peticija

petcija, kolektyvinis prašymas, dažniausiai įteikiamas valdžios organams. Mažojoje Lietuvoje paplito XIX a. kaip lietuvininkų kovos forma už lietuvių kalbos išsaugojimą, už socialinius ir tautinius interesus. Nuo XIX a. vidurio kova dėl tikybos mokymo lietuviškai virto kova dėl lietuvių kalbos išlaikymo krašto mokyklose. Kai 1873–1874 lietuvių kalba pašalinta iš visų valdžios įstaigų, oficialaus gyvenimo (dar germanizacija), lietuvininkai kaimiečiai masiškai įsijungė į peticijų sąjūdį, kurį iš pradžių organizavo ir aktyviai rėmė vokiečių inteligentija. Pvz., 1873 į Prūsijos valdžią kreipėsi E. Brenšneideris ir jo kaimynai iš Kaukviečių ir Kuldžių. 1874 į lietuvininkų skundą kulto ir švietimo ministras atvirai atsakė, kad valdžia iš tikrųjų nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą. Prūsijos Landtago ir Vokietijos Reichstago priimtais įstatymais 1876 VIII 28 vokiečių kalba paskelbta valstybine. Lietuvininkai su prievartine germanizacija nenorėjo taikytis. Tėvai atsisakinėjo leisti vaikus į vokiškas mokyklas, rašė prašymus karaliui ir valdžiai, prašydami palikti mokyklose lietuvių kalbą. 1877 pradėta leisti Lietuviška ceitunga – aktyvus lietuvių kalbos teisių gynimo ir peticijų propagandos leidinys. 1873–1879 peticijos, kaip masiškiausia lietuvininkų kovos su germanizacija forma, davė tam tikrų rezultatų. To sąjūdžio dėka kelta lietuvių kalbos statuso pradinėse mokyklose problema skatino Vokietijos imperijos valdžią daryti nedideles nuolaidas lietuvininkų tautinės mažumos reikalavimams. Peticijas atnešusias lietuvininkų delegacijas priimdavo aukščiausi valdžios atstovai. Bet peticijomis buvo įmanoma išprašyti iš valdžios tik neesminių arba laikinų nuolaidų. Pvz., lietuvininkų delegacija dėl lietuvių kalbos teisių, 1878 XII 20–27 viešėjusi kaizerio (imperatoriaus) Wilhelmo I rūmuose Berlyne, rado paguodos, bet ne malonės. Ją sudarė lietuvininkų kunigas Rudolfas Franzas Th. Glogau iš Klaipėdos, ūkininkai: Plonaitis iš Bendikų, Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių ir Peneris iš Mantvydų; panelės Anė Glogaudytė (kunigo Glogau dukra) iš Klaipėdos, Marikė Dovilytė iš Bumbulvitės, Katrina Skroblytė iš Melnragės, Marikė Purvinaitė iš Gindulių, Anikė Žilikė iš Nimersatės, Eva Ašmonytė iš Jokšų, Katrė Podžiutė iš Maželių, Erdmutė Palkikė iš Žibų, Jakobinė Matzikytė iš Rusnės, Katrina Plokštytė iš Skirvytėlės, Gryta Kosytė iš Tirkšlių, Marikė Urbikytė iš Versmininkų ir Elžbieta Augatikė iš Pageldynų. 1879 atsišaukimą rinkti parašus peticijoms pasirašė Jurgis Lapaitis (jaunesnysis) iš Lauknų, Kr. Butkeraitis iš Pašyšių ir Endrius Danaitis iš Užrudžių (Pilkalnio aps.). 1879 po lietuviška peticija ūmu laiku surinkta 16 340 parašų iš įvairių apskričių (Ragainės – 4400, Tilžės – 3700, Šilutės – 3000, Pakalnės – 2000, Labguvos – 1500, Klaipėdos – 1230, Pilkalnio – 400, Įsruties – 90 ir Stalupėnų – 20). Greta ūkininkų pasirašė 1 vyskupas, 5 kunigai, 9 mokytojai. 1879 V 11 šią peticiją J. Lapaitis išsiuntė karaliui, tačiau Rytprūsių oberprezidentas K. W. Hornas į ją atsakė tik po 2 metų. 1882 vėl susidarė peticijų komitetai kreiptis į valdžią dėl lietuvių kalbos. Jų nariai buvo Plonaitis iš Bendikų, Kopūstas iš Jankaiczių, Misulis iš Lūžų, Kristupas Žurlis iš Witės, Dovydas Naujokas ir Kristupas Liutkus iš N.Wainoczių, Jurgis Kiauka iš Kaltekių, Mikelis Szurwins iš Szilgalių ir Mikelis Lėcas iš Gėgeriškių. 1882 kulto ministrui Gustavui von Gossleriui nusiųsta peticija su 5635 parašais. Bet vieton Prūsų lietuvių prašymus išpildžius, valdžios ponai apšaukė juos prie progos „Lenkų pakurstytais Maištininkais“, nors lietuviai su lenkais nieko bendro neturėję, o tik savo Dievą lietuviškoje kalboje garbinti norėję. Nuo 1884 III 21 Mažosios Lietuvos mokyklose nebedrausta tikybos mokyti gimtąja kalba ir vyresnėse klasėse, tačiau tuos dalykus lietuvininkų vaikai privalėjo išmokti ir vokiškai. 1884 lietuvininkai kreipėsi į jų išrinktą vokiečių konservatorių atstovą M. Moltkę, prašydami užtarti. Šis 1886 VI 23 atsakė, kad lietuvininkų nusiskundimai esą nepagrįsti ir melagingi. 