mokyklos

mokỹklos. Švietimas Kryžiuočių ordino valstybėje. Nežinoma, ar Ordino valdymo metais Skalvos, Nadruvos ir kitose žemėse (būsimoje Mažojoje Lietuvoje) vietos gyventojams įsteigta mokyklų. Kraštui valdyti reikėjo asmenų, galėjusių skelbti pavergėjų įsakymus, aiškinti naująjį tikėjimą. Tai liudija 1218 V 15 popiežiaus Honorijaus III raštas, raginęs šelpti Prūsijos vyskupą, kad jis sukaupęs lėšų, galėtų prūsų vaikus dvasininkais rengti. Tikėtina, kad XIII a. pabaigoje mokykla veikė Klaipėdoje. Tuomet planuota Klaipėdą paversti naujosios Kuršo vyskupijos centru ir vyskupo rezidencija. 1290 pastačius Šv. Marijos katedrą (kitais duomenimis, kaip katedra įteisinta miestiečiams skirtoji Šv. Jono bažnyčia), suburta 6 kanauninkų kapitulos. Manoma, kad prie katedros turėjo būti mokykla. Minėtinas Kryžiuočių ordino magistro (1351–1382) Winricho von Kniprodės įsakas, nurodęs įsteigti mokyklą kiekviename kaime, turėjusiame daugiau kaip 60 ūbų žemės. Abejojama, ar įkurtos mokyklos retai gyvenamose, nuolatinių karų niokojamose Skalvos ir Nadruvos žemėse. Tačiau nedaugelis vietinių gyventojų rengta žemesniaisiais dvasininkais. Tai patvirtina keli dokumentai. Pvz., Ordinancia castri Heilsberg (XV a.) [Heilsbergo pilies nurodymai] rašoma: Visi žino, kad Varmės vyskupija iš senų laikų turėjo apaštališką pavedimą ir statutą, nustatantį, kad ordinarinis Viešpats laikytų 12 prūsiškų vaikų ir lavintų skaityti bei rašyti Heilsbergo pilyje savosios bažnyčios visuomenei, prūsams nepertraukiamam laikui. Panašiai ir tos vyskupijos kiekvienas kanauninkas, gyvenąs savo rezidencijoje, turi savo buveinėje išlavinti prūsiškos kalbos vaiką taip, kad jis savo priklausomybėje esančią visuomenę, iš kurios jis gyvena, mokytų ir auklėtų katalikiškajame tikėjime, kad nepražūtų jų sielos (iš Scriptores Rerum Warmiensium. I., p. 341–346).

