giesmė

giesm. Iki XVI a. Mažojoje Lietuvoje buvo giedamos katalikiškos giesmės. XVI a. čia paplito evangelikų liuteronų giesmės, savo prigimtimi labai paprastos ir skirtos giedoti visiems besimeldžiantiesiems. Giesmių muzika klostėsi iš įvairių tradicijų: grigališkojo choralo, viduriniųjų amžių himnodijos, vienbalsio vokiečių protestantų choralo bei vietinių liaudies dainų. Būdingos liuteroniškų giesmių savybės: diatoniškumas, silabiškumas, vienodas ritmas, ilgos cezūros, teksto prasmės svarba. XVIII a. choralinės giesmės melodijos įgijo paprastą akordinį pritarimą. Tokios keturbalsės giesmės buvo nesudėtingos, su aiškiu metru, frazuote. Protestantų giesmėse jau XVI a. buvo atsisakyta žmonėms nesuprantamo lotyniško teksto ir pereita prie giedojimo gimtąja kalba. Giesmių tekstai daugiausia buvo verčiami iš vokiečių, lotynų, lenkų kalbų arba sukuriami vietos žmonių. Mažojoje Lietuvoje giesmė buvo neatskiriama liaudies gyvenimo dalis. Ji skambėjo visur: bažnyčiose, surinkimuose, mokyklose, namuose. Pirmuoju giesmynu (giesmynai) Mažojoje Lietuvoje laikomas Mažvydo Katekizmas (1547), į kurį autorius įdėjo 11 lietuviškų giesmių su melodijomis. Vėliau Mažvydas išleido: Giesmė šv. Ambrazeijaus (...) (1549), Giesmės krikščioniškos (I d. 1566, II d. 1570). Populiariausios dabartinės protestantų giesmės, giedamos nuo XIX a.: Pranašai didis; Pilnos rankos; Kur tik aš vaikštinėju ir kitos.

L: Keleivis, 1951, nr. 5–7; Lietuvos pajūris, 1964, nr. 2–3 (18–19); Pociūtė D. XVI–XV1I a. protestantų bažnytinės giesmės. V., 1995.

Daiva Kšanienė

Iliustracija: Jaunieji giesmininkai Katyčių bažnyčioje, 1999