giesmynai

giesmýnai, bažnytinių giesmių rinkiniai. Jų tikslas – protestantų religinių bendruomenių bažnytinių giesmių ( giesmė) išsaugojimas ir atnaujinimas. Protestantizmas sudarė sąlygas tikintiesiems vartoti gimtąją kalbą bažnyčioje ir už jos ribų. Sudarant giesmynus daugiau dėmesio skirta ne melodijai, o tekstui. Giesmynai reikšmingi Mažosios Lietuvos lietuviškos raštijos plėtotei. Jau Martyno Mažvydo parengtame Katekizme (1547) pateikta 11 giesmių, o „Giesmėse krikščioniškose“ (1566–1570, 2 d.; išleido Baltramiejus Vilentas) yra daugiau giesmių negu to meto Karaliaučiuje išleistuose vokiškuose giesmynuose. Lietuviški giesmynai būdavo rengiami atrenkant ir redaguojant įvairią medžiagą (lotynišką, lenkišką, vokišką, tikriausiai ir lietuvišką). Lietuvių bendruomenių naudotų giesmynų didesnę dalį sudarė vertimai, tačiau jau Mažvydo giesmynuose buvo ir originalių giesmių. Seniausieji giesmynai buvo rengiami iš lotynų ir lenkų kalbų, tačiau apskritai vyravo vertimai iš vokiečių kalbos. Žanro požiūriu bažnytinių giesmių vertimai skiriasi nuo religinių kanoninių tekstų vertimų. Jie įgalino nuo pažodinio vertimo pereiti prie laisvo teksto perfrazavimo. Pirmajame lietuviškame giesmyne, sudarytame Mažvydo („Giesmės krikščioniškos“), aptinkame visus būdingus giesmyno požymius. Jau pačiame knygelės pavadinime nurodyta, kad giesmės suskirstytos pagal bažnyčios metų laikus. Trys tekstai su gaidomis daugiabalsėms kūrinio dalims (choralai). Melodijos nurodomos pagal žinomomis laikomų giesmių pirmąsias eilutes. Kai kur nurodomos ir originalių autorių (ypač Martyno Liuterio) bei vertėjų pavardės. Beveik visus giesmių autorius nustatė Dainora Pociūtė. Yra ir nežinomų autorių bei vertėjų. Tai apsunkina nustatyti tiesioginę Mažvydo autorystę. Jo giesmyne yra ir psalmių vertimų, kurie buvo tikinčiųjų deklamuojami arba giedami (rečitatyvas). Giesmėse krikščioniškose maldų forma pateikta ir prozos tekstų. Kitas išleistas giesmynas buvo Jono Bretkūno Giesmes Duchaunas / isch Wokischka ing Lietuwischka ließuwi / per ne kurus Plebonus Hercegistes Prusu pergulditos. Ischspaustas Karaliauczuie per Jurgi Osterbergera. 1589. Jame pateiktos 76 giesmės be gaidų. 1589 jis išleido vadinamąjį Kancionalą, kuriame pateiktos giesmės su gaidomis, per 50 giesmių šiam giesmynui paimta iš pirmojo giesmyno. Jos kiek patobulintos. Giesmyne panaudota naujų vertimų, jų parinkimui įtakos turėjo liuteronizmo plėtotė. Iki XX a. iš Bretkūno giesmyno išliko apie 60 giesmių. Lasaraus Sengstocko giesmyne Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos (1612) pirmenybė teikiama Karaliaučiuje išleistų lietuviškų giesmių palikimui. Iš to galima spręsti, kad šie tekstai religinėse bendruomenėse turėjo didesnę paklausą. Naujas giesmynų etapas – Danieliaus Kleino giesmynas Naujos Giesmju Knygos (1666), prie jo pridėtos maldų knygelės. Kleinas daugiausia dėmesio skiria tekstų kokybei, ortografiniams ir gramatiniams dėsningumams, poetiniams reikalavimams. Labai vertingi Kleino atlikti vertimai ir tekstų redagavimas. Tekstus lietuviškoms giesmėms kūrė bei vertė ir tuometinės lietuvių religinės bendruomenės kunigai, teologinį išsilavinimą įgiję Karaliaučiaus universitete; mokėdami abi kalbas, jie sugebėjo patobulinti lietuvių kalbos raiškumą, gyvą skambesį. Poetiniais gabumais pasižymėjo Melchioras Schwabe (1624–1663), produktyvūs buvo Johannas Hurtelius (1610–1966), Johannas Kleinas (1605–1662), Wilhelmas Johannas Lüdemannas (1628–1661), Friedrichas Praetorius (1624–1695), Matas Pretorijus (1631 ar 1635–1704). Johannas Richovius (1652–1703) išleido D. Kleino giesmyno Naujos giesmių knygos 2-ąjį papildytą leidimą Naujos pagerintos giesmių knygos (su maldynu, 1685; vadinamasis Rikovijaus giesmynas), o Friedrichas Sigmundas Schusteris (1671–1750) – 3-iąjį papildytą leidimą (1705; vadinamasis Šusterio giesmynas). Abu jie išlaikė Kleino giesmyno prasmę, teritorinę orientaciją. Tai atsispindi poeto Simono Dacho (1605–1659) ir jo bendraminčių tekstų vertimuose. Vykstant polemikai tarp vadinamųjų Karaliaučiaus ortodoksų (vadovas Johannas Jakobas Quandtas, 1686–1772) ir Hallės instituto pietistų, Įsruties superintendentas Johannas Behrendtas (1667–1737) parengė naują lietuvišką giesmyną Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos (1732; iki 1748 6 leidimai; vadinamasis Behrendto giesmynas). Jame, palyginti su D. Kleino leidiniu, gausu redakcinių taisymų. Atsisakyta kai kurių tekstų, įdėta apie 130 naujų giesmių (pvz., 22 Paulo Gerhardto). Šį giesmyną sudaro 400 giesmių. Nauji giesmyno vertėjai buvo Pilypas Ruigys (1675–1794), Petras Gotlybas Milkus (Mielcke; 1692–1753), Christianas Stimehris (1676–1750) ir kiti. Kitoms Berento giesmyno laidoms poveikį darė pietizmas. 1748/50 II dalį (papildomąją) sudarė Fabiano Ulricho Glaserio (1688–1747) giesmyno Kėlos Nobaznos Giesmes Lietuwninkams III leidimas (1740). Jame yra 128 giesmės, beveik visos iš Hallėje dirbusio J. A. Freylinghauseno (1704–1714) ir Karaliaučiaus kunigo G. F. Rogallio (1731) pietistinių giesmynų. Šias Glaserio parengtas giesmes įdėjo Adamas Friedrichas Schimmelpfennigis (1699–1763) į savo 1750 redaguotą Behrendto giesmyno leidimą; dar pateikė savo verstas 73 giesmes ir taisė daug jau publikuotų. Glaseris ir Schimmelpfennigis buvo produktyviausi savo laikmečio giesmynų sudarytojai. Gottfriedo Ostermejerio (1716–1800) polemika su Kristijonu Gotlybu Milkumi (1732–1807) dėl Ostermejerio giesmyno Giesmes szwentos Baźnyczioje ir Namej’ giedojamos (1781) paskatino tobulinti lietuvių religinius tekstus, jų kalbą, poetiką. Po to Milkus parengė savo giesmyną Sénos ir naujos krikszczoniszkos Giesmės (1806). Berendto – Schimmelpfennigio giesmyno versijos pagrindu Frydricho Kuršaičio 1841 išleistas oficialus giesmynas irgi apima D. Kleino redaguotą maldyną, o apie 1/3 veikalo – naujos giesmės. Šis giesmynas reikšmingesnis už vėlesnį jo leidimą ir buvo vartojamas iki 1936 išleistojo – Pagerintos giesmių knygos. XIX a. buvo sudaryti dar keli giesmynai, bet jie paplito tik tarp atskirų visuomenės sluoksnių (pvz., mokinių, kareivių). 1956 Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorija sudarė kunigų komisiją (J. Armonaitis, A. Briedis, V. Burkevičius, J. Kalvanas, J. Sprogys), kuri stengėsi giesmes ir maldas pateikti dabartine lietuvių kalba, parinkdama jas iš kunigo Adomo Šerno verstų ir taisytų Pagerintų giesmių knygų (1936) ir iš kitur. Atsisakyta tradicinio siaurikių formato ir gotiško šrifto, vietoj 696 giesmių įdėta 188, o giesmynas pavadintas Maldų ir giesmių knygelė (1957). Išleistos 5 laidos: 1982 – 330 giesmių, 1988, 1991,1997 – 376 giesmės, tarp jų liko 275 (40%) giesmių iš Pagerintų giesmių knygų. Kunigas Liudvikas Fetingis rengia naują lietuvininkų tradicijas atitinkantį giesmyną – išleisti atskiri giesmių sąsiuviniai su melodijomis.

