Klaipėdos mokytojų seminarija
Klapėdos mókytojų seminãrija, įsteigta rengti pedagogams, mokantiems lietuvių kalbą. 1900 įkurtas dvimetis Klaipėdos preperandumas, privalėjęs parengti jaunuolius mokytis seminarijoje. Klaipėdos mokytojų seminarija oficialiai įsteigta 1902, tačiau faktiškai pradėjo veikti tik 1903, kai preperandumas išleido savo auklėtinių pirmąją laidą. Seminarijos direktoriumi paskirtas kunigas Schulzas, priimta mokytis 30 seminaristų. Pradžioje glaustasi Jūreivystės mokyklos pastate, apie 1905 persikelta į buvusią apskrities ligoninę (dabar Manto gatvė). Pedagoginę praktiką seminaristai atlikinėjo Smilties pylimo pradžios mokykloje. 1906–1908 magistrato rūpesčiu prie geležinkelio stoties Klaipėdos mokytojų seminarijai pastatytas naujas neogotikinio stiliaus pastatas su gimnastikos ir iškilmių salėmis, mokymo kabinetais, biblioteka, bendrabučiu, virtuve bei valgykla, mokytojų butais (dabar čia Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas). Greta suprojektuota žaidimų aikštė, sklypas žemės ūkio darbams, sodas. 1913 ar 1914 į Klaipėdos mokytojų seminariją atkeltas ir preperandumas. Nuo tol jis neteko savarankiškumo ir liko Klaipėdos mokytojų seminarijos padaliniu, o 1925 (sekant Vokietija) uždarytas, vietoj jo įsteigta Klaipėdos spartesnioji mokykla. Papildomai čia įkurdinta ir bazinė 5 klasių mokykla seminaristų pedagoginei praktikai atlikti. Klaipėdos mokytojų seminarijoje mokytasi 3 (neilgą laikotarpį – 4) metus. Dėstyta išsamus pedagogikos, psichologijos kursas, visi liaudies mokyklose eiti dalykai (lietuvių kalba tik iki 1909) bei jų mokymo metodika, mokytasi užsienio kalbų (prancūzų, vėliau ir anglų). Būsimieji mokytojai privalėjo pramokti muzikos teorijos, smuikuoti, o norintieji dar ir vargonuoti (kai kurie vėliau tapo bažnyčių vargonininkais, chorų vadovais). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir veržiantis rusų kariuomenei, Klaipėdos mokytojų seminarija iškelta į Rytprūsių Osterodės miestelį, jos patalpose įsikūrė karo ligoninė. Klaipėdoje Klaipėdos mokytojų seminarijos darbas atnaujintas 1917. Direktoriumi paskirtas teologas Bergas. Nuo 1923 priiminėti tik abi Klaipėdos krašto oficialias kalbas mokantieji. 1925 II 22 Direktorijos nutarimu pareikalauta dėstyti Lietuvos istorijos, geografijos, pedagogikos kursus; lietuvių kalbai mokyti I ir II mokymosi metais skirta po 6, III – 7 savaitines pamokas. Pertvarkytos Klaipėdos mokytojų seminarijos direktoriumi paskirtas Zechas, po 2 metų jį pakeitė Martynas Krukis (vienintelis Klaipėdos mokytojų seminarijos vadovas lietuvis). Stoti į Klaipėdos mokytojų seminariją leista tiesiai iš gimnazijos, priimtos ir merginos. 1929–1930 mokslo metais I kurse mokėsi 41 moksleivis (iš jų 9 mergaitės), II kurse – 39 (5 mergaitės) ir vyresniajame kurse 22 būsimieji mokytojai (5 mergaitės). Baigiantieji Klaipėdos mokytojų seminariją privalėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, tačiau mokytojo kvalifikacija jiems suteikta tik po 1–2 metų sėkmingo darbo mokykloje, išlaikius dar vienus (galutinius) egzaminus. Įvairiu laiku Klaipėdos mokytojų seminarijoje dėstė lietuvių kultūros darbininkai Martynas Nauburas, Endrius Kairys, Georgas Storosta, Jurgis Stragys, M. Mertinaitis. Lietuvos vyriausybei nutarus pradžios klasių mokytojus rengti pedagoginiuose institutuose, 1936 Klaipėdos mokytojų seminariją (išleidusią 29-ąją pedagogų laidą) uždarė. Iš viso ji parengė apie 600–700 kvalifikuotų mokytojų, sudariusių didžiumą pamario krašto pedagogų. Žymiausieji: 7 vadovėlių autorius Mikas Šlaža; mokyklų referentas, Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas (1932) Eduardas Simaitis; krašto visuomenės veikėjai Endrius Bajoras, Vilius Bajoras, Martynas Purvinas, Jonas Purvinas, Jonas Užpurvis, Antonija Kleinaitė, J. Valaitis, A. Buntinas, M. Šlopsnys.
Albertas Juška
Iliustracija: Klaipėdos mokytojų seminarija, 1908 / Iš Jono Tatorio knygos „Senoji Klaipėda“, 1994
Iliustracija: Klaipėdos mokytojų seminarijos direktorius Martynas Krukis savo kabinete, 1927 / Iš Aušros Krukytės–Lapašinskienės albumo