1891 susidarė komitetas kitai peticijai ruošti: Jurgis Butkeraitis ir Danielius Simonas iš Tilžės, Kristupas Rėžaitis, Jonas Szugs (Šugas) ir Dovas Voska iš Stulbeikių, Anusas Kazokas iš Tatamiškių, Dovas Svars iš Lazdėnų, Jurgis Kuosgalvis iš Vilkyškių, Jurgis Lola iš Pagėgių, Jurgis Strėkys iš Jakštelių, Jonas Gryga iš Kekersų, Vilius Kalvaitis iš Girėnų, Jonas Smalakys iš Didžiųjų Algaviškių, Jonas Pilibaitis iš Petrelių, Erdmonas Pauliškis iš Žemutinių Eisulių, Jurgis Naujokas iš Kulmėnų, Dovas Gintautas iš Urbantaičių, Martynas Serapinas iš Kreivėnų, Mikelis Pėteraitis iš Gėgeriškių, Endrikis Grivenka iš Baltruškiemių, Endrikis Meištas iš Nausargių, Kristupas Budrus iš Skulbėtvarių, Kristupas Tamošius iš Tramišių ir Dovas Zaunius iš Rokaičių. Lietuvininkų reikalavimus komitetas išdėstė 13 punktų peticijoje; aprašytos anuometinių mokyklų problemos, vokiečių valdžios ir vokietininkų naudotos priemonės lietuvybei slopinti, išdėstyta mokykloms reikalingų reformų programa. Surinkus po šia peticija 19 537 parašus, 1892 III 5 ji išsiųsta kulto ir švietimo ministrui K. A. von Zedlitzui (šis atsistatydino, kai jo pasiūlymas lietuviškose mokyklose palikti tik vokiečių kalbą parlamente buvo atmestas pažangiųjų vokiečių ir lenkų balsais). Atsakymo nesulaukus 1895 sakytojas Mikelis Treicas iš Gaidelių pasiūlė rengti naują peticiją, 1895 XI 26 Žibuose išrinktas peticijų komitetas: J. Lapaitis, J. Strėkys, J. Smalakys, Jonas Gryga, Andrius Gintautas iš Stremenių, Jonas Strėkys iš Kekersų, Martynas Grobšta iš Tauralaukių, Jonas Birškus, Mikelis Kaitinis iš Lūžų, Jonas Molinius iš Klišių, Jokūbas Brožaitis, Danielas Meškaitis iš Miškogalių, Gaigalaitis iš Kelneriškių, Andrius Jurgelaitis iš Didžiųjų Vileikų, Mikelis Skėrys iš Šilmeižių. Šios peticijos, kurią parengė Georgas Sauerweinas (daug nusipelnęs peticijų sąjūdžiui), svarbiausi reikalavimai: mokyti vaikus skaityti ir rašyti lietuvių ir vokiečių kalbomis, tikybą dėstyti gimtąja kalba, mokytojai privalėjo mokėti lietuvių kalbą, kaimiečių vaikus reikalauta mokyti tik reikalingų mokslų ir kita. Per pusketvirto mėnesio po šia peticija surinkti apie 27 765 (gal 27 773 ar 27 775) parašai iš įvairių apskričių (Tilžės – 9518, Klaipėdos – 6228, Šilutės – 4407, Ragainės – 2905, Pakalnės – 2242, Labguvos – 1863, Pilkalnio – 564, Geldapės – 38). Iš tuomet Mažojoje Lietuvoje gyvenusių apie 150 000 lietuvininkų pasirašė po šia peticija, diduma jų šeimų, nors priešininkai visaip trukdė parašų rinkėjų darbą (pvz., provokiškai nusiteikę kunigai, mokytojai ir žandarai grasino, kad pasirašiusieji turės mokėti po 10 markių baudas ir kita). 1896 III 2 peticijos deputacija – J. Lapaitis ir Gailius iš Lauknų, J. Strėkys iš Jakštelių, Meinius iš Linkūnų, Gružins iš Dėkintų ir Swaras iš Szweplių – balandžio 21 išvežė peticiją į Berlyną ir įteikė administracijai (prie Vokietijos kaizerio Wilhelmo II lietuvininkų delegacija nebuvo prileista). 1900 III 20 nutarta suruošti naują peticiją valdžiai, reikalaujant, kad būtų leista mokyti lietuviško rašto ir vartoti lietuviškus vadovėlius per visą mokymo laiką. Į peticijų rengimo komitetą įėjo J. Strėkys, A. Jurgelaitis iš Šilutės apskrities, M. Kaitinis ir Martynas Miklovaitis iš Klaipėdos apskrities, J. Griga ir D. Zaunius iš Tilžės–Pakalnės apskrities, Jonas Vanagaitis iš Ragainės–Pilkalnio apskrities. Po peticijomis surinkta 13 000 parašų, ji išsiųsta kulto ministrui Studtui. Gautas atsakymas: nėra priežasties taisyti dabartinius mokymo įstatymus. 1902, 1904, 1907 į Berlyną siųstos dar 3 peticijos, tačiau teigiamų rezultatų nesulaukta. Martyno Nauburo žiniomis, per 33 metus mažlietuviai įteikė 18 peticijų, į kurių daugumą Prūsijos ir Vokietijos valdžią neatsižvelgė. Dėl nedidelio efektyvumo peticijų sąjūdis XX a. pradžioje prarado masinį pobūdį, jaunesnės kartos lietuvininkai visuomenininkai populiarino kitas kovos už lietuvių kalbos teises Mažojoje Lietuvoje formas. Peticijos rengtos ir transporto, žūklės ir panašiais klausimais.

