Paprūsė

Paprsė. Po Melno taikos (1422) nustačius ilgaamžę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino (nuo 1525 Prūsijos kunigaikštystės) valstybinę sieną susiklostė pastovus pasienis su savo papročiais. Dėl ekonominių ir kitų priežasčių iš Prūsijos į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienį atvykdavo uždarbiauti įvairūs amatininkai ir kiti, dalis jų ten pasilikdavo gyventi. Taip klostėsi Paprūsė – ruožas, kuriame gyveno nemaža išeivių iš Prūsijos, kur buvo paplitę iš ten atvežti įvairūs dirbiniai, palaipsniui plito atvežtiniai papročiai, klostėsi mišrios tradicijos. Atsikėlus įgudusiems amatininkams, kai kur Paprūsėje susiklostė saviti amatų centrai, statyti Mažajai Lietuvai būdingi trobesiai, gaminti panašūs dirbiniai. Dalis atvykėlių iš Prūsijos išlaikė liuteronybę ir būrėsi į religines bendruomenes. Paprūsėje kūrėsi daugybė evangelikų liuteronų parapijų (Žemaičių Naumiestyje, Tauragėje, Jurbarke, Skirsnemunėje, Sudarge, Kelmėje, Šilalėje ir kitur), veikė dešimtys evangelikų liuteronų kapinių įvairiuose pasienio kaimuose. Nemaža atvykėlių iš Prūsijos palaikė ryšius su savo giminėmis ir kitais anapus valstybinės sienos, dalis jų palikuonių vėl grįždavo atgal. Taip abipus valstybinės sienos apsigyveno žinomos lietuvių giminės (Banaičiai, Žemaitaičiai ir kiti). Paprūsėje veikė patikimos prieglaudos knygnešiams, nešusiems draudžiamą literatūrą į Didžiąją Lietuvą, ten darbavosi kontrabandininkai, nelegalų vedliai. Paprūsėje gimė kai kurie žinomi Mažosios Lietuvos veikėjai (pvz., Aleksandras Teodoras Kuršaitis), kai kas iš jų laikinai atvykdavo dirbti į Paprūsę. Į Paprūsę atsikeldavo įvairių tautybių žmonės: lietuvininkai, senųjų prūsų palikuonys, vokiečiai, šveicarai, zalcburgiečiai, prancūzai hugenotai ir kiti. Jiems susigiminiavus su vietos gyventojais plito retesnės pavardės, saviti amatai. Paprūsės savitumą rodo įvairių sričių duomenys – pvz., XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių vokiečių (prie jų buvo priskirti lietuvininkai bei kitų tautybių evangelikai liuteronai) procentas įvairiose apskrityse: Ukmergės tik 0,02, Vilkaviškio net 12,46, Šakių 4,25, Marijampolės 3,41, Raseinių (su Jurbarku ir panemuniais) 1,88. Savitą Paprūsės gyvenimą labai palietė sovietinė okupacija (1940). Pagal SSRS ir Vokietijos susitarimus dėl repatriacijos į Vokietiją kartu su etniniais vokiečiais pasitraukė daug lietuvininkų, bėgusių nuo bolševizmo, išvyko daug nagingų amatininkų, sumenko evangelikų liuteronų Paprūsės parapijos. Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietinio režimo diegto priešiškumo fašistams Paprūsės savitumas buvo nutylimas. Savitai klostėsi Užnemunės (Sūduvos–Suvalkijos) apgyvendinimas. Nuo seno į ten kėlėsi nemaža išeivių iš Prūsijos (vadintų zambrais). 1795 padalijus Lenkijos–Lietuvos valstybę Užnemunė atiteko Prūsijai (dar skaitykite Rytprūsiai Naujieji); ten pradėjo masiškai keltis kolonistai iš Rytprūsių įvairių vietovių. Keičiantis Užnemunės valstybinei priklausomybei dalis naujųjų kolonistų grįžo į Prūsijos valdas, dalis pasiliko (pvz., 1795 Gelgaudiškio dvarą įsigijusi baronų von Keudellių giminė). Į šį dvarą pakviesta daug vokiečių specialistų, įkurta garsi sūrinė, veislinis žirgynas. Taip Paprūsėje plito nauji verslai. Po napoleonmečio Užnemunę perdavus Rusijai (1815), ten ilgam išliko prūsiškojo laikmečio pėdsakai. Gyvenimo lygis skirtingų valstybių valdose ilgainiui pradėjo labai skirtis. Rusijos valdiniai vaikščiojo apsiavę vyžomis (todėl vadinti karnavyžiais), o Prūsijos valdiniai dėvėję kepures su priekakčiais (liociais), pagal juos ir vadinti. Vietiniai liociai ir Rytprūsių lietuvininkai buvo artimi kaimynai, kalbėjo ta pačia tarme. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvininkų Mažojoje Lietuvoje neliko, o Užnemunėje (pvz., Kidulių apylinkėse) gyvenę liocai išsaugojo savitą senovinę šnektą, vartojo daug germanizmų, pvz.: staldas (vok. Stall) – tvartas; stuba (vok. Stube) – namas; juksas (vok. Jux) – šiukšlės; kleida (vok. Kleid) – suknelė; mantelis (vok. Mantel) – paltas. Tarp kidulinių liocų gyvena nemažai vokiečių kilmės žmonių; tai atsispindi pavardėse (pvz., Kleiniai, Šileriai, Foktai, Bybartai, Flėderiai, Lėveriai, Šlėderiai ir kiti). Dauguma jų tebėra giliai tikintys. Liocai tiki prietarais, geromis bei blogomis namų dvasiomis. Jaunimas iš abiejų Nemuno pusių tarpukariu ir vėliau susieidavo per įvairius atlaidus, šventes, neretai šokiuose kildavusios muštynės (iš anksto susitarus kiduliniams ir jurbarkiniams jos vykdavo panemunės lankose ar kaimuose). Liocai laikomi suvalkiečiais, o karnavyžiai – žemaičiais.

L: Bilder aus der Geschichte des evangelischen Deutschtums in Litauen. Bd. I–II. Leer; Janavičienė J. Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai. V., 1992; Angermann N. Die Deutschen in Litauen. Lüneburg, 1996; Abraitis R. Ar buvo senasis zanavykų pavadinimas? // Gimtinė, 2000 V mėn.; Stravinskas A. Skirsnemunės apylinkių kalviai // Šiaurės Atėnai, 2001 II 10, Nr. 6; Daunienė V. Liocų žemė // Suvalkija. 2004. Nr. 2.

Martynas Purvinas

Valda Daunienė

MLEA

Iliustracija: Paprūsės lietuvininkai Marija ir Augustas Gocentai Gardame, apie 1930 / Iš Algirdo Žemaitaičio šeimos albumo

Iliustracija: Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčia, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (HerderInstitut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Ant akmens Ančios upėje, šalia Aukaimio piliakalnio, sėdi Kulmių šešiametės mokyklos mokytoja (pavardė nežinoma) ir šaulė – Užnemunės pradinės mokyklos mokytoja S. Chržonstauskienė, 1937 / Iš Albino Batavičiaus knygos „Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose“, 2000

Iliustracija: Paprūsė – užšešuvių evangelikų liuteronų E. Martinaitytės ir M. Bendiko vestuvės, 1939 / Iš E. Pietarienės šeimos albumo