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos sąjungos kūrimui 1919–1940 metais // Lietuvos istorijos studijos, t. 20. 2007; Bartninkas S., Safronovas V. Klaipėdos krašto gyventojų pronacistinių orientacijų XX a. 4‑ajame dešimtmetyje vertinimo problema // Nauji požiūriai į Klaipėdos miesto ir krašto praeitį (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVII). Klaipėda, 2008; Plieg E. A. Das Memelland 1920–1939. Deutsche Autonomiebestrebungen im litauischen Gesamtstaat // Marburger Ostforschungen, Bd. 19. Würzburg, 1962; Wojciechowski M. Stosunki polsko-niemieckie, 1933–1938. Poznań, 1965; Broszat M. Der Staat Hitlers: Grundlegung und Entwicklung seiner inneren Verfassung. München, 1969;Slavėnas J. P. Stresemann and Lithuania in the nineteen twenties // Lituanus. The Lithuanian Quarterly, 1972, Vol. 18, No. 4; Mikulicz S. Kłajpeda w polityce europejskiej 1918–1939. Warszawa, 1976; Myllyniemi S. Die baltische Krise 1938–1941 // Schriftenreihe der Vierteljahrshefte für Zeitgeschichte, Nr. 38. Stuttgart, 1979; Krüger P. Die Aussenpolitik der Republik von Weimar. Darmstadt, 1993; Tauber J. Die Memelfrage im Rahmen der deutsch-litauischen Beziehungen 1919–1939 // Deutschland und Litauen. Bestandsaufnahmen und Aufgaben der historischen Forschung. Lüneburg, 1995; Tauber J. Das Dritte Reich und Litauen 1933–1940 // Zwischen Lübeck und Novgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert.Norbert Angermann zum 60. Geburstag. Lüneburg, 1996; Butkus Z. Diplomatische Zusammenarbeit Deutschlands und der UdSSR in den Baltischen Staaten 1920–1939 // Litauisches Kulturinstitut Jahrestagung 1998. Lampertheim, 1999.

Vasilijus Safronovas