Dar skaitykite: draugijos, etnocidas, mokyklos.

L: Vanagaitis J. Kovos keliais. Kaunas, 1938; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. Vilnius, 1992; Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Nauja lietuviška ceitunga – 1896, apr. 3, (Nr. 27), p. [1]; Lepa G. Petition der Preußisch-Litauer vom 11. Mai 1879 // Tolkemita Mitteilungen. Nr. 2, 2002.

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Lietuviškai skaityti XVI–XVIII a. Mažojoje Lietuvoje buvo mokomasi iš religinių knygų: populiarus Johanno Behrendto redaguotas giesmynas (1745 laida) / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuνos knyga“, 1996

Iliustracija: Patogiai įrišta maldaknygė, 1900 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuνos knyga“, 1996

Iliustracija: Seniausios pasaulietinio turinio mokomosios knygos lietuvių kalba autoriaus, manoma, priekuliškio mokytojo D. G. Settegasto, kreipimasis į lietuvininkus, 1802 / Iš Alberto Juškos knygos „Mažosios Lietuνos mokykla“, 2003

Iliustracija: J. G. Weisso lietuviško elementoriaus „Naujas Pibelis arba knygelės...“ (1877 laida) antraštinis lapas / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžė – lietuviškų knygų leidybos centras, XVII a. piešinys / Iš MLEA

Iliustracija: Buvusi Paleičių, Šilutės apskritis, pradinė mokykla, kurioje mokytojavo Mažosios Lietuvos poetas Frydrichas Bajoraitis, 1989

Iliustracija: Kavolių, Pagėgių apskritis, mokykla, 1993

Iliustracija: Senoji Kraupiško, Ragainės apskritis, mokykla, 2000