Mokykla XVI–XVII a. Plintant renesanso bei humanizmo idėjoms, susirūpinta paprastų žmonių švietimu. Po Reformacijos įsigalėjimo iki 1570 Mažojoje Lietuvoje parapinės mokyklos atidarytos Tilžėje (1526), Įsrutyje (apie 1537), Klaipėdoje (apie 1540), Paustininkuose (kaimo mokykla veikė 1541), Kaukėnuose (prieš 1547), Rusnėje (veikė 1553), Kraupiške (1555), Ragainėje ir Tepliavoje (prieš 1560), Vilkyškiuose (apie 1561), Jurbarke (Įsruties apskritis; apie 1564), Įsėje (prieš 1569). Parapijų įsteigimo, evangelikų liuteronų kunigų paskyrimo metai leidžia teigti, kad mokyklos tuomet įkurtos Vėluvoje (kunigas atsiųstas 1525), Plyviškėje ir Pėterkaimiuose (kunigas 1528), Fischausene ir Šakiuose (kunigas 1530), Rasytėje (kunigas 1531), Labguvoje (kunigas 1532), Narkyčiuose, Žalvoje (kunigas apie 1540), Puškiemyje (kunigas apie 1550), Viešvilėje (kunigas 1553), Kuncuose (kunigas 1555), Pilupėnuose (kunigas 1557). Theodoro Preusso duomenimis, pateiktais 1899 „Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft“ (Bd. 4 H. 1, S. 89), 1568 jau 20 mokyklų vaikai mokyti lietuvių kalba. Evangelikų pastoracijai palengvinti Prūsijos kunigaikščio lėšomis išspausdinti du prūsų (1545, 1561) ir lietuvių (1547) katekizmai. 1568 išleistas įsakymas Sembos ir Pamedės vyskupams prie visų bažnyčių sparčiau steigti mokyklas. Jos atidarytos Pilkalnyje (apie 1570), Katyčiuose (1574), Žabynuose (po 1575), Širvintoje (1578), Laukiškoje (po 1579), Gumbinėje (apie 1580), Lazdynuose (1579–84), Verdainėje (1588), Karaliaučiuje prie lietuvių Steindamo bažnyčios (prieš 1589), Priekulėje (1590), Nordenburge (apie 1590), Piktupėnuose (po 1595), Tolminkiemyje (1598). Šarkuvoje 1568 rūpintasi gauti šulmistrą. Mokyklos po 1570 įsteigtos Geldapėje, Nemerkiemyje, Trempuose, po 1580 – Žirgupėnuose, Stalupėnuose (gal ir anksčiau), Kusuose, Katniavoje, Žydkiemyje. Išlaikyti jas privalėjo patys gyventojai. Mokytojais neretai buvo patys kunigai, tačiau, valdydami dideles parapijas, mažai tegalėjo rūpintis mokyklomis. Mokytojai privalėjo suteikti religinių žinių, išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, kai kur dar pamokyta lotynų kalbos, kitų bendrojo lavinimo dalykų. XVI a. II pusėje išaugo reikalavimai precentoriams. Tą rodo 1560 Martyno Mažvydo laiškas Albrechtui, prieštaraujant, kad žemos kvalifikacijos asmenys dirbtų diakonais ar mokytojais. Susirūpinta ir aukštesniųjų mokyklų steigimu. 1541 Albrechto nurodymu Karaliaučiuje įkurtas pedagogiumas arba partikuliaras. Jam vadovavo Abraomas Kulvietis. 1544 ši aukštesnioji mokykla perorganizuota į universitetą, vadintą Albertina (dar Karaliaučiaus universitetas). Lietuvių studentams skirtos 7 stipendijos teologijai studijuoti (vėliau jų būdavo 8). Manoma, kad atrinktieji studijoms buvo pirmieji Mažosios Lietuvos lietuvininkai, galėję studijuoti universitete. XVI a. viduryje ir II pusėje Prūsijoje įsteigtos dar kelios aukštesniosios mokyklos: 1546 Rastenburge, apie 1560 Olecke-Margrabove, 1565 Brunsberge, 1571 Unguroje, 1586 Tilžėje, 1588 Salfelde ir Luke. Jose rengti mokiniai tolimesnėms studijoms Karaliaučiaus universitete. XVII a. švietimo plėtrą trukdė kraštą nualinę karai su Švedija, maro epidemijos. Tačiau mokyklos steigtos ir toliau. Svarbiausias XVII a. švietimo dokumentas – didžiojo elektoriaus Friedricho Wilhelmo patvirtintas nutarimas Recessus generalis [Visuotinis potvarkis]. Jį parengė Sembos konsistorija, remdamasi 1638 Įsruties ir kituose valsčiuose per lankymą surinktais dokumentais. Potvarkis galiojo Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos, Toplaukio, Želvos, Šakių, Jurbarko valsčiuose. Jame nurodyti bendrieji reikalavimai pedagogui (uoliai dirbti, nepraleidinėti pamokų, būti pavyzdžiu kasdieniame gyvenime), aptarta mokymo organizavimo tvarka (siekti, kad iš kiekvieno kaimo į mokyklas ateitų bent po vieną vaiką, kad čia jie pagal savo ir tėvų padėtį išmoktų skaityti, rašyti, skaičiuoti, linksniuoti, asmenuoti, o tie, kurie yra lietuviai, ypač maldų ir katekizmo). Kunigai per kasmetinius parapijų lankymus įpareigoti tikrinti, ar tinkamai mokoma, ar pakankamos moksleivių žinios. Dirbti pedagogais priimti tik savo dalyką išmanantys asmenys: kunigai neturi jų priimti vieni, savo galva; kandidatus pirma turi egzaminuoti vyr.iausiasis kunigas ir hauptmanas. Dokumente nustatytas mokytojo darbo atlyginimas: 35 markės per metus ir 3 aštuntinės malkų kurui. Kadangi tiek uždirbant neįmanoma pragyventi, mokytojams leista tuo pat metu verstis amatais (jeigu jų moka). Jie galėjo naudotis privilegija prekiauti smulkiomis prekėmis ir degtine. Gerai dirbantiems mokytojams atlyginimas didintas iki 50 markių. Apskričių mokykloms kelti didesni reikalavimai: jose turi dirbti aukštesnės kvalifikacijos, sąžiningi mokytojai, kad jaunuoliai kalbų, laisvųjų mokslų ir iš dalies fakultetų (dalykų), o ypač dievobaimingumo ir katekizmo gerai išmokyti ir išlavinti būtų. Šių mokymo įstaigų moksleivių žinioms patikrinti bei įvertinti rengti mėnesio, ketvirčio ir metiniai egzaminai. Vyriausiasis kunigas kasmet papildomai surengė viešą egzaminą, dalyvaujant seniūnui, Tarybos nariams, bažnyčios vyresniesiems. Recessus generalis svarbus ir tolesnei lietuvių kultūros raidai: jos autoriai reikalavo parengti ir lietuvių kalba išleisti Bibliją, naują postilę, evangelijų ir epistolų knygą, lietuvių kalbos žodyną, platesnės apimties giesmyną.

Pastabos: (1) galėjo būti įsteigta ir anksčiau, nes čia dar XIV a. kryžiuočiai buvo pastatę pilį, prie jos veikė koplyčia.

(2) retas atvejis – mokykla įsteigta anksčiau negu parapija.

Iliustracija: Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinių durų, įrengtų minint 1547 Karaliaučiuje išleistos pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ 450 metų jubiliejų, fragmentas, bronza / Iš laikraščio „Donelaičio žemė“, 2004, Nr. 9

XVIII a. – visuotinio pradinio mokymo įvedimo laikotarpis. 1712 Prūsijos karaliaus Friedricho I potvarkiu nurodyta iš kiekvieno kaimo parinkti po vieną, iš didžiųjų kaimų – po du vaikus, juos aprūpinti maistu ir nusiųsti į parapinę mokyklą. Ten jie privalėjo būti apgyvendinti, maitinami ir prižiūrimi. Mokslas prasidėdavo Mykolo (Mikelio) dieną (rugsėjo 29) ir tęsdavosi iki Velykų. 1713 Prūsiją pradėjęs valdyti Friedrichas Wilhelmas I ėmėsi esminių švietimo reformų. 1717 XII 6 jis išleido generalinį ediktą, reikalaujantį žiemą leisti vaikus į mokyklą kasdien, vasarą (ne darbymečiu) – 2 kartus per savaitę. Kunigams nurodė nekonfirmuoti nemokančių skaityti. Iškelta privalomo pradinio mokymo idėja. 1718 VII 2 Tilžės reskriptu Friedrichas Wilhelmas I įsakė valstybės ministrui A. Kreuzui atrinkti geresnių mokytojų, Johannui Heinrichui Lysiui ir G. Frankei – parengti tolesnių švietimo reformų planą. 1718 XII 2 karalius nurodė konsistorijoms steigti ne tik parapines mokyklas, bet ir vadinamąsias žemininkų mokyklas idesniuose kaimuose, jų mokytojams išlaikyti skirti po pusę ūbo žemės. 1719 J. H. Lysius pateikė reformų planą. Jame patvirtinta privalomo mokymo idėja, siūlyti mokyklas atidaryti kiekviename didesniame kaime, o Įsruties apskrityje įsteigti 130 mokyklų. Jose siūlyta dėstyti vokiečių kalba. Tokį radikalų pokytį mėginta grįsti ekonominiais skaičiavimais: tokiam nedideliam krašteliui leisti atskirus lietuviškus vadovėlius netikslinga – lietuvininkai turi išmokti vokiečių kalbą ir naudotis vokiškais vadovėliais. Tokioms germanizavimo užmačioms pasipriešino lietuvių kunigai. J. H. Lysius buvo pašalintas iš komisijos. Nuo 1721 reformų komisijai vadovavo Žilių parapijos kunigas Gabrielis Engelis. Jis siūlė kiekvienoje parapijoje įkurti po 10 mokyklų, jose mokyti žmonių lankomoje bažnyčioje naudota kalba. Praktiškai tai nebuvo įvykdyta. 1729 mokytojams uždrausta laikyti karčemas ir krautuves. 1732 karaliaus nurodymu sudaryta Speciali bažnytinė ir mokyklų komisija (vok. Spezial-Kirchenund Schulkommission) visapusiškos švietimo reformos projektui parengti. Vadovaujama kulto reikalų ministro J. Kunheimo, 1736 ji parengė reikšmingiausią XVIII a. švietimo pertvarkos įstatymą Principia regulativa [Reguliuojantieji principai]. Jame paskelbtas visuotinis privalomas 7–14 metų berniukų ir mergaičių mokymas; numatyti reikalavimai mokytojams, nurodyta daugiau laiko skirti skaitymo, rašymo, skaičiavimo mokymui, įtvirtinta 36 darbo valandų savaitė, nustatytas šaliai reikalingų mokyklų skaičius. Tam įgyvendinti sudarytas specialus 50 000 talerių fondas Mons pietatis. Iki Friedricho Wilhelmo I valdymo pabaigos (1740) valstybės lėšomis atidaryta 1500 mokyklų, iš jų 1160 – naujuose pastatuose. Lietuvininkų gyventoje teritorijoje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskrityse) atidarytos 275 naujos mokyklos. Principia regulativa numatė ir didesnį atlyginimą mokytojams: prie 30 talerių algos per metus nurodyta pridėti 4 talerius iš bažnyčios kasos, po 50 pfenigių mokslapinigių nuo kiekvieno besimokančiojo ir po 75 pfenigius nuo kiekvieno konfirmanto. Vieną markę privalėjo duoti kunigas, gavęs pinigus už sutuoktus jaunavedžius. Numatytas ir atlyginimas natūra: mokyklą lankančių vaikų tėvai kasmet turėjo pristatyti 2 vežimus šieno ir vežimą šiaudų, 12 šėpelių rugių, 7 miežių. Mokytojo gyvuliams turėjo būti paskirta ganykla, margas dirbamosios žemės ir atskiras sklypelis daržui. Be to, įstatyme pasakyta: jei mokytojas yra amatininkas, savo darbą gali ir mokytojaudamas dirbti, o jeigu amato nemoka, tegu eina vasarą uždarbiauti. 1743 I 2 paskelbtas įsakas įpareigojo amtmonus, dvarų valdytojus rūpintis, kad mokyklų pastatai būtų tinkami. 1763 Generalinis kaimo mokyklų potvarkis (vok. General-Land-Schul-Reglement) reikalavo sustiprinti privalomojo mokymo kontrolę, įvesti griežtesnę mokytojų atranką; 1787 įsteigta Vyriausioji mokyklų kolegija (vok. Oberschulkollegium), perėmusi svarbiausių mokyklų veiklos klausimų sprendimą; 1788 įvesti abitūros egzaminai baigiantiems gimnazijas; 1794 įsigaliojo naujas Prūsijos teisynas, įtvirtinęs esminę nuostatą – mokykla yra valstybinė įstaiga, ji veikia laikydamasi vyriausybės nustatytų principų. XVIII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje veikė 411 lietuviškų elementarinių mokyklų: 127 Įsruties, 52 Tilžės, 69 Ragainės, 20 Labguvos, 58 Gumbinės, 85 Klaipėdos apskrityse (8 iš jų mišrios, t. y. jas lankė lietuvių ir vokiečių šeimų vaikai). Vidutiniškai 5 Prūsijos kaimams teko 1 pradinė mokykla, o 120–150 vaikų – 1 mokytojas. Pastangos mokyti visus krašto gyventojus davė pastebimų rezultatų. 1756 Berlyno vyriausiasis konsistorijos tarėjas Süβmilchas rašė: Senasis užsispyręs lietuvis švietimo dėka pasidarė visai kitoks žmogus visuomenėje; jis, ypač mokykloje auklėta karta, žino ir vykdo prievoles vyriausybei. Koks puikus atpildas už įdėtas lėšas. 1786 Gotfrydas Ostermejeris teigė, kad dabar <…> iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka.

Iliustracija: Žintų mokykla, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Girdavos mokykla ir vandens bokštas, iki 1944 / Iš MLEA

Mokymo turinio pertvarkymas, lietuvių kalbos teisių ribojimas. XVIII–XIX a. paspartėjusi Mažosios Lietuvos socialinė raida pastebimai diferencijavo mokyklas: geriausios buvo miestų (ypač tos, kurias išlaikė magistratai) ir apskričių centrų mokyklos, neprastomis laikytos parapinės – jose precentoriais dirbo Karaliaučiaus universitete studijavę asmenys, paskyrimo į parapijas laukiantys kunigai. Prasčiausios – XVIII a. pradžioje kaimuose steigtos žemininkų mokyklos. Jose šulmistrais dirbo amatininkai – siuvėjai, staliai, batsiuviai, kailiadirbiai. Panašaus lygio buvo ir privačios kampo (ar užkampio; vok. Winkelschulen) mokyklos miestuose. Žemos kvalifikacijos mokytojas gebėjo išmokyti religinių tiesų, maldų, giesmių, skaityti katekizmą, tačiau tik vienas kitas teįstengė išmokyti skaičiuoti, rašyti, suteikti mokslo žinių. Problema iš esmės imta spręsti XVIII a. II pusėje, ėmus steigti mokytojų seminarijas. Mažojoje Lietuvoje anksčiausia, 1811, atidaryta Karalienės mokytojų seminarija, 1829 Darkiemio, 1882 Ragainės mokytojų seminarija, 1902 Klaipėdos mokytojų seminarija. Imtasi ir kitų reikšmingų pertvarkymų: 1817 įsteigta Prūsijos kulto ministerija, 1827 VI 20 įsaku nurodė prie kiekvienos mokyklos sudaryti valdybą tikslingam jos darbui vadovauti. Valdybos pirmininku turėjo būti mokyklos inspektorius-kunigas, nariais – keli mokinių tėvai, renkami 6 metams ir tvirtinami apskrities landrato. Peržiūrėtas mokymo turinys. XIX a. liaudies mokyklose dėstytų dalykų ir jiems skirtų savaitinių pamokų skaičių rodo 1822 IX 30 Tilžės miesto mokyklų tarybos (vok. Stadt-Schul-Deputation) parengtas mokymo planas: vokiečių kalba – 8 (skaitymas – 6, kalbos pratybos – 2); skaičiavimas – 6; rašymas – 4; piešimas – 2; geografija – 2; giedojimas – 2; morfologija (vok. Formenlehre) – 2; gamtos mokslas – 2; tikyba – 4 pamokos. 1873 įsteigta apskričių mokyklų inspektoriaus pareigybė, kasmetinius egzaminus liepta rengti ne bažnyčiose, o pačiose mokyklose. Šiuo laikotarpiu galutinai įsitvirtino 8-metė pradinė, vadinamoji liaudies mokykla (vok. Volksschule). Ji skirstyta laipsniais: I laipsnį (pakopą) sudarė pirmi 3 mokslo metai, II – 4-ieji ir 5-ieji, III – 6-ieji, 7-ieji ir 8-ieji mokslo metai. Kaimuose dažniausiai buvo vienkomplektės (dirbo vienas mokytojas), bažnytkaimiuose ir miestuose – daugiakomplektės mokyklos (dirbo keli mokytojai).

Mokyklų pastatai. XVI a. reta parapinė mokykla turėjo atskirą pastatą – vaikai mokyti prie bažnyčios buvusioje patalpoje ar paties kunigo name. Bendruomenėms prasigyvenus, statytos šiek tiek didesnės nei gyvenamieji namai fachverkinės, malksnų stogu mokyklos. Dažna XVII a. žemininkų mokykla buvo drėbto molio sienomis, šiaudiniu ar nendriniu stogu. Turtingesni kaimai mokyklas statė iš medžio rąstų. Pastatai buvo žemi, langai nedideli, bet jau įstiklinti keliomis stiklo „rūtomis“. Kambaryje vaikams mokyti statytas ilgesnis stalas, aplink jį − keli suolai. Jokių kitų baldų, mokymo priemonių čia nebuvo. Gretutinė patalpa skirta šulmistrui gyventi, šalia jos − kamarėlė daiktams. Statytos po 1737 jau turėjo kaminą, nedidelį kiemelį, aptvertą medine tvora. Stiklo langai, durys, jų metalinės rankenos, užraktas (jeigu toks buvo) laikyti brangiu, itin saugotinu inventoriumi. Nuo XIX a. vidurio projektuotos griežto išplanavimo, konkrečiam moksleivių skaičiui numatytos mokyklos. Kulto ministerija 1879 IV 9 įsaku klasės plotą padidino iki 60 m², leido joje mokyti iki 100 vaikų. Patalpos aukštis privalėjo būti ne mažesnis kaip 3,50 m, langai išdėstyti taip, kad šviesa kristų vaikams iš kairės bei nugaros pusės. Vienam mokiniui klasėje skirta 1,85 m³ erdvės. XIX–XX a. sandūroje statytos tipinės vienaklasės bei dviklasės pradinės mokyklos. Išmūrytos iš raudonų plytų, aukštais dvišlaičiais čerpių stogais jos buvo ne tik gražios, bet ir ilgaamžės. Vienkomplektės mokyklos klasės plotas – 56,6 m², joje 2 eilėmis sustatyta 40 suolų, kuriuose sėdėdavo 80 vaikų. Dvikomplektės mokyklos didesnioji klasė buvo 64,3 m² (skirta 84 jaunesniems moksleiviams), mažesnioji – 61,4 m² (numatyta 70 vyresnio amžiaus vaikų). Pedagogų butai įrengti pačiose mokyklose: 19,32 m² gyvenamasis kambarys, 24,67 m² miegamasis, 13,4 m² virtuvė ir 2,3 m² sandėliukas. Dviklasėje mokykloje butas antrajam mokytojui projektuotas stoginėje. Mokyklai skirtas 2–3 ha žemės sklypas, kuriame dar statyta daržinė (skūnė) bei tvartas (po vienu stogu) bei atskiras rūsys (kelderis) daržovėms laikyti. Įrengta uždara geriamojo vandens kolonėlė-siurblys, atokiau nuo jos − sanitarinis mazgas su pakankamu skaičiumi sekcijų (po vieną − 40 berniukų ir 25 mergaitėms bei atskira sekcija suaugusiems). Kiemas privalėjo būti aptvertas, apsodintas medeliais, greta užveistas gėlynas, vaismedžių sodas.

Iliustracija: Kryžionų (Pakalnės apskritis) mokykla, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Magainių (Šventapilės apskritis) mokykla, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Kiškių mokykla, 1995

Iliustracija: Bardėnų (Pagėgių apskritis) mokyklos prieangis, 1995

Iliustracija: Jurbarko (Įsruties apskritis) mokykla, 2000

Iliustracija: Būdingas kaimo mokyklos pastatas Dituvoje, apie 2001–2004

Iliustracija: Būdingas kaimo mokyklos pastatas Rusnėje, apie 2001–2004

Iliustracija: Būdingas kaimo mokyklos pastatas Užbaliuose, apie 2001–2004

Iliustracija: Jučių (Gumbinės apskritis) mokykla, kurioje mokytojavo Immanuelis Kantas, 1988

Vadovėliai, mokomosios knygos. XVI a. viduryje mokymui naudotas Martyno Mažvydo sudarytas Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr raschity. Tai buvo pirmasis lietuviškas elementorius. Skaitymo įgūdžiams tobulinti tiko ten pateikti katekizmo tekstai, lietuviška prakalba, giesmių posmai. 1566 ir 1570 išleistas Baltramiejaus Vilento parengtas giesmynas, 1575 ir 1579 – katekizmas, 1589 – Jono Bretkūno maldų knygelė, dar vėliau – J. Bretkūno, L. Sengstocko, Danieliaus Kleino ir kitų autorių giesmynai. XVIII a. mokyklose vartotas kitas Mažosios Lietuvos elementorius – 1708 Karaliaučiuje išleistos Skaitytinės. Prieš 1747 išspausdintos lentelės raidėms pažinti, sieninis elementorius ABC lentelė mažiems vaikams ir mokytojams (2 lapai) ir ABC lentelė besimokantiems ir mokytojams (1 lapas; išleistas lietuvių ir lenkų kalbomis). XVIII a. išleista ir specialiai mokymui parengtų religinių knygų: Bernhardo Sandeno (vyresniojo) Kategizavimas, arba vaikų mokslas (išleista 1701), Hoferio Dangaus kelias: Katekizmas ir maldelės vaikams (apie 1702), vokiečių didakto, Hamburgo mokyklos rektoriaus Johanno Hübnerio 2 knygos: Išskirstyti ir Šventam Rašte randami nusidavimai (1742) ir Du kart penkios dešimt ir du pasakojimai Šventame Rašte randami (1745), Johanno Jacobo Rambacho Pamokslas išganymo davado (1750). XIX a. išleista ir pasaulietinio turinio skaitinių: elementarių mokslo žinių apie gamtos reiškinius pateikta vertingoje Friedricho Ebenhardo Rochovo skaitinių knygoje Kūdikių prietelius (1806), Johanno G. Weisso pradžiamokslyje Naujas Pibelis (1808). Išskirtinas Gottfriedo Kernerio Pibelis (1866); humanistinius idealus, moralės normas autorius perteikė ir meniniu žodžiu, vaizdu, įtaigia gyvenimiška situacija. XIX a. viduryje ir vėliau vaikai mokėsi iš F. Schröderio Lietuwiszkų Pybelių (1871) ir Lietuwiszkų bei wokiszkų Skaitimo knygelių (1869). Aukštesniosioms mokykloms reikšminga Augusto Schleicherio išleista Litauische Grammatik, 1856 [Lietuvių k. gramatika], padėjusi pagrindus tolesniems lietuvių kalbos tyrinėjimams, literatūrinės kalbos formavimuisi; Frydricho Kuršaičio Grammatik der littauischen Sprache, 1876 [Lietuvių kalbos gramatika] bei 2 dalių Wörterbuch der littauischen Sprache, 1870 ir 1874 [Lietuvių kalbos žodynas], Erdmanno Juliaus Schiekoppo Litauische Elementar-Grammatik 1–2, 1879–1881, 1901–1902 [Elementari lietuvių kalbos gramatika], Carlo Rudolpho Jacobio Litauische Chrestomathie zum Schulgebrauch, 1880 [Lietuvių kalbos chrestomatija mokykloms], Aleksandro Theodoro Kuršaičio 3 dalių Litauisches Lesebuch, 1911–1913 [Lietuviški skaitiniai], J. Schultzo Die Fabuln Esopi, 1706 [Ezopo pasakėčios], Martyno Liudviko Rėzos Dainos, oder Litthauische Volkslieder, 1825 [Dainos], A.Schleicherio Litauisches Lesebuch und Glossar, 1875 [Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas] ir kita. XIX a. II pusėje Mažojoje Lietuvoje prasidėjus priverstinei germanizacijai, lietuviškų vadovėlių neprireikė. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviškos mokyklos veikė tik Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje – Klaipėdos krašte (Klaipėdos mokyklos, Klaipėdos apskrities mokyklos, lietuvininkų mokyklos Klaipėdos krašte).

Dar skaitykite: lietuvių kalba Mažosios Lietuvos mokyklose, lietuvių mokyklos Klaipėdos apskrityje, lietuvių mokyklos Pagėgių apskrityje, lietuvių mokyklos Šilutės apskrityje, lietuvių mokyklos Tilžės ir Ragainės apskrityse.

L: Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. K., 1935; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. V., 1999; Nausėdas V. Lietuviškos mokyklos Prūsijoje 16–18 amžiais // Iš lietuvių kultūros istorijos. II. V., 1959; Endzinas A. Mokymui naudotų lietuviškų knygų Rytų Prūsijos klausimu // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai: Bibliotekininkystė ir bibliografijos klausimai. T. 5. V., 1966; Düsterhaus G. Das ländliche Schulwesen im Herzogtum Preußen in 16. und 17. Jahrhunderts. Diss.Bonn, 1975; Keil A. Das Volksschulwesen im Königreich Preussen und Herzogthum Litthauen unter Friedrich Wilhelm I. // Altpr. Monatsschrift: N. F. 23. Königsberg, 1886. S. 93–135; 185–244; Notbohm H. Das evangelische Kirchen- und Schulwesen in Ostpreussen während der Regierung Friedrich des Grossen. – Heidelberg, 1959; Hubatsch W. Masuren und Preußisch Litthauen in der Nationalitätenpolitik Preußens 1870–1920. Marburg, 1966; Hennig G. Übersicht des protestantischen Schulwesens in Ostpreussen // Preussisches Archiv, I. Königsberg. 1790.

Albertas Juška

Iliustracija: Populiarios tikybos mokomosios knygos dr. Martyno Liuterio „Maʒas Katgiзmas“ (Katekizmas) ir dr. Jono Jokūbo Rambako „Pamokßlas...“ viršelis, 1750 / Iš Alberto Juškos rinkinio

Iliustracija: Karlo Wilhelmo Otto Glogau mokykloms skirto giesmyno viršelis, 1881 / Iš Alberto Juškos rinkinio

Iliustracija: Johanno Friedricho Franco Schröderio dvikalbės skaitymų knygelės antraštinis lapas, 1871 / Iš Alberto Juškos rinkinio

Iliustracija: Johanno Friedricho Franco Schröderio dvikalbės skaitymų knygelės antraštinis lapas, 1871 / Iš Alberto Juškos rinkinio

Iliustracija: Kunigo Viliaus Gaigalaičio pradžiamokslio „Vaikų knįgelė...“ viršelis / Iš Alberto Juškos rinkinio

Iliustracija: Vienos pirmųjų pasaulietinio turinio knygų Danieliaus Gottliebo Settegasto „Ugnies knygelės...“ viršelis, 1802 / Iš Alberto Juškos rinkinio