vermachtas

vèrmachtas (vok. Wehrmacht, pažodžiui – gynybos pajėgos), Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1935–1946. Vermachto pirmtakas – reichsveras. Pažeisdama Versalio taikos sutartimi nustatytus apribojimus, Vokietijos Reicho vyriausybė 1935 III 16 atsišaukimu į vokiečių tautą paskelbė įvedanti visuotinę karinę prievolę; tą pačią dieną paskelbė ginkluotųjų pajėgų atkūrimo įstatymą. Gynybos įstatymu (1935 V 21) nustatyta vermachto struktūra ir valdymas: vermachtą sudaro sausumos (vok. Heer), karinės jūrų pajėgos (vok. Kriegsmarine) ir oro pajėgos (vok. Luftwaffe); vermachto vyriausias vadas yra fiureris ir reicho kancleris (Adolfas Hitleris), jam pavaldus vyresnysis vadas – reicho karo ministras (šias pareigas 1935–1938 ėjo Werneris von Blombergas, 1938 II 4 perėmė A. Hitleris, greta įsteigdamas naują vykdančiąją instituciją – Vyriausiąją vermachto vadovybę, vok. Oberkommando der Wehrmacht, OKW, vadovaujamą Wilhelmo Keitelio). Šiuo įstatymu t. p. buvo nustatyta karinė prievolė 18–45 metų vyrams (Rytų Prūsijos apygardoje rezervui priklausė vyrai iki 55 metų), o atskiru 1935 V 22 A. Hitlerio įsaku nustatyta vienerių metų trukmės aktyvioji karinė tarnyba (1936 VIII 24 pailginta iki 2 metų). Pirmieji šaukiamojo amžiaus jaunuoliai (1914 gimimo) į vermachtą buvo pašaukti 1935 X 1.

Rytų Prūsijos provincija sudarė I gynybos apygardą (vok. Wehrkreis I; štabas Karaliaučiuje), kuri buvo padalyta į 3 vykdomąsias sritis – Karaliaučiaus, Alenšteino ir Elbingo. Sausumos kariuomenės daliniai Rytų Prūsijoje buvo sujungti į I armijos korpusą, įsteigtą 1934 spalį, iš buvusio reichsvero I divizijos. Šį armijos korpusą sudariusios 3 pėstininkų divizijos (I, XI, XXI) 1934 X 1 (tikraisiais pavadinimais nuo 1935 X 15) atitinkamai buvo suformuotos buvusio reichsvero I divizijos pulkų (I, II ir III (Prūsijos) pėstininkų) pagrindu. 1939 pradžioje kiekvieną iš 3 divizijų sudarė 3 pėstininkų pulkai, artilerijos pulkas, sunkiosios artilerijos pulkas, kulkosvaidžių batalionas ir kita. I divizijos štabas buvo Karaliaučiuje (nuo 1936 II 3 – Įsrutyje), XI – Alenšteine, XXI – Elbinge. Mažosios Lietuvos teritorijoje buvo dislokuoti I divizijos padaliniai: I pėstininkų ir I artilerijos pulkai Karaliaučiuje, XXII pėstininkų pulkas Gumbinėje, XLIII pėstininkų pulkas Įsrutyje; Karaliaučiuje ir Įsrutyje buvo dislokuoti XXXVII sunkiojo artilerijos pulko daliniai, Tepliavoje – XXXI kulkosvaidžių batalionas. Be to, Įsrutyje, Unguroje ir Tilžėje buvo dislokuoti I kavalerijos brigados daliniai, nepriklausę I armijos korpusui. Karo aviacijos struktūroje Rytprūsiai priklausė I sričiai (vok. Luftkreis I), 1938 reorganizuotai į I karo aviacijos apygardą (vok. Luftgau I) su štabu Karaliaučiuje; dalinių pagrindą sudarė 2 priešlėktuvinės aviacijos pulkai, kelios žvalgybos ir naikintuvų grupės; jie buvo dislokuoti Karaliaučiuje, Neuhausene, Elbinge, Šventapilėje, Piliavoje, Girdavoje ir kitur. Piliava buvo karinio jūrų laivyno bazė, kurioje dislokavosi pakrančių apsaugos jūrų pajėgos, saugojusios dalį Baltijos priekrantės (ruožo nuo Szczecino iki Klaipėdos apsaugos centrinė vadavietė nuo 1939 rudens buvo Gotenhafene/Gdynėje). 1939 III 22–23 vermachto pajėgos dalyvavo Klaipėdos krašto okupacijoje: Rytų Prūsijoje dislokuoti sausumos kariuomenės daliniai (priklausę I, XLIII pėstininkų pulkams, I kavalerijos brigadai ir kt.) jau III 22 vėlyvą vakarą peržengė Vokietijos–Lietuvos sieną (po A. Hitlerio vizito dauguma buvo atitraukta atgal į dislokacijos vietas); III 23 rytą prie Klaipėdos uosto priartėjo karinio jūrų laivyno eskadra, lydima 2 karo aviacijos naikintuvų divizionų. Ji iš Swinemündės atgabeno į Klaipėdą A. Hitlerį ir miestą užėmusių vermachto pajėgų didžiąją dalį. Užimtą Klaipėdos uostą beveik išsyk pradėjo eksploatuoti karinis jūrų laivynas; jo vyriausioji vadovybė birželio 10 nusprendė aplink Klaipėdą sumontuoti stacionarias artilerijos baterijas (2 pakrančių apsaugos ir 6 priešlėktuvines), uoste dažnai lankėsi povandeniniai laivai. 1940 čia buvo įkurdinta XXIV povandeninių laivų mokomoji flotilė (dislokuota 1940 VI–1941 VI ir 1941 IX–1944 X), kiek vėliau trumpam buvo dislokuota ir XXV mokomoji flotilė. 1939 rugpjūtį Rytų Prūsijoje dislokuoti I armijos korpuso daliniai buvo mobilizuoti kartu su pirmąja Vokietijos mobilizacijos banga; 1939 rugsėjį jie dalyvavo karinėse operacijose Lenkijoje, vėliau buvo išsiųsti į Vakarų frontą; 1940 pabaigoje–1941 pradžioje dauguma šių junginių buvo permesti atgal į Rytų Prūsiją ir 1941 birželį pasiųsti prieš SSRS. Jau 1941 pavasarį vermachto junginius pradėta aktyviai telkti Vokietijos–SSRS pasienyje: vien buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje buvo dislokuotos aštuonios XVIII armijos pėstininkų divizijos ir 2 pėstininkų bei 3 tankų divizijos, priklausiusios IV tankų grupei, neįskaitant Tilžės apylinkėse sutelkto rezervo. Panaši sausumos kariuomenės koncentracija buvo ir Įsruties–Geldapės ruože, kur telkėsi XVI armija. 1941 VI 22 šios pajėgos įžengė į okupuotos Lietuvos teritoriją (XVI ir XVIII armijų junginiai 1944 spalį–1945 gegužę buvo blokuojami vadinamajame Kuršo katile). Vermachto junginiai (III tankų armija, IV armija ir kiti) 1944–1945 Rytų Prūsijoje kovojo su Raudonąja armija ( Rytų Prūsijos užėmimas). 1945 V 8 vyriausiosios vermachto vadovybės vadas generolas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis Berlyne Vokietijos vardu pasirašė pakartotinį besąlyginės Vokietijos kapituliacijos aktą (vyriausiosios vermachto vadovybės operacijų štabo viršininkas generolas pulkininkas Alfredas Jodlis, įgaliotas Karlo Dönitzo, jau gegužės 7 pasirašė kapituliaciją Reimse). 1946 VIII 20 Sąjungininkų kontrolės taryba vermachtą oficialiai panaikino.

Vasilijus Safronovas