Reichstagas, 3

Rechstagas, 3, 1871–1918 Vokietijos imperatoriškojo reicho parlamentas. Pagal 1871 IV 16 imperijos konstituciją turėjo įstatymų inicijavimo, jų projektų svarstymo, įstatymų leidimo, biudžeto priėmimo ir kitas funkcijas. Reichskancleris ir imperijos vyriausybė prieš reichstagą atsakinga nebuvo. Reichstago priimtus įstatymus tvirtino ir jų įgyvendinimą kontroliavo Bundesratas. Buvo renkamas vienmandatėse rinkiminėse apskrityse pagal absoliučios balsų daugumos surinkimo principą visuotiniuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose trejų (nuo 1890 – penkerių) metų kadencijai. Rinkimuose turėjo teisę dalyvauti Vokietijos piliečiai – vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus, išskyrus einančius karinę tarnybą, gaunančius iš viešųjų išteklių vargšų paramą, globojamus arba bankrutavusius asmenis – faktiškai apie 20% reicho gyventojų. Į pirmąjį posėdį Reichstagą sušaukdavo Vokietijos imperatorius; Reichstago paleidimo teisę turėjo Bundesratas imperatoriaus pritarimu. Rinkimai vyko 13 kartų: 1871 III 3, 1874 I 10, 1877 I 10, 1878 VII 30, 1881 X 27, 1884 X 28, 1887 II 21, 1890 II 20, 1893 VI 15, 1898 VI 16, 1903 VI 16, 1907 I 25, 1912 I 12. Iš pradžių reichstagą sudarė 382, nuo 1874 (prijungus Elzasą ir Lotaringiją) – 397 deputatai. Rytų Prūsijoje Reichstagas rinktas 17 rinkiminių apskričių, kurių dydis skyrėsi: Brunsbergo–Heilsbergo, Fischhauseno–Karaliaučiaus kaimiškosios apskričių, Gumbinės–Įsruties, Karaliaučiaus miesto, Klaipėdos–Šilokarčemos, Labguvos–Vėluvos, Ragainės–Pilkalnio, Stalupėnų–Geldapės–Darkiemio, Šventapilės–Ylavos, Tilžės–Pakalnės ir kitų. Mažosios Lietuvos rinkiminėse apskrityse deputatais dažniausiai rinkti dvarininkai; Klaipėdos–Šilokarčemos rinkimų apskričiai 1871–1891 atstovavo grafas generolas Helmuthas von Moltke. Į Reichstagą buvo išrinkti lietuvininkai: pirklys Jonas Smalakys, 1898–1903 kadencijos Reichstage atstovavęs Klaipėdos–Šilokarčemos rinkimų apskričiai, jam mirus (1901) – dvarininkas Friedrichas Martinas Mačiulis.

Vasilijus Safronovas