mokytojai

mókytojai. Naujadarą mokytojas sukūrė Martynas Mažvydas. Pirmajame lietuviškajame elementoriuje skaitome jo pamokymą: Ischmintygas makitos bernelia daugiu syllaabisaturos teneapsunkin <…> Šis žodis yra Konstantino Sirvydo (1629), Kristijono Gotlybo Milkaus (1800) ir kituose žodynuose. Mažojoje Lietuvoje mokytojai vadinti skirtingai: dirbusieji parapinėse mokyklose – precentoriais, žemininkų mokyklose – šu(i)lmistrais, auklėjusieji turtingesnių šeimų vaikus – preceptoriais, guvernantais. XIX a. pedagogus pradėjus rengti mokytojų seminarijose, įsigalėjo apibendrintas mokytojo terminas. 1845 XII 1 paskelbtos Liaudies mokyklų veiklos taisyklės (vok. Gesetze über das Volksschulwesen) reglamentavo mokytojo teises ir pareigas, nusakė jų neblogą atlyginimą už darbą. Mokėta 16 talerių metinė alga; papildomai suteiktas gyvenamasis būstas, kuras, žemės sklypas, leista laikyti gyvulių. Bendras mokytojo metinis atlygis buvo apie 30 talerių. Dvikomplekčių mokyklų vedėjų atlyginimas galėjo siekti 50 talerių. Miestuose dirbusių mokytojų atlyginimai buvo didesni (100–150 talerių). Atsikeliantiems į naują darbo vietą mokytojams nurodyta apmokėti persikėlimo išlaidas – iki 20 talerių, jeigu nuotolis didesnis kaip 10 mylių (apie 70 km). Mokytojo veikla griežtai prižiūrėta – tuo rūpinosi mokyklų inspektoriai, mokyklų bendruomenių valdybos, magistratai. Iš mokytojo reikalauta nepriekaištingo elgesio; be specialaus valdžios leidimo jiems drausta imtis papildomų darbų, verstis amatu. Oficialios atostogos jiems nenumatytos: ilsėtis leista per moksleivių atostogas. Tačiau ir tuomet iš mokyklos išvykdamas mokytojas privalėjo pranešti, kur jis bus ir kada grįš. XIX a. viduryje susiformavo 2 mokytojo rengimo koncepcijos: 1) pirmenybę teikė profesiniam parengimui (mokytojas privalėjo puikiai mokėti visus mokykloje dėstomus dalykus, gebėti mokslo žinias suprantamai išaiškinti vaikams, užtikrinti tinkamą moralinį moksleivių auklėjimą); 2) reikalavo mokytojų seminarijose rengti plataus humanitarinio išsilavinimo pedagogus, galinčius, be būtinų mokslo žinių, perteikti dar ir bendražmogiškuosius idealus, ugdyti jaunimo siekį savarankiškai tobulėti, skatinti jų iniciatyvumą, originalumą, kūrybiškumą. Vėliau abi koncepcijas siekta suderinti. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įvesti II mokytojo egzaminai. Jie laikyti po 2 ar 3 praktinio darbo mokykloje metų. Komisija stebėjo 3–4 skirtingo profilio pamokas ir iš jų lygio sprendė apie realų mokytojo gebėjimą dirbti pedagoginį darbą. Mokytojo cenzas suteiktas tik tuos egzaminus išlaikiusiems pakankamu lygiu. Neišlaikiusieji (arba atsisakiusieji laikyti) netekdavo teisės toliau dirbti mokykloje, nors mokytojų seminariją jie būtų baigę aukščiausiais vertinimais. Daug didesni kvalifikaciniai reikalavimai kelti mokytojams, paskirtiems į miestų aukštesnes mokyklas. Jie privalėjo būti baigę universitetą, į darbą priimti tik po nuodugnių papildomų egzaminų. Žinios tikrintos iš katechetikos, lotynų ir graikų kalbų, logikos, retorikos, poetikos, aritmetikos bei kita. Pretendentas privalėjo pademonstruoti erudiciją, gebėti lotynų kalba raštu išnagrinėti duotą tezę, įrodyti gebėjimą polemizuoti. Į 1586 pradėjusią Tilžėje veikti kunigaikštiškąją mokyklą taip atrinktųjų mokytojų kandidatūras dar privalėjo tvirtinti Karaliaučiaus universiteto senatas bei rektorius (vėliau atrankos procedūra šiek tiek supaprastinta ir patikėta Filoofijos, paskiau – Teologijos fakulteto taryboms). Patys aukščiausi reikalavimai kelti rektoriui ir jo pavad. konrektoriui, kitų pedagogų – subrektoriaus, kantoriaus ir eilinių mokytojų kvalifikacija galėjo būti menkesnė. Po 1850 liaudies mokyklose atsirado mokytojų moterų. Jos buvo aukštesniųjų mokyklų, skirtų merginoms (1830 tokia įsteigta Klaipėdoje, 1861 Tilžėje), auklėtinės. Klaipėdos krašte Žardės mokyklos kronikoje nurodyta, kad jau 1875–90 vaikus mokė Lena Lapynaitė (Lapien). Kur ji įgijo pedagoginį išsilavinimą, nenurodyta. Mokytojų rengimo pagrindinės įstaigos – mokytojų seminarijos dar ilgai atsisakinėjo priimti merginas; jos įsileistos tik tarpukariu (Klaipėdos mokytojų seminarijoje po 1920). Mokytojų ir mokinių santykiai nebuvo idealūs. Prūsijoje propaguotos Imanuelio Kanto pedagoginės idėjos, XIX a. ypač gaji J. F. Herberto mokinių valdymo koncepcija leido naudoti fizines bausmes. Laikytasi nuostatos – moksleivių sistemingą darbą gali užtikrinti bausmės baimė. Anuomet moksleiviai bijojo 4 asmenų: žandaro, mokytojo, tėvo, mamos. Mokytojo darbas laikytas prestižiniu. Septynbalėje profesijų prestižo vertinimo skalėje Prūsijos liaudies mokytojas užėmė III–IV vietą (jo darbas prilygo valstybinės įstaigos tarnautojo, socialinio darbuotojo, vidutinio dydžio ūkio savininko, cecho meistro prestižui). Tačiau tokiu jis tapo tik XIX–XX a. sandūroje, kai dar kartą padidinti atlyginimai, pradėtos statyti dailios tipinės mokyklos su 3–4 kambarių butais mokytojui gyventi, ūkiniai pastatai, skirti 2–4 ha žemės sklypai. Mokytojai, kaip ir dvasininkai, sudarė Mažosios Lietuvos inteligentijos svarbiausią dalį.

L: Bajoras V. Mokytojų ruošimas Klaipėdos kraštui // Purvinas M. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija. K., 1995; Die Volksschulen in Ostpreussen: Neue Sammlung der bezüglichen Verordnungen der Königlichen Regierung zu Königsberg <...> Königsberg, 1892; Schöppa G. Die Bestimmungen des Königlich Preußischen Ministers der geistlichen, Unterrichts- und Medizinal-Angelegenheiten, betreffend die Volks- und Mittelschule <...> Berlin, 1912; Haase I. Die Volksschullehrerbildung in Preußen // Land an der Memel. 2001. Nr. 68.

Albertas Juška

Iliustracija: Tilžės karališkosios realinės gimnazijos moksleiviai ir mokytojai: antroje eilėje šeštas – būsimasis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Valteris Kristupas Banaitis, 1929 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Grabupių pradžios mokyklos mokytojas Paulius Eitelis, 1922 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Vienas žymiausių Klaipėdos krašto pedagogų ir švietimo organizatorių Martynas Krukis (1884–1948) su žmona Madlyna Dovilaite (1904–77) / Iš Marijos Krukytės albumo

Iliustracija: Dvišakio (Tilžės priemiestis) liaudies mokyklos moksleiviai su mokytoju Wiechertu: sėdi trečias – Alfredas Buddrus, stovi pirmoje eilėje dešimtas – Robertas Buddrus; daugumos vaikų pavardės lietuviškos: Walteris Gailus, Alfredas Povilaitis, Rudis Kallwaitis, Heinsas Suttkus, kitos, 1939 / Iš Roberto Buddraus rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos krašto mokytojai Giruliuose: Vilius Bajoras, Mikas Šlaža, Fricas Auksutaitis, Huberis, Martynas Kaulis, Martynas Mertynaitis, Endrius Kairys, Stepaitis, kiti, 1925 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000

Iliustracija: Klaipėdiškiai mokytojai, naciams okupavus kraštą Birštone: Vilius Pėteraitis, Ieva Toleikytė, Kazys Trukanas, Paulius Lokys, 1939 / Iš Ievos Toleikytės-Adomavičienės albumo

Iliustracija: Mokytojo Liudwigo Kuršaičio (Kurschat, 1821–76) – žymaus lietuvių raštijos veikėjo Aleksandro Teodoro Kuršaičio dėdės ir globėjo – antkapinis kryžius Dituvos kapinėse, 2004

Iliustracija: Nemirsetos mokytojo Juliaus Doerino (1819–77) ir jo žmonos Joanos Schirmann (1809–77) kapai Anaičių kapinėse

Iliustracija: Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo, rašytojo Salio Šemerio-Šmierausko (1898–1981) ir jo žmonos Leonijos (1921–96) kapai Karklininkų (Karklės) kapinėse, 2004