Naujieji Rytprūsiai

Rýtprūsiai Naujiéji, Naujeji Rýtprūsiai, Naujoji Rytų Prūsija (vok. Neuostpreußen, lenk. Prusy Nowowschodnie), Prūsijos karalystės provincija 1795–1807. Sudaryta teritorijoje, kurią ribojo Rytų Prūsija, Nemuno, Bugo ir Vyslos upės, iš nedidelės dalies žemių, Prūsijos užgrobtų per Abiejų Tautų Respublikos (ATR) II padalijimą (1793 IX 25) ir didelės dalies žemių, užgrobtų per ATR III padalijimą (1795 X 24). Labiausiai į rytus nutolusi Prūsijos provincija. Pirmąkart kaip Naujieji Rytprūsiai apibrėžta 1796 X 20 Prūsijos ministrų kabineto rezoliucijoje. 1796 paskirtas valdytojas – baronas Friedrichas Leopoldas von Schrötteris. 1806 apėmė apie 55 tūkst. km² teritoriją, kurioje 1796 buvo 132 249 ugniakurai. Buvo suskirstyta į Balstogės ir Płocko departamentus, valdytus Karo reikalų ir domenų rūmų. Centras – Balstogė. Balstogės departamentas apėmė 10 apskričių: Lomžos, Drohičino, Bielsko, Supraslio, Balstogės, Bobrų, Dambravos, Vygrių, Kalvarijos, Marijampolės; 1800 turėjo 36 karališkuosius miestus, 30 bajoriškųjų miestų, 53 karališkuosius domenų valsčius su 362 palivarkais, 2409 kaimais ir 240 pavienių valdų; iš viso 88 911 ugniakurų su 512 785 gyventojais. Płocko departamentas apėmė 6 apskritis: Wyszogródo, Lipno, Mławos, Przasnyszo, Pułtusko, Ostrołękos; 1796 turėjo 26 karališkuosius miestus, 17 bajoriškųjų miestų, 48 975 ugniakurus su 293 950 gyventojų. 1807 Tilžės taikos sutartimi didesnioji Naujųjų Rytprūsių dalis buvo prijungta prie satelitinės Varšuvos kunigaikštystės, mažesnioji (Balstogė su apylinkėmis) atiteko Rusijos imperijai.

L: Janulaitis A. Užnemunė po Prūsais (1795–1807): istorinis teisės ir politikos tyrinėjimas. K., 1928; Bussenius I. Ch. Die preussische Verwaltung in Süd- und Neuostpreussen, 1793–1806 // Studien zur Geschichte Preussens, Bd. 6. Heidelberg, 1960; Wąsicki J. Ziemie polskie pod zaborem pruskim: Prusy Nowowschodnie (Neuostpreussen), 1795–1806. Poznań. 1963.

Vasilijus Safronovas