L: Schwede R. Zur Geschichte der litauischen Gesangbücher // Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft. Bd. 3. Heidelberg, 1893; Fuehrer R. Die Gesangbücher der Stadt Königsberg // Schriften der Synodalkommission für ostpreussische Kirchengeschichte. H. 26. Königsberg in Pr., 1927; Pociūtė D. XVI–XVII a. protestantų bažnytinis giesmės. V., 1995, p. 13–29, 63–68, 147–178; Gotfrydas Ostermeyeris. Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija // Rinktiniai raštai [Parengė L. Citavičiūtė]. V., 1996, p. 298–444.

Gertrud Bense

Vytautas Gocentas

Iliustracija: Pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – gaidos

Iliustracija: Giesmyno „Giesme S. Ambraszeijaus, bey S. Augustina“... antraštinis lapas, 1549

Iliustracija: Jono Bretkūno papildyto giesmyno antraštinis lapas, 1589

Iliustracija: Danieliaus Kleino giesmyno antraštinis lapas, 1666

Iliustracija: Vieno iš Johanno Behrendto redaguoto giesmyno leidimų antraštinis lapas, 1745

Iliustracija: Bendro Lietuvos evangelikams liuteronams ir evangelikams reformatams giesmynėlio „Karys evangelikas“, parengto Adomo Šerno, antraštinis lapas, 1938

Iliustracija: Gottfriedo Ostermejerio knygos „Lietuviškų giesmynų istorijos“ antraštinis lapas (vokiškai, 1793)