Versalio sistema

Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–1920) nustatytos politinių galių santykių sistemos istoriografinis pavadinimas.

Versãlio sistemà, po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–1920) nustatytos politinių galių santykių sistemos, funkcionavusios Europoje ir Artimuosiuose Rytuose tarpukariu, istoriografinis pavadinimas. Terminas pirmiausia apima tą Paryžiaus taikos konferencijos nutarimų kompleksą, kuris nustatė sąjunginių valstybių (Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Italijos), kaip Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų, statusą, ir įtvirtino sankcijas nugalėtosioms valstybėms (Vokietijai, Austrijai, Vengrijai, Bulgarijai, Osmanų imperijai). Esminė Versalio sistemos sukūrimo idėja buvo užkirsti kelią galimiems panašaus masto kariniams konfliktams ateityje. Svarbiausiomis tai numačiusiomis priemonėmis turėjo tapti Tautų Sąjungos įsteigimas, Vokietijos ir Osmanų imperijos karinio potencialo sumažinimas, Prancūzijos saugumo garantijų sistemos sukūrimas. Šios priemonės buvo numatytos tarpvalstybinėse sutartyse, iš kurių svarbiausios – Versalio taikos sutartis (1919 VI 28), Sevro taikos sutartis (1920 VIII 10), Locarno konferencijos (1925 X 5–16) susitarimai. Įgyvendinant Versalio sistemos principus iškilo šios esminės problemos: JAV ir SSRS nedalyvavo palaikant Versalio sistemą, Tautų Sąjunga netapo efektyviu instrumentu užkertant kelią potencialiems konfliktams, kaltės už Pirmojo pasaulinio karo sukėlimą primetimas vien tik Vokietijai ir šios valstybės galios sumažinimas prisidėjo prie revizionistinėms nuotaikoms palankaus politinio klimato susiformavimo Vokietijoje. XX a. 4 dešimtmetyje Versalio sistema žlugo.

Vasilijus Safronovas