Tilžės taika

Tižės taikà, 1807 VII 7 ir 1807 VII 9 Tilžėje sudarytos tarpvalstybinės sutartys tarp Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III. Tilžės taika išardė IV antiprancūziškąją koaliciją (Prūsija, Rusija, Saksonija, Saksonija-Weimaras, vėliau prisijungė Švedija ir Didžioji Britanija) ir užbaigė 1806–1807 Prancūzijos–Prūsijos karą (dar skaitykite napoleonmetis). 1807 VI 14 nugalėjusi generolo grafo Levino von Bennigseno vadovaujamą Rusijos armiją prie Friedlando, Napoleono I vadovaujama Prancūzijos kariuomenė sekė paskui atsitraukiančią Rusijos kariuomenę. Jungtinės rusų ir prūsų kariuomenės likučiams persikėlus per Nemuną, Tilžę užėmė prancūzai. Rusijai pasiūlius pradėti taikos derybas, birželio 25 abu imperatoriai susitiko neutralios Nemuno upės viduryje ant specialiai tam įrengto plausto ir aptarė preliminarias taikos sąlygas. Kitą dieną įvyko susitikimas Tilžėje. Napoleonas I reikalavo, kad Aleksandras pripažintų jo įtaką ir pakeitimus Vokietijoje (įskaitant Reino sąjungos įkūrimą) bei virstų jo sąjungininku kovoje prieš Didžiąją Britaniją. Prūsijos teritorija turėjo būti sumažinta perpus, sukuriant iš jos atimtose žemėse Napoleono I iš esmės kontroliuojamus buferinius darinius: Vestfalijos karalystę (iš Prūsijos valdų į vakarus nuo Elbės) ir Varšuvos kunigaikštystę (iš Abiejų Tautų Respublikos II ir III padalijimų metu Prūsijai atitekusių žemių, išskyrus Balstogės sritį, kuri atiteko Rusijai). Prūsijos karalius derybose nedalyvavo. Liepos 6 Tilžėje įvyko karalienės Luizės ir Napoleono I susitikimas, kurio metu Luizė nerezultatyviai bandė palengvinti imperatorių sutartas taikos sąlygas. 1807 VII 7 tarp Prancūzijos ir Rusijos Tilžėje pasirašytos 2 sutartys: taikos sutartis su papildomais slaptais straipsniais ir slapta sąjungos sutartis. Pagal jas Rusija prisijungė prie 1806 Berlyne Napoleono I paskelbtos Didžiosios Britanijos kontinentinės blokados, Napoleonas I leido Rusijai savarankiškai veikti Suomijos ir Turkijos atžvilgiu, be to, imperatoriai sutarė priversti prie blokados prisidėti Daniją, Švediją bei Portugaliją. 1807 VII 9 sudaryta trečia sutartis – Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartis su papildomais atskirais straipsniais; šios sutarties sąlygos Prūsijai buvo primestos išankstinio Napoleono I ir Aleksandro I susitarimo. Prūsija turėjo pripažinti Napoleono I teritorinius pakeitimus Vokietijoje, atsisakyti teritorijų, kuriose buvo įkurta Vestfalijos karalystė, Varšuvos kunigaikštystė ir Dancigo laisvasis miestas, Jeronimą Bonapartą pripažinti Vestfalijos karaliumi, Balstogės sritį pripažinti Rusijai, prisidėti prie Didžiosios Britanijos kontinentinės blokados. Tilžės taika sumažino Prūsijos teritoriją nuo 314 448 iki 158 008 km². Remiantis 1808 IX 8 Paryžiuje sudaryta konvencija Prūsija turėjo sumokėti 120 mln. frankų karo kontribuciją ir dešimčiai metų (skaičiuojant nuo 1809 I 1) apriboti savo karines pajėgas iki 42 tūkst. vyrų.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Monarchų susitikimas Tilžėje: Napoleonas, Rusijos caras Aleksandras, karalienė Luizė ir Prūsijos karalius Friedrichas Wilhemas III, 1807 VII 6 / N. L. Gosse paveikslo, esančio Versalio muziejuje, reprodukcija iš Vlado Pupšio rinkinio

Iliustracija: Monarchų susitikimas ant plausto Nemune, 1807 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės taikos sidabrinio medalio aversas, reversas, 1807 / Iš knygos „Lietuva medaliuose XVI a.–XX a. pradžia“, 1998

Iliustracija: Paminklas Tilžės taikos sutarčiai paminėti Tilžėje, 1992 / Iš MLEA

Iliustracija: Fotografijos parodos, skirtos 200-osioms Tilžės taikos metinėms Petro Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, atvirukas (autorius Martinas Rosswogas), 2007 / Iš